Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— O ko joms trūksta?

— Nieko. Jos visai naujos.

— Tai kodėl tujų nenori, jeigu jau tokios geros?

— Kai būsi mano metų, — atsiduso Leslė, — paprasčiausiai nebežaisi su popierinėmis lėlėmis. Man jas senelė atsiuntė. Pati žinai, kad senelės užmiršta, kad mes augam.

Viena Mei Belės močiutė gyveno Džordžijoje ir niekada jai nieko nebuvo atsiuntusi.

— Jau visas išsispaudei?

— Ne, tikrai ne. Ir drabužėliai taip pat išsispaudžia, nereikės karpyti.

Buvo matyti, kad Mei Belė pasiduoda.

— Gal eime drauge, pasižiūrėsi pati, ir jeigu jos tau patiks, nusineši namo ir pasakysi mamai, kur aš esu, ką? — pridūrė Džesas.

Jie žiūrėjo, kaip Mei Belė skuta įkalnėn sugniaužusi rankutėse savo naująjį turtą, o paskui apsisuko ir nubėgo per plyną lauką kitapus Perkinsų namo prie išdžiūvusio upelio vagos, vingiuojančios palei mišką. Tenai ant kranto augo sena laukinė obelis, ant kurios kabojo kažkieno kadai pririšta virvė.

Juodu paeiliui šokinėjo per upelio vagą laikydamiesi už virvės. Buvo nuostabiai graži rudens diena. Kai supdamasis ant virvės pažvelgdavai į dangų, atrodydavo, kad skrendi. Džesas negalėjo atsigrožėti sodria ir skaisčia dangaus spalva. Jis plaukė, plaukė kaip tingus baltas debesėlis pirmyn ir atgal per dangaus mėlynę.

— Ar žinai, ko mums reikia? — šūktelėjo Leslė.

Pakerėtas dangaus grožio, Džesas neįsivaizdavo, ko jam dar galėtų reikėti.

— Reikia susirasti vietą, — pasakė ji, — kuri būtų vien tik mūsų. Tokią slaptą vietą, apie kurią daugiau niekas pasaulyje nežinotų. — Džesas grįžo su virve iš ano kranto atgal ir vilkdamas kojas žeme sustojo. — Tai gali būti net visa paslaptinga šalis, — pridūrė ji beveik pašnibždomis, — o mudu būtume jos valdovai.

Nuo jos žodžių jam virptelėjo širdis. Jis norėtų ką nors valdyti. Net jeigu ir ne iš tikrųjų.

— Gerai, — sutiko jis, — o kur?

— Čia, miške, kur niekas neateis ir visko nesugadins.

Miške buvo tokių vietų, kurios Džesui nelabai patiko. Ten taip tamsu, lyg būtum po vandeniu. Bet jis nutylėjo.

— Žinau, — vis labiau įsijausdama kalbėjo Leslė. — Tai turi būti stebuklinga šalis kaip Namija, ir patekti į ją galima tik vieninteliu keliu — peršokti įsisiūbavus su šia užburta virve.

Jos akys žėrėjo.

— Eime, — ji griebė virvę. — Susiraskime vietą savo tvirtovei.

Vos už keleto jardų nuo upelio vagos Leslė sustojo.

— Gal čia? — paklausė.

— Čia gerai, — skubinosi pritarti Džesas, džiaugdamasis, kad nereikia brautis gilyn į mišką. Jis nusivestų ją ir ten, ne toks jau bailys, kad negalėtų kokį kartą kitą paėjėti tolėliau ir pasidairyti po visada gūdų seną pušyną. Tačiau kaip nuolatinė vieta ši buvo kaip tik — čia, kur sedulos ir Judo medžiai žaidė slėpynių tarp ąžuolų ir spygliuočių, o saulės spinduliai, trykšdami pro medžių kamienus, maloniai lyžčiojo jiems kojas.

— Tikrai, — pakartojo jis pats sau, smarkiai linksėdamas galva. Pomiškis sausas, nesunku bus išvalyti vietą.

Žemė beveik lygi. — Čia statyti bus geriausia.

Leslė pavadino jų slaptąją šalį Terabitija ir paskolino Džesui visas savo knygas apie Namiją, kad žinotų, kaip viskas vyksta stebuklingoje karalystėje — kaip reikia ginti gyvūnus ir medžius ir kaip elgtis valdovams. Tai sunkiausia. Leslė mokėjo kalbėti valdingai, kaip tikrų tikriausia karalienė. O Džesui ir šiaip trūkdavo žodžių, ką jau šnekėti apie iškilmingą karalių kalbėseną.

Tačiau jis mokėjo statyti. Jie prisivilko visokių lentų ir kitokio šlamšto iš šiukšlių krūvos palei Besės ganyklą ir pasistatė tvirtovę miške, savo pasirinktoje vietoje. Leslė pridėjo į trijų svarų kavos dėželę sausainių ir džiovintų vaisių, o į svaro skardinę — vinių ir virvių. Suradę penkis „Pepsi“ butelius, išplovė ir pripylė vandens, kaip sakė Leslė, „apgulčiai“.

Kaip Biblijos Dievas žvelgė jie į savo kūrinį ir matė, kad jis puikus.

— Nupiešk Terabitijos paveikslą, pasikabinsime pilyje, — pasiūlė Leslė.

— Negaliu.

Kaip jai paaiškinti, kad suprastų? Apie tai, kaip jis trokšta paliesti ir prisitraukti artyn virpantį pasaulį ir kaip tas pasaulis kaskart išslystajam pro pirštus, palikdamas popieriaus lape vien negyvą suakmenėjusį atspaudą.

— Tiesiog negaliu perteikti medžių poetiškumo, — pasakė jis.

Ji linktelėjo.

— Nesijaudink, — pasakė. — Kada nors galėsi.

Jis tikėjo ja, nes čia, tvirtovės prieblandoje, viskas atrodė įmanoma. Jiedviem priklausė pasaulis ir jokie priešai — nei Geris Fulčeris, nei Vanda Kei Mur, nei Dženisė Eiveri, nei paties Džeso baimės ir ydos, nei jokie Leslės įsivaizduoti priešai, puolantys Terabitiją, nebūtų pajėgę jų nugalėti.

Kai jiedu pastatė tvirtovę, po kelių dienų Dženisė Eiveri parpuolė mokyklos autobuse ir ėmė spiegti, kad Džesas pakišo jai koją. Ji taip šakojosi, kad autobuso vairuotoja ponia Prentis liepė Džesui išlipti lauk ir jis turėjo tris mylias pėstute pėdinti iki namų.

Kai jis galiausiai nusigavo iki Terabitijos, Leslė tupėjo susirangiusi po nedideliu plyšeliu palei stogą, kad būtų šviesos skaityti. Ant knygos viršelio buvo nupieštas dalginis delfinas, puolantis paprastąjį delfiną.

— Ką veiki? — įėjęs paklausė Džesas ir atsisėdo ant žemės priešais.

— Skaitau. O ką man daryti? Ot merga! — staiga jai prasiveržė kurį laiką tramdomas pyktis.

— Niekis. Ką man reiškia truputį pasivaikščioti?

Iš tiesų toks kojų pamankštinimas buvo vieni niekai palyginti su tuo, ką Dženisė Eiveri būtų galėjusi jam iškrėsti.

— Tai principo dalykas, Džesai. Gerai įsidėmėk. Tokius žmones reikia sustabdyti. Kitaip iš jų išaugs tironai ir diktatoriai.

Jis ištiesė ranką ir paėmė iš jos knygą, apsimesdamas, kad nori apžiūrėti kraugerišką vaizdelį viršelyje.

— Gal jau turi kokią gerą mintį?

— Ką?

— Maniau, kad ieškai būdų, kaip sustabdyti Dženisę Eiveri.

— Nejuokauk. Mes bandome gelbėti delfinus. Jiems gresia išnykimas.

Džesas grąžino jai knygą.

— Gelbėti delfinus ir žudyti žmones, ar ne?

Pagaliau ji nusišypsojo.

— Ko gero, taip. Klausyk, ar tu kada nors girdėjai Mobio Diko istoriją?

— O kas jis toks?

— Na, kartą gyveno toks didžiulis baltas banginis vardu Mobis Dikas... — ir Leslė pradėjo sekti nuostabią istoriją apie banginį ir pamišusį jūrų kapitoną, kuris pasiryžo jį nugalabyti. Džesui panižo nagai atvaizduoti visa tai ant popieriaus. Jeigu turėtų tinkamų dažų, gal jam ir pavyktų. Turbūt vis tiek kaip nors įmanoma pavaizduoti baltą banginio spindesį tamsių vandenų fone.

Iš pradžių jie vengdavo vienas kito per pamokas, bet taip buvo iki spalio mėnesio, o paskui ėmė draugauti atvirai. Geris Fulčeris, kaip ir Brenda, smaginosi erzindami Džesą, kad jis turi panelę. Tačiau Džesui tai buvo nė motais. Jis žinojo, kad panelės paprastai vaikosi berniukus žaidimų aikštelėje, norėdamos sučiupti ir pabučiuoti. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad Leslė galėtų ką nors vaikytis, kaip negalėjo įsivaizduoti Didžiagurklės Majers, sliuogiančios vėliavos stiebu į viršų. Tad Geris Fulčeris savo paistalais tik veltui aušina burną.

Tiesą sakant, mokykloje, išskyrus pertraukas, laisvo laiko beveik nebuvo, ir dabar, kai bėgimo varžybų niekas nebeskelbdavo, Džesas su Lesle atsisėsdavo kur nors nuošaliau ir kalbėdavosi. Išskyrus stebuklinguosius pusvalandžius penktadieniais, Džesas norėdavo eiti į mokyklą vien tik dėl pertraukų. Leslė visada kuo nors prajuokindavo, todėl dienos mokykloje taip baisiai neprailgdavo. Dažniausiai ji šaipydavosi iš mokytojos Majers. Leslė buvo iš tų mokinių, kurie per pamokas sėdi nekrutėdami, niekad nesišnabžda su kitais, nesvajoja ir nekramto gumos, nepriekaištingai atlieka namų darbus, bet patys rezga tokius planus, kad jeigu mokytoja nors kartą pažvelgtų po jų tobulybės kauke, tai pasibaisėjusi išvarytų lauk.