Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— Taip, tamsta mokytoja. Iš pietų pusės prie namo yra toks keistas lizdas, o kadangi... — Leslė ėmė kalbėti dar garsiau, — jūs tiek daug žinote apie gamtą, tai labai norėjau, kad skiltumėte man kokią valandėlę ir mes galėtume jį apžiūrėti. Man įdomu, iš ko jis padarytas.

Mokytoja kažką jai atsakė.

— Oi ačiū, tamsta mokytoja, — Leslė kone rėkė. — Jūs sugaišite ne ilgiau kaip minutę, bet man tai taip svarbu!

Kai tik Džesas išgirdo tolstančius žingsnius, žaibiškai aplėkė likusius suolus ir viename jų — kokia laimė! — rado storą sąsiuvinį su Dženisės pavarde. Jis įgrūdo laiškelį į suolą ant visų knygų viršaus ir tekinas išdūmė iš klasės tiesiai į berniukų tualetą. Užsidaręs kabinoje išbuvo iki pat skambučio, kai jau reikėjo eiti į užklasinio darbo kambarį.

Visą pertrauką Dženisė Ei veri vaikščiojo susiglaudusi su Vilma ir Bobe Sju ir kažką šnibždėjosi. Paskui, užuot erzinusios mažesnes mergaites, visos trys susikibusios patraukė žiūrėti, kaip vyresnieji berniukai žaidžia futbolą. Trijulei žygiuojant pro šalį, Džesas pastebėjo, kad Dženisės veidas paraudęs ir išdidus. Jis reikšmingai pavartė akis. Leslė atsakė tuo pačiu.

Tą popietę, kai autobusas jau buvo bevažiuojąs, vienas iš septintokų, Bilis Morisas, riktelėjo poniai Prentis, kad dar nėra Dženisės Eiveri.

— Nesijaudinkite, mokytoja, — atsiliepė Vilma Din. — Šiandien ji nevažiuoja. — O paskui garsiai sušnibždėjo: — Turbūt žinote, kad šiandien Dženisė turi svarbų pasimatymą su kai kuo.

— Su kuo? — paklausė Bilis.

— Vilardu Hagu. Jis tiesiog kraustosi dėl jos iš proto ir jau nebegali tylėti. Jis netgi palydės Dženisę iki namų.

— Nejaugi? Ką tik nuvažiavo trys šimtai ketvirtas autobusas. Vilardas Hagas sėdėjo ant užpakalinės sėdynės. Jeigu jis ir turi svarbų pasimatymą, tai turbūt nieko apie jį nežino.

— Tu meluoji, Bili Morisai!

Bilis nusikeikė, o visi sėdėjusieji autobuso gale įniko karštai ginčytis, ar Dženisė ir Vilardas Hagas įsimylėję, ar jiedu slapta susitikinėja.

Išlipęs iš autobuso Bilis šūktelėjo Vilmai:

— Geriau pasakyk Dženisei, kad Vilardas perpyks, kai sužinos, kokius ji gandus nešioja po visą mokyklą!

— Asilas! — paraudusi atšovė jam Vilma pro langą. Pasikalbėk su Vilardu. Pamatysi. Paklausk jo apie laišką! Pamatysi!

— Vargšelė Dženisė Ei veri, — pasakė Džesas jau vėliau, kai jie su Lesle sėdėjo pilyje.

— Vargšelė Dženisė? Ji dar ne tiek nusipelnė!

— Žinoma, — atsiduso jis. — Vis dėlto...

Leslė atrodė pritrenkta.

— Gal tu gailiesi, kad taip padarėm?

— Ne, manau, kad turėjom taip padaryti, bet vis dėlto...

— Kas „vis dėlto“?

Jis nusišypsojo ir pasakė:

— Gal aš žiūriu į Dženisę kaip tu į dalginius delfinus.

Ji kumštelėjo jam į petį.

— Eime lauk, gal pavyks nudėti kokį milžiną arba vaiduoklį. Dženisė Eiveri man jau įgriso.

Kitą dieną Dženisė Eiveri lipo į autobusą užgauliodama kiekvieną, kas pasipainiodavo po kojomis. Leslė kumštelėjo Mei Belę.

Mei Belės akys išsiplėtė.

— Artai?..

— Ša, taip.

Mei Belė visu kūnu atsigręžė ir pasižiūrėjo į galinę sėdynę, paskui nusisuko ir niuktelėjo Džesui pašonėn:

— Ar tai tu ją taip įsiutinai?

Džesas linktelėjo, stengdamasis, kad tas linktelėjimas būtų kuo mažiau pastebimas.

— Mes parašėm tą laiškelį, — sušnibždėjo Leslė. — Tik niekam nesakyk, kitaip mums galas.

— Žinau, — atsakė Mei Belė žėrinčiomis akimis. — Žinau.

Šeštas skyrius Princas Terjenas

Iki Kalėdų dar buvo likęs mėnuo, bet Džeso namuose mergaitės apie nieką daugiau negalvojo. Šiemet Elė ir Brenda jau turėjo vaikinus iš vidurinės mokyklos ir be atvangos svarstė, net pešėsi dėl to, ką jiems padovanoti arba ką jie padovanos joms. O pešėsi todėl, kad mama kaip paprastai verkšleno kažin ar surasianti pinigų netgi mažylių dovanėlėms nuo Kalėdų senelio, ką ir kalbėti apie du vaikinus, kurių ji akyse nėra mačiusi.

— Ką tu padovanosi savo panelei, Džesai? — kartą paklausė Brenda, padariusi tokią šlykščią grimasą, kokią tik ji mokėdavo.

Jis stengėsi nekreipti dėmesio. Tuo metu kaip tik skaitė vieną iš Leslės knygų ir kiaulininko pagalbininko nuotykiai jam atrodė daug svarbesni negu Brendos įgėlimai.

— Nejaugi tu nežinai, Brenda? — įsiterpė Elė. — Džesas neturi panelės.

— Ką gi, nors kartą tu neapsirikai. Tokio šluotkočio panele niekas nepavadins, — prisikišusi prie pat Džeso pro dažytas lūpas iškošė Brenda.

Jo viduje kažkas taip užvirė, kad jeigu nebūtų pašokęs ir nuėjęs šalin, tai būtų jai trenkęs.

Vėliau jis mėgino suprasti, kas gi jį taip supykdė. Iš dalies, žinoma, tai, kad tokia kvaiša kaip Brenda gali tyčiotis iš Leslės. Viešpatie, kaip sunku suvokti, kad Brenda yra tikroji jo sesuo, o su Lesle, visų aplinkinių įsitikinimu, jo niekas nesieja. „Galbūt, — galvojo jis, — aš esu koks rastinukas, kaip rašoma knygose. Kadaise, kai upelyje dar buvo vandens, atplaukiau pasroviui išsmaluotoje pintinėje. Tėvas mane rado ir parsinešė namo, nes visada norėjo sūnaus, o turėjo tik kvaišas dukteris. Tikrieji mano tėvai, broliai ir seserys gyvena toli — daug toliau negu Vakarų Virdžinija ar Ohajas. Kažkur turiu namus, pilnut pilnutėlius knygų, ir mano šeima iki šiol liūdi sūnaus, kurį kažkas iš jų pavogė.

Nenorom jis vėl prisivertė galvoti apie pykčio priežastį. Jis juk pyksta dar ir dėl to, kad greitai bus Kalėdos, o jis neturi ką padovanoti Leslei. Ne todėl, kad jai būtų reikėję pirkti kokį brangų daiktą; tiesiog taip norėjosi jai ką nors padovanoti, kaip išalkusiam norisi valgyti.

Norėjo padovanoti jai savo piešinių albumą. Netgi buvo nukniaukęs iš mokyklos popieriaus ir pastelių. Tačiau kad ir ką piešė, vis atrodė blogai, ir galiausiai, perbraukęs kryžmai nebaigtą piešinį, mesdavo jį į krosnį.

Paskutinę savaitę prieš švenčių atostogas jį apėmė neviltis. Nebuvo žmogaus, kuris galėtų padėti ar patarti. Tėtis pasakė, kad duos jam dolerį visos šeimos dovanėlėms, tad jeigu jis ir kiek nugnybtų iš kurio nors, tai vis tiek vargiai nupirktų Leslei ką nors dora. Be to, Mei Belė trūk plyšk nori Barbės, todėl jis jau buvo pažadėjęs susimesti su Ele ir Brenda ir nupirkti jai lėlę. Paskui Barbė pabrango ir jis suprato, kad norėdamas surinkti reikiamą sumą turės prašyti, kad ir kiti prisidėtų iš savo dolerio. Jis jautė, kad šiemet Mei Belei reikėtų padovanoti kažką ypatinga. Ji nuolat be tikslo slampinėja ir nuobodžiauja. Jiedu su Lesle negali jos imti drauge, bet tokiai kaip Mei Belė to nepaaiškinsi. Kodėl ji nežaidžia su Džois Ana? Juk jis negali visą laiką jos linksminti? Vis dėlto... jai reikia Barbės.

Taigi pinigų nebuvo, ir galvodamas apie Leslę jis jautėsi taip, tarsi jam būtų buvusios surištos rankos ir kojos. Ji ne tokia kaip Brenda ir Elė. Ji nesijuoktų, kad ir ką jis padovanotų. Tačiau jis pats nori, kad tai būtų toks daiktas, kuriuo ir jis galėtų didžiuotis.

Jeigu turėtų pinigų, nupirktų jai televizorių. Tokį mažą japonišką televizoriuką, kurį ji galėtų laikyti savo kambaryje, neerzindama Džudės ir Bilo. Argi sąžininga, kad turėdami tiek pinigų jie atsižadėjo televizoriaus? Juk Leslė nespoksotų į ekraną dienų dienas kaip Brenda — išsižiojusi ir išsproginusi akis kaip karšis. Pagaliau jeigu ji turėtų televizoriuką, vaikai mokykloje mažiau šaipytųsi. Bet juk net ir svajoti apie tai kvaila.