Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

Rytojaus popietę jie pasišaukė Princą Terjeną ir patraukė į Terabitiją. Daugiau kaip mėnesį nebuvo ten nuėję drauge. Besiartindami prie upelio sulėtino žingsnį. Džesas jau abejojo, kad žino, koks turi būti karalius.

— Mūsų čia nebuvo daug metu, — sušnibždėjo Leslė. — Kaip manote, ar karalystė išsilaikė be mūsų?

— O kur mudu buvom?

— Kariavom su savo laukiniais priešais šiauriniame pasienyje, — atsakė ji. — Tačiau ryšys buvo nutrūkęs ir mes negalėjome susisiekti su savo numylėtąja gimtine daugel dienų ir naktų.

Na, ar ne karalienės verta kalba? Džesas nieku gyvu nenorėjo atsilikti.

— Būgštaujat, kad mūsų kraštą ištiko nelaimė?

— Tvirtybės, mano karaliau. Taip iš tiesų galėjo atsitikti.

Jie tylėdami peršoko į kitą krantą. Parinkusi du šakalius Leslė vieną padavė Džesui.

— Imkite kardą, Jūsų didenybe, — sušnibždėjo ji.

Džesas linktelėjo. Susilenkę jie ėmė sėlinti prie tvirtovės kaip policijos detektyvai televizijos filme.

— Karaliene! Saugokitės! Už nugaros priešas!

Leslė staiga atsigręžė ir ėmė kautis su įsivaizduojamu priešininku. Paskui juos užpuolė dar daugiau priešų, ir kovos šūksniai nuaidėjo per visa Terabitiją. Mažasis karalystės sargybinis patenkintas zujo ratais, iš jaunumo nesuvokdamas, koks pavojus aplinkui.

— Jie traukiasi! — sušuko narsioji karalienė.

— Valio!

— Išvarykite juos visai, kad niekada čia nebesugrįžtų ir nebeplėštų mūsų žmonių!

— Lauk iš čia! Lauk! — šaukė jie stumdami priešus prie upelio vagos, sukaitę su žieminėmis striukėmis.

— Pagaliau. Terabitija vėl laisva.

Karalius atsisėdo ant rąsto ir nusišluostė veidą, bet karalienė neleido jam ilgai ilsėtis.

— Jūsų didenybe, tučtuojau reikia eiti į girią padėkoti už pergalę.

Džesas nusekė paskui ją į pušyną.

— Kam mes dėkojame? — paklausė jis, kai jie tylėdami stovėjo miško glūdumoje.

Jos veidas nušvito išgirdus klausimą.

— Aukščiausiajam... — pradėjo ji, tačiau magija jai buvo suprantamesnė už religiją: — ...girios dvasioms.

— Jūsų dešinioji ranka dovanojo mums pergalę, — pasakė jis kažkur girdėtą ir, jo manymu, čia tinkančią frazę.

Leslė pritardama žvilgtelėjo į jį ir pridūrė:

— Sergėkit Terabitiją, visus jos gyventojus ir valdovus.

— Ūūūū!

Džesas vos tvardėsi nenusišypsojęs.

— Ir jos mažąjį šuniūkštį.

— Ir Princą Terjeną, jos sargybinį ir juokdarį. Amen.

— Amen.

Vis dėlto jie ištvėrė nesukikenę, kol sugrįžo iš šventosios vietos.

Praėjus kelioms dienoms po kautynių su Terabitijos priešais, mokykloje įvyko kiek kitoks susidūrimas. Per pertrauką priėjo Leslė ir pasakė tualete išgirdusi, kaip už vienų durų kažkas verkia.

— Aš negaliu patikėti, — pridūrė tyliau, — bet, sprendžiant iš kojų, ten tikrai Dženisė Eiveri.

— Juokauji. Ant klozeto sėdinčios ir žliumbiančios Dženises Eiveri Džesas niekaip negalėjo įsivaizduoti.

— Klausyk, juk niekas mokykloje daugiau neturi išsibraižęs ant sportbačių Vilardo Hago pavardės. Be to, ten tiek pridūminta, kad dujokaukės reikia.

— Ar tu tikrai girdėjai, kad jinai verkė?

— Džesai Aronsai, gal aš jau galiu atskirti, kada žmogus verkia ir kada ne.

Viešpatie, kas jam darosi? Dženisė Eiveri jam atnešdavo nelaimes, o dabar jam rūpi, kas jai atsitiko, — tarsi ji būtų koks Berko pilkasis vilkas ar į krantą išmestas banginis.

— Ji neverkė netgi tada, kai vaikai tyčiojosi iš jos po tos istorijos su laiškeliu.

— Žinau.

— Tai ką mums daryti? — Jis pakėlė akis į Leslę.

— Daryti? — perklausė ji. — Kaip tai — ką mums daryti?

Kaip jai paaiškinti?

— Lesle. Jeigu ji būtų plėšrus gyvūnas, mes privalėtume jai padėti.

Leslė įtariai dėbtelėjo į jį.

— Tu pati man visą laiką sakai, kad negalima būti abejingam.

— Bet čia juk Dženisė Eiveri?

— Jeigu ji verkia, vadinasi, atsitiko kažkas labai rimta.

— Na ir ką tu žadi daryti?

— Aš negaliu eiti į mergaičių tualetą, — visas nukaitęs pasakė jis.

— Aha, supratu. Tu žadi mane siųsti į ryklio nasrus. Ne, labai jums ačiū, pone Aronsai.

— Lesle, prisiekiu, jeigu tik galėčiau, tikrai nueičiau, — užtikrino jis, tvirtai tikėdamas, kad taip ir padarytų. — Juk tujos nebijai, Lesle? — Jis nenorėjo pasakyti nieko įžūlaus, tik buvo pritrenktas, kad Leslė bijo.

Ji sužaibavo akimis ir išdidžiai atlošė galvą, kaip buvo pratusi.

— Gerai, einu. Bet žinok, Džesai Aronsai, tai kvailiausia mintis, kokia tik tau buvo atėjusi į galvą.

Džesas nupėdino koridoriumi paskui ją ir pasislėpė nišoje arčiausiai mergaičių tualeto. Jis bent jau turi būti netoliese, kad spėtų sugriebti, kai Dženisė išspirs draugę pro duris.

Durys paskui Leslę užsidarė, ir kurį laiką buvo tylu. Paskui jis išgirdo, kaip Leslė kažką sako Dženisei. Netrukus pasipylė keiksmažodžiai — taip garsiai, kad net pro uždarytas duris buvo girdėti. Dar po akimirkos jis išgirdo garsų verksmą — ne Leslės, ačiū Dievui, — tada kūkčiojimą podraug su žodžiais ir — skambutį.

Kas dabar bus, jeigu kas nors pamatys jį čia stovintį ir spoksantį į mergaičių tualetą? Bet kaip pasitraukti? Tai būtų pasitraukimas iš ugnies linijos. Tačiau kai vaikų minia sugužėjo į mokyklos pastatą, viskas išsisprendė savaime. Mokinių srautas pagavo jį ir nunešė prie laiptų, nors ausyse tebeskambėjo keiksmai ir verksmas.

Sugrįžęs į klasę jis vis žiūrėjo įsmeigęs akis į duris, laukdamas pasirodant Leslės.

Būgštavo pamatysiąs ją sutaršytą kaip kojotą iš vaikiško filmuko. Tačiau Leslė įžengė šypsodamasi ir netgi be mėlynės po akimi. Šokio žingsniu apskriejo aplink mokytoją Majers, pašnibždomis atsiprašė už pavėlavimą, o mokytoja pražydo tuo ypatingu šypsniu, kuris buvo skirtas vien tiktai Leslei Berk.

Kaip jis dabar sužinos, kas atsitiko? Jeigu nusiųs raštelį, kiti vaikai perskaitys. Leslė sėdi tame kampe, kurnėra nei šiukšlių dėžės, nei drožtuko pieštukams, taigi nėra kaip apsimesti, kad eini kokiu nors reikalu, ir kartu persimesti žodžiu su Lesle. O ji neketino eiti prie jo. Tai buvo aiškiai matyti. Leslė sėdėjo suole labai tiesiai ir atrodė tokia patenkinta savimi kaip motociklininkas, ką tik peršokęs per keturiolika sunkvežimių.

Leslė išdidžiai šypsojosi iki pamokų pabaigos ir jau sėdėdama autobuse. Eidama pro ją į autobuso galą Dženise Eiveri šyptelėjo jai kreivu šypsniu, o Leslė atsisuko į Džesą tartum sakydama: „Matai!“ Jis netvėrė smalsumu. Net tada, kai autobusas pajudėjo, ji išsisuko linktelėjusi galvą į Mei Belę, girdi, prie vaikų apie tai nedera kalbėti.

Ir štai pagaliau, kai abu susėdo saugioje tvirtovės prieblandoje, ji viską papasakojo.

— Ar žinai, kodėl ji verkė?

— Iš kur aš galiu žinoti? Dėl Dievo, Lesle, ar tu pagaliau pasakysi? Kas, po paraliais, ten vyko?

— Dženisė Eiveri labai nelaiminga. Ar gali įsivaizduoti?

— Aš tavęs klausiu, ko jinai verkė?

— Jos padėtis nelengva. Dabar aš suprantu, kodėl jai taip sunkiai sekasi bendrauti.

— Ar tu man pasakysi, kas atsitiko, kol aš dar nekuoktelėjau?

— Žinai, kad tėvas ją muša?

— Daug ką tėvai muša. Pasakysi, ar ne?

— Ne, jis iš tikrųjų muša. Už tokį mušimą Arlingtone žmones už grotų sodina. — Ji papurtė galvą, negalėdama tuo patikėti. — Tu neįsivaizduoji...

— Tai dėl to verkė? Dėl to, kad tėvas ją muša?