Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— Noriu visiems perskaityti šį rašinį. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, jis nuostabiai parašytas. Antra, jame kalbama apie labai neįprastą mergaitei laisvalaikio pomėgį. — Ir mokytoja nusišypsojo Leslei pirmosios mokslo metų dienos šypsena. Leslė sėdėjo nudūrusi akis. Mokytojos Majers numylėtiniams Vieversių upelio mokykloje gyvenimas buvo užnuodytas. — Taigi Leslės Berk rašinys „Nardymas su akvalangu“.

Šaižus mokytojos balsas kapojo Leslės sakinius į trumputes juokingas frazes, vis dėlto, Leslės žodžiai pagavo ir nusinešė Džesą į tamsią povandeninę gelmę. Staiga jis pajuto, kad jam trūksta oro. O jeigu panėrus po vandeniu kaukė prisipildys vandens ir nebespėsi iškilti į paviršių? Jam trūko oro, pylė prakaitas. Jis stengėsi užgniaužti baimę. „Juk tai Leslės Berk laisvalaikio pomėgis“, — mėgino drąsintis. Niekas nevadins nardymo su akvalangu pomėgiu, jeigu iš tikrųjų jam nepatiks. Vadinasi, Leslė sugeba daugybę dalykų. Ji nebijo panerti į gelmę ir atsidurti pasaulyje, kuriame visai nėra oro ir maža šviesos. Dieve mano, koks jis bailys. Vien girdėdamas, kaip mokytoja Majers skaito apie tai, tirta visu kūnu. Jis daug didesnis vaikas už Džois Aną. Tėvas tikėjosi, kad iš jo užaugs vyras. Ir štai kažkokia mergiotė, kuriai dar nėra nė dešimties, įvarė jam tok į siaubą pasakojimu apie povandeninį pasaulį. Tai mulkis!

— Esu tikra, — baigė mokytoja Majers, kad jaudinantis Leslės pasakojimas jums paliko tokį pat įspūdį kaip ir man.

„Įspūdį“. Viešpatie, jis vos nenuskendo.

Mokiniai ėmė brūžuoti kojomis ir čežinti popierių.

— Dabar užduosiu jums namų darbą (prislopintos dejonės), kuris jums tikrai patiks (nepatiklūs murmesiai).

Šiandien septintuoju kanalu aštuntą valandą bus rodoma laida apie žymųjį vandenyno tyrinėtoją Žaką Kusto. Noriu, kad visi pasižiūrėtumėte. Paskui aprašykite, ką sužinojote, — ne mažiau kaip vieną lapą.

— Visą lapą?

— Taip.

— Ar žodžių rašyba svarbu?

— Ar kada nors teisinga žodžių rašyba buvo nesvarbu, Geri?

— Iš abiejų pusių?

— Užteks vienos, Vanda Kei. Tačiau tie, kurie parašys daugiau, gaus geresnį pažymį.

Vanda Kei nusišypsojo pati sau. Beveik galėjai matyti, kaip protingoje jos galvelėje jau ryškėja dešimties puslapių kontūrai.

— Mokytoja Majers?

— Taip, Lesle. — O dieve, baisu, kad nuo tokios šypsenos neplyštų jos skruostai.

— O jeigu negali žiūrėti laidos?

— Pasakyk tėvams, kad tai namų darbas. Esu tikra, kad jie neprieštaraus.

— Be jeigu... — Leslė užsikirto, paskui atsikrenkštė ir jau garsiau užbaigė: — ...jeigu neturi televizoriaus?

„Siaubas. Lesle. Nesakyk šito. Visada gali ateiti pažiūrėti pas mane“. Tačiau išgelbėti ją buvo per vėlu. Nepatiklūs šnabždesiai jau perėjo į niekinamą murmėjimą.

Mokytojos Majers blakstienos ėmė tankiai mirksėti.

— Šit kaip, — ji vėl sumirksėjo. Atrodė, kad ir ji svarsto, kaip išgelbėti Leslę. — Ką gi, tada galima parašyti vieno puslapio rašinėlį ar ką nors kita. Tu juk galėsi, ar ne, Lesle? — Nepaisydama klasės šurmulio, ji stengėsi šypsotis Leslei, bet tai negelbėjo. — Tylos! Tylos! Tylos! — staiga nustojusi šypsotis piktai suriko ji, ir audra nurimo.

Mokytoja išdalino padaugintus aritmetikos užduočių lapelius. Džesas žvilgtelėjo į Leslę. Palinkęs prie lapelio jos veidas, buvo įraudęs ir piktas.

Per pertrauką žaisdamas „Kalno karalių“ jis matė, kaip Vandos Kei vadovaujamas mergaičių būrys apsupo Leslę. Jis negirdėjo pokalbio, bet iš to, kaip Leslė tolydžio išdidžiai atlošdavo galvą, suprato, kad mergaitės iš jos šaiposi. Paskui jį užpuolė Gregas Viljamsas ir, kol jie ėmėsi, Leslė dingo. Tai ne jo reikalas, vis dėlto, iš visų jėgų stumtelėjęs Gregą nuo kalno, jis nežinia kam suriko: „Išeinu!“

Nuėjo prie mergaičių tualeto ir atsistojo priešais. Leslė išėjo po kelių minučių. Aiškiai matyti, kad verkė.

— Lesle, — tyliai pašaukė jis.

— Atstok, — ji staiga apsisuko ir greitu žingsniu pasileido priešingon pusėn. Viena akimi sekdamas raštinės duris Džesas nubėgo jai iš paskos. Per pertraukas koridoriuje pasilikti draudžiama.

— Lesle, kas atsitiko?

— Tu puikiai žinai, kas atsitiko, Džesai Aronsai.

— Taip, — pasikasė pakaušį jis. — Kam tu prasižiojai? Visada gali pirmiau pasižiūrėti į mano...

Bet ji vėl apsisuko ir nurūko koridoriumi atgal. Mergaičių tualeto durys užsitrenkė jam prieš nosį anksčiau, negu jis spėjo baigti sakinį. Džesas išsliūkino laukan. Jeigu direktorius Terneris pamatys jį lūkuriuojantį prie mergaičių tualeto, gali pamanyti, kad jis koks iškrypėlis ar dar kas.

Po pamokų Leslė įlipo į autobusą pirma jo, nuėjo į patį galą ir įsispraudė į kampą ant paskutinės sėdynės — tiesiai į septintokų vietą. Kryptelėjęs galvą jis parodė jai, kad verčiau sėstųsi kur nors arčiau, bet ji net nedirstelėjo į jį. O septintokų būrys jau artėjo prie autobuso — stambios, drąsios ir krūtingos mergaitės ir liesi, nedidukai siauraakiai berniūkščiai. Jie užmuš ją už tai, kad užėmė jų vietą. Džesas pašoko, nubėgo prie Leslės ir pačiupo ją už rankos.

— Eik į savo vietą, Lesle, — pasakė jis, girdėdamas, kaip vyresnieji stumdosi, braudamiesi per siaurą tarpą.

Ir iš tiesų septintokė Dženisė Eiveri, kurios gyvenimo tikslas buvo šiurpinti mažesnius už save, jau stovėjo jam už nugaros.

— Pasitrauk, pyply, — sukomandavo ji.

Jis įsirėmė kojomis į grindis kuo tvirčiau, nors širdis, rodės, tuoj iššoks per gerklę.

— Eime, Lesle, — paragino jis, paskui įsidrąsinęs atsisuko ir nužvelgė Dženisę Eiveri reikšmingu žvilgsniu — nuo šviesių smulkiai sugarbanotų plaukų, pernelyg aptemptos palaidinės, plačių džinsų ir iki pat milžiniškų sportbačių. Tada nurijo seiles ir, įsmeigęs žvilgsnį tiesiai į jos piktas akis, beveik šaltai išpoškino:

— Jau kai Dženisė Eiveri atsisės, tau tikrai nebeliks vietos.

— Laikas tau pereiti prie dietos, Dženise, — šūktelėjo kažkuris vaikų.

Dženisės akys žaibavo įniršiu, vis dėlto ji pasislinko į šoną ir praleido Džesą ir Lesle, einančius į nuolatinę vietą.

Kai jie atsisėdo, Leslė atsigręžė atgal, paskui pasilenkė prie Džeso ir išpyškino:

— Jinai tau nedovanos, Džesai. Atrodo siaubingai įpykusi.

Džesui atlėgo širdis, kai išgirdo pagarbą Leslės balse, bet atsisukti neišdrįso.

— Baisiai čia, — atšovė jis. — Manai, kad aš tos karvės bijau?

Tik tada, kai jie išlipo iš autobuso, jis galėjo nuryti seiles neužspringęs. Ir netgi vos vos pamojuoti ranka burzgiančiam autobusui iš paskos.

— Na, — džiugiai pasakė Leslė, stovėdama šalia Mei Belės ir šypsodamasi jam, — iki pasimatymo!

— Klausyk, gal ką nors veikiam popiet?

— Ir aš! Ir aš noriu ką nors veikti! — cyptelėjo Mei Belė.

Džesas žvilgtelėjo į Leslę. Jos akys sakė „ne“.

— Kitą kartą, Mei Bele. Šiandien mudu su Lesle turime reikalų. Parnešk mano knygas namo ir pasakyk mamai, kad aš pas Berkus, gerai?

— Tu neturi jokių reikalų. Ir nežadėjai nieko veikti. Leslė priėjo, pasilenkė ir uždėjo ranką ant lieso Mei Belės petuko.

— Mei Bele, ar norėtum naujų popierinių lėlių?

Mei Belės akys neramiai sujudo.

— O kokių?

— Iš kolonijinio Amerikos gyvenimo.

Mei Belė papurtė galvą.

— Noriu nuotakos arba mis Amerikos.

— Galėsi žaisti, kad jos nuotakos. Lėlės turi daug ilgų gražių suknelių.