Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

„Dieve, koks aš kvailys“, — galvojo Džesas, liūdnai žiūrėdamas pro autobuso langą. Apskritai stebuklas, kad toks žmogus kaip Leslė skiria jam nors truputį laiko. Gal todėl, kad neturi pasirinkimo. Jeigu toje asilų mokykloje ji būtų radusi ką nors... — per kvailą galvą jis vos nepražiopsojo skelbimo, bet tolimiausiame sąmonėje užkaboryje kažkas caktelėjo ir jis staigiai pašokęs puolė brautis pro Leslę ir Mei Belę.

— Pasimatysime vėliau, — sumurmėjo jis, žirgliodamas per ištiestas kojas.

— Išleiskite mane čia, ponia Prentis!

— Tai ne tavo stotelė.

— Manęs mama prašė kai ką padaryti, — pamelavo jis.

— Tik žiūrėk, nepridaryk man bėdos, — ir atidarė duris.

— Nepridarysiu. Ačiū.

Jis iššoko iš dar tebevažiuojančio autobuso ir pasileido atgal prie skelbimo.

„Šuniukai, — buvo parašytajame. — Veltui“.

Džesas susitarė su Lesle susitikti tvirtovėje Kalėdų išvakarėse. Visi kiti jo šeimos nariai išvažiavo į Milsburgo prekybos centrą nusipirkti, ko dar nespėjo, o jis pasiliko. Šuniukas buvo rudas su juodais lopais, didžiulėmis rudomis akimis. Iš Brendos stalčiaus Džesas nukniaukė kaspiną ir nuskuto per pievą ir kalvą nešdamasis glėbyje spurdantį šunytį. Kol pasiekė upelio vagą, veidas buvo šlapias nuo laižymo, o švarkas iš priekio apčiurkštas. Bet jis nepyko. Tvirtai suspaudė šuniuką po pažastimi ir kiek galėdamas atsargiau perskriejo į kitą krantą. Jis galėjo pereiti upelio vagą, taip būtų paprasčiau, bet kažkas jam tarsi šnibždėjo, kad į Terabitiją galima pakliūti tiktai šitaip. Jis nenorėjo, kad šuniukas nusižengtų taisyklei. Tai jiedviem reikštų blogą ženklą.

Prie tvirtovės jis užrišo šuniukui ant kaklo kaspiną. Net juokas ėmė, kaip jis bandė išlįsti iš kilpos ir kramtė kaspino galus. Protingas, judrus gyvulėlis — tokia dovana Džesas gali didžiuotis.

Iš akių buvo matyti, kad Leslė susižavėjusi. Ji parklupo ant šaltos žemės, pakėlė šuniuką ir priglaudė prie skruosto.

— Atsargiai, — įspėjo Džesas, — jis švirkščia taikliau negu vandens pistoletas.

Leslė kiek atitraukė jį nuo savęs.

— Ar čia šuniukas, ar kalytė?

Pagaliau pasitaikė tokia reta proga parodyti Leslei savo išmanymą.

— Šuniukas, — pasakė jis laimingas.

— Tuomet pavadinsime jį Princu Terjenu ir paskirsime Terabitijos sargu.

Ji pastatė šunytį ant žemės ir atsistojo pati.

— Kur tu?

— Į pušyną, atsakė ji. — Tai didžiausio džiaugsmo valanda.

Tą dieną po pietų Leslė taip pat įteikė Džesui dovaną — dėžutę akvarelinių dažų, kurioje buvo dvidešimt keturios spalvos ir trys teptukai, taip pat storo piešimo popieriaus bloknotą.

— Dieve, — pasakė jis. — Ačiū tau. — Jis norėjo padėkoti kitokiais žodžiais, bet nemokėjo. — Ačiū tau. — pakartojo.

— Mano dovana menkesnė už tavo, — kukliai pasakė Leslė, — bet tikiuosi, kad tau patiks.

Jis norėjo pasakyti jai, kaip džiaugiasi, kaip didžiuojasi ir kad jam jau nebesvarbu, kokios bus Kalėdos, nes šiandien buvo taip gera, tačiau liežuvis jo neklausė.

— Taip, taip! — išlemeno jis ir atsiklaupęs ėmė loti ant Princo Terjeno.

Šunytis lakstė ratais kiauksėdamas iš smagumo.

Leslė prapliupo kvatoti. Tai paskatino Džesą. Jis pradėjo mėgdžioti viską, ką darė šuniukas, ir galiausiai iškišęs liežuvį išsitiesė ant žemės. Leslė taip juokėsi, kad vos žodį galėjo ištarti.

— Tu... tu išprotėjai. Kaip mes išmokysim jį būti karališkuoju sargybiniu? Juk tu padarysi iš jo klouną.

— Au, au, — amsėjo Princas Terjenas, užvertęs snukutį į dangų. Džesas su Lesle raičiojosi iš juoko, kol pilvą paskaudo.

— Gal, — pagaliau pasakė Leslė, — tegu jis būna rūmų juokdarys?

— O koks bus jo vardas?

— Tegu lieka tas pats. Juk ir princas, — pridūrė ji ypatingu, Terabitijai itin tinkančiu balsu, — ir princas gali būti kvailas.

Tą vakarą jis vis dar jautė skaidrią popietės nuotaiką. Seserų ginčai, kada galima atplėšti dovanas, jo visai nejaudino. Jis padėjo Mei Belei suvynioti jos varganas dovanėles ir netgi sudainavo su ja ir Džois Ana „Kalėdų senis jau važiuoja“. Paskui Džois Ana apsižliumbė, kad jie neturi židinio ir senelis neras, kur ateiti. Staiga jam pagailo jos, kad ji važiavo į Milsburgo prekybos centrą ir matė visus tuos daiktus, tikėdamasi, kad koks nors dėdulė raudonais kailiniais išpildys visas jos svajones.

Šešiametė Mei Bele buvo protingesnė. Ji laukė tiktai tos kvailos Barbės. Džesas džiaugėsi nepagailėjęs jai centų. Džois Ana neįsižeis, kad jis padovanojo jai tiktai segtuką plaukams. Ji kaltins šykštumu Kalėdų Senelį, o ne jį.

Jis negrabiai apkabino Džois Aną.

— Neverk, Džois Ana. Kalėdų Senelis žino kelią. Jam nereikia židinio, ar ne, Mei Bele?

Mei Belė žiūrėjo į jį didelėmis rimtomis akimis. Džesas slapta mirktelėjo jai.

— Nurimk, Džois Ana, — susigraudinusi Mei Belė ėmėsi guosti sesutę. — Jis žinos, kur eiti. Jis viską žino.

Paskui kiek galėdama smarkiau suraukė skruostą, mėgindama dabar mirktelti jam. Koks jautrus vaikas. Jis tikrai myli tą mažą mergiūkštę.

Kitą rytą Džesas mažiausiai trisdešimt kartų padėjo jai aprengti ir nurengti Barbę. Šešiametės pirštukams buvo per sunku įsprausti lėlės galvą, įkišti rankas į siaurą suknytę ir sugraibyti visus mažulyčius užsegimus.

Jis gavo automobiliukų rinkinį, kuriuo bandė žaisti norėdamas pamaloninti tėtį. Autodromas buvo ne toks didelis kaip televizijos reklamoje, bet elektrinis, ir Džesas žinojo, kad tėčiui jis kainavo daugiau negu buvo numatyta. Bet tie nelemti automobiliukai vis kritinėjo ties posūkiais, kol tėtis, netekęs kantrybės, ėmė keiktis. Džesas norėjo, kad jie važiuotų gražiai ir tėtis galėtų didžiuotis savo dovana, kaip jis pats didžiavosi šuniuku.

— Jis labai geras. Tikrai. Tik dar neišmokau su juo žaisti. — Džeso veidas paraudo. Nubraukęs nuo akių plaukus jis pasilenkė prie plastikinio aštuoneto formos autodromo.

— Pigus šlamštas, — tėtis spyrė koja ir vos nepataikė į autodromą. — Šiais laikais negali nieko doro nusipirkti.

Džois Ana gulėjo ant lovos ir klykė. Ji nutraukė kažkokią vielutę ir jos kalbanti lėlė nustojo kalbėti. Brenda vaikščiojo patempusi lūpą, nes Elė savo Kalėdų kojinėje rado aptemptas pėdkelnes, o ji — tiktai kojinaites. Negana to, Elė lyg niekur nieko lakstė po namus su naujomis pėdkelnėmis, vaizduodama, kad padeda mamai ruošti pietus — kepti kumpį su saldžiosiomis bulvėmis. Dieve, Elė kartais būna tokia pasipūtusi kaip Vanda Kei Mur.

— Džesai Oliveri Aronsai Jaunesnysis, jeigu trumpam paliksi ramybėje tuos niekam tikusius automobiliukus ir pamelši karvę, būsiu labai dėkinga. Besė neturi atostogų kaip tu.

Džesas pašoko laimingas, kad atsirado dingstis palikti autodromą, kuris neveikė taip, kad tėtis būtų patenkintas. Mama neatkreipė dėmesio, kad jis taip staigiai pakluso ir nuėjo skųsdamasi:

— Nežinau, ką aš daryčiau be Elės. Jai vienintelei iš visų vaikų ne vis tiek, ar aš gyva, ar mirusi.

Šypsodamasi kaip plastmasinis angelas Elė atsisuko iš pradžių į Džesą, paskui į Brendą, kuri atsakė jai neapykantos kupinu žvilgsniu.

Leslė, matyt, laukė jo, nes vos tik jis pasirodė kieme, ji išbėgo iš Perkinsų namo su šunyčiu, kuris zujo ratais aplink, painiodamasis jai po kojomis.

Juodu susitiko prie Besės tvarto.

— Maniau, kad šįryt visai nebeišeisi.

— Na žinai, juk Kalėdos.

Princas Terjenas bandė grybštelėti Besės kanopas. Ši ėmė nekantriai mindžikuoti. Leslė paėmė šunytį, kad Džesas galėtų pamelžti karvę. Šuniukas viauksėjo, kepurnėjosi aukštyn ir taip uoliai laižė Leslei veidą, kad ji visai negalėjo kalbėti ir tik patenkinta kikeno.