Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— Žinokis, — patraukė jis pečiais ir žvilgtelėjo į Leslę, tarytum sakydamas: „Aš ją įspėjau, ar ne?“

Leslė linktelėjo galva.

Tad nė vienas per daug nenustebo, kai per pertrauką Mei Belė žliumbdama pribėgo prie jų.

— Jinai pavogė mano saldainius!

Džesas atsiduso.

— Mei Bele, ar aš tau nesakiau?

— Tu turi užmušti Dženisę. Užmušk, užmušk ją!

— Ša, — paglostė jai galvą Leslė.

Bet Mei Belei nereikėjo paguodos, jai reikėjo keršto.

— Sudraskyk ją į smulkius gabalėlius!

Verčiau jau susikauti su pačia Godzila.

— Primušęs saldainių neatgausi, Mei Bele. Tavo saldainiukai jau seniai Dženisės pilve.

Leslė prunkštelėjo, bet Mei Belė buvo nenumaldoma.

— Tu paprasčiausias skystablauzdis, Džesai Aronsai. Jeigu nebūtum skystablauzdis, prikultum tą, kas atėmė iš tavo sesers saldainius.

Ji vėl ėmė žliumbti.

Džesas suakmenėjo. Jis bijojo pakelti į Leslę akis. Dieve, nebeliko jokios išeities. Jis turės kautis su ta gorila.

— Klausyk, Mei Bele, — tarė Leslė. — Puikiai žinai, kuo baigsis, Jeigu Džesas pradės muštis su Dženise.

Mei Belė nusišluostė nosį atgalia ranka ir atšovė:

— Jinai prikuls jį.

— Ne. Jį išmes iš mokyklos už tai, kad mušėsi su mergaite. Juk žinai, kaip ponas Terneris susidoroja su berniukais, kurie skriaudžia mergaites.

— Ji pavogė mano saldainius.

— Žinau, Mei Bele. Mudu su Džesu pagalvosim, kaip jai atkeršyti. Ar ne, Džesai?

Pritardamas jis ėmė linksėti galva. Padarys viską, kad tik nereikėtų muštis su Dženise Eiveri.

— O ką mes padarysim?

— Kol kas nežinau. Reikės gerai pagalvoti, bet prižadu tau, Mei Bele, mes ją prigriebsim.

— Garbės, garbės žodis?

Leslė iškilmingai prisiekė. Mei Belė atsisuko į Džesą, laukdama iš jo to paties, jis irgi prisiekė, iš visų jėgų stengdamasi nesijausti kvailiu, visiems matant žaidimų aikštelėje prisiekinėjančiu pirmokei.

— Vis tiek geriau būtų sutaršyti ją į gabalus, — garsiai šniurkštelėjo Mei Belė.

— Taip, — sutiko Leslė. — Žinoma, kad geriau, bet kol mokyklos direktorius yra Terneris, nieko panašaus negalime daryti, ar ne, Džesai?

— Nieko.

Tą dieną, sutūpę Terabitijos pilyje, juodu sukvietė karo tarybą. Pagrindinis dienotvarkės klausimas — kaip prigriebti Dženisę Eiveri ir nenukentėti arba neįkliūti patiems.

— Gal pasekę ją nutvertume ką nors darant? — pasiūlė Leslė po to, kai abu atmetė pasiūlymus ištepti medumi jos sėdynę autobuse ir pripilti klijų į kremą rankoms. — Ji juk rūko tualete. Jeigu pavyktų atvilioti direktorių, kai dūmai rūksta pro duris...

— Ji per penkias minutes sužinotų, kas įskundė, — abejodamas papurtė galvą Džesas. Abu valandėlę patylėjo įsivaizduodami, ką Dženisė Eiveri padarytų tam, kas paskundė ją direktoriui. — Reikia padaryti taip, kad ji nieko neįtartų.

— Aha, — susimąstė Leslė, kramtydama džiovintą abrikosą. — Žinai, ko tokios kaip Dženisė nemėgsta labiausiai?

— Ko?

— Kai iš jų šaipomasi.

Džesas prisiminė, kaip atrodė Dženisė tą dieną, kai po jo žodžių visas autobusas ėmė iš jos juoktis. Leslė buvo teisi. Štai ta virvelė, už kurios jie galės patraukti.

— Tikrai, — linktelėjo jis ir nusišypsojo. — Ar pasišaipysime iš jos storumo?

— O jeigu... — lėtai pradėjo Leslė, — o jeigu užkabinus dėl berniukų? Kas jai patinka?

— Manau, kad Vilardas Hagas. Visos septintokės susileidžia, kai jis eina pro šalį.

— Gerai, — Leslės akys žėrėjo. Žaibiškai išryškėjo visas planas. — Parašysim jai raštelį, supranti? Lyg būtų nuo Vilardo.

Džesas nedelsdamas čiupo iš skardinės pieštuką, ištraukė sąsiuvinio lapelį iš po akmens ir padavė Leslei.

— Ne, tu rašyk. Mano rašysena ne berniukiška, per daug daili.

Jis patogiau įsitaisė pasirengęs rašyti.

— Gerai, — tarė ji. „Brangioji Dženise“. Ne. „Brangiausioji Dženise“.

Džesas dvejojo nesiryždamas pradėti.

— Džesai, patikėk. Jinai užkibs. Gerai. „Brangiausioji Dženise.“ Negalvok nei apie skyrybą, nei apie ką kita. Svarbu, kad atrodytų taip, lyg tikrai Vilardas Hagas būtų parašęs. Toliau. „Brangioji Dženise, gal tu nepatikėsi manim, bet aš tave myliu“.

— Ir tu manai, kad ji?.. — paklausė jis, užrašęs sakinį.

— Aš tau sakau, kad užkibs. Tokios kaip Dženisė dažniausiai tiki tuo, kuo nori tikėti. Gerai, toliau. „Jeigu tu pasakysi, kad nemyli manęs, aš neištversiu. Todėl nedaryk šito. O jeigu tu myli mane taip, kaip aš tave, mieloji...“

— Palauk, nespėju rašyti.

Leslė luktelėjo, o kai jis pakėlė galvą, svajingu balsu tęsė toliau:

— „Palauk manęs už mokyklos šiandien po pamokų. Nesijaudink, kad nespėsi į autobusą. Aš noriu palydėti tave namo ir pasikalbėti apie MUS — „mus“ parašyk didžiosiomis, — mano brangioji. Myliu ir bučiuoju, Vilardas Hagas“.

— „Bučiuoju“?

— Taip, bučiuoju. Ir dar pažymėk eilutę bučkių. — Ji patylėjo žiūrėdama jam per petį, kol baigė. — Oi, užmiršau. Parašyk „P. S.“.

Jis parašė.

— Hm... „Nesakyk nė vienai... nesakyk niekam. Tegu kol kas mūsų meilė būna tik mudviejų paslaptis“.

— Kam to reikia?

— Kitaip jinai būtinai kam nors išpliurps, kvailiuk. — Leslė perskaitė raštelį ir patenkinta linktelėjo galvą. — Padarei dvi rašybos klaidas. — Ji dar kiek patyrinėjo parašytą tekstą. — Klausyk, man visai neblogai išeina.

— Neblogai. Matyt buvai į ką nors slapta įsimylėjusi Arlingtone.

— Džesai Aronsai. Aš tave užmušiu.

— Ei, mergužėle, užmuši Terabitijos karalių, bus tau ne pyragai.

— Būsiu karalžudė, — išdidžiai pasakė ji.

— Kas?

— Ar aš tau nepasakojau Hamleto istorijos?

Jis atsigulė aukštielninkas ir patenkintas tarė:

— Dar ne.

Dieve, kaip jam patikdavo Leslės istorijos! Kada nors, kai išmoks tikrai gerai piešti, paprašys, kad jinai surašytų jas į knygą ir leistų jam iliustruoti.

— Taigi, — pradėjo ji, — kartą gyveno Danijos princas, vardu Hamletas...

Vaizduotėje jis jau piešė šešėlių apgaubtą pilį ir pylimais žingsniuojantį kenčiantį Hamletą.

Kaip pavaizduoti iš miglos išnyrantį vaiduoklį? Pastele to nepadarysi, bet dažais gali plonai tepti vieną spalvą ant kitos, kol blyškus vaiduoklio pavidalas išnirs tartum iš popieriaus lapo vidaus. Jis pradėjo virpėti. Žinojo, kad nupieštų, jeigu tik Leslė duotų jam savo dažų.

Sunkiausia plano dalis buvo įdėti raštelį Dženisei Ei veri į suolą. Kitą rytą jie įtykino į mokyklos pastatą prieš pirmą skambutį. Leslė ėjo pirma, Džesas atsiliko keliais jardais, kad niekas nemanytų, jog jie kartu. Direktorius pasiųsdavo sutikęs mergaites su berniukais vaikštant koridoriais. Ji prisėlino prie septintos klasės ir dirstelėjo vidun. Tada mostelėjo Džesui, kad prieitų. Plaukai jam pasistojo piestu. O Dieve!

— Kaip aš surasiu jos suolą?

— Aš maniau, kad žinai, kur ji sėdi.

Jis papurtė galvą.

— Apžiūrėsi kiekvieną, kol surasi. Paskubėk, aš pasaugosiu.

Ji tyliai uždarė duris, o jis pradėjo naršyti kiekvieną suolą, stengdamasis nieko nesuversti ir nesukelti triukšmo, bet kvailos rankos taip tirtėjo, kad jis vargais negalais ištraukdavo sąsiuvinį su užrašyta pavarde.

Staiga jis išgirdo Leslės balsą:

— Oi, mokytoja Pirs, aš kaip tik laukiau jūsų.

Viešpatie! Septintokų mokytoja ėjo koridoriumi tiesiai į klasę. Jis stovėjo nei gyvas, nei miręs. Pro uždarytas duris negirdėjo, ką mokytoja Pirs sakė Leslei.