Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— Kvailas šunelis, — pasakė ji didžiuodamasi.

— Taip.

Šventiška Kalėdų nuotaika vėl sugrįžo.

Septinta skyrius Auksinis kambarys

Ponas Berkas pradėjo remontuoti senąjį Perkinsų namą. Po Kalėdų ponia Berk buvo kaip tik įpusėjusi savo knygą, todėl nė kiek negalėjo padėti. Leslei teko padavinėti įrankius ir ieškoti nusimetusių. Politikos ir muzikos žinovas ponas Berkas buvo gerokai išsiblaškęs. Norėdamas pasižiūrėti į knygą „Pasidaryk pats“, pasidėdavo šalia plaktuką ir paskui neberasdavo. Leslė greitai suieškodavo dingusius daiktus, ir šiaip jam patiko būti su ja drauge. Jis norėdavo, kad po pamokų ir savaitgaliais Leslė būtų šalia. Leslė viską paaiškino Džesui.

Džesas iš pradžių eidavo į Terabitiją vienas, bet jam nebūdavo smagu. Kad tikrovė virstų pasaka, reikėjo Leslės. Jis bijojo viską sugadinti, prisiversdamas įsivaizduoti stebuklingą šalį, kai buvo visiškai aišku, kad stebuklai traukiasi nuo jo.

O kai tik pareidavo namo, arba mama užkraudavo kokį nemalonų darbą, arba Mei Belė kibdavo, kad pažaistų su Barbe. Dieve, jis jau tūkstantį vieną kartą pasigailėjo, kad prisidėjo prie tos nelemtos lėlės pirkimo! Tik spėji atsigulti ant grindų kiek papaišyti, tučtuojau prisistato Mei Belė, ir turi arba įstatyti Barbei išnirusią ranką, arba nuvilkti suknelę. Džois Ana — dar nepakenčiamesnė. Vos tik išsitiesęs pasiruoši darbui, ji kaip koks velniūkštis žviegdama iš pasitenkinimo užšoka ant nugaros. Ir nė nebandyk varyti — įsikiša smilių į burną ir paleidžia gerklę. O mama, žinoma, tik to ir laukia.

— Džesai Oliveri! Palik vaiką ramybėje! Ir koks čia gulėjimas vidury kambario be jokio darbo? Ar aš tau nesakiau, kad jeigu nepriskaldysi malkų, negalėsiu išvirti vakarienės?

Kartais, vogčia išsėlinęs iš namų, jis nubėgdavo į Perkinsų sodybą. Verandoje inkšdamas pasitikdavo Princas Terjenas, ištremtas iš namų pono Berko. Tačiau tokį jo elgesį galima suprasti. Niekas su tuo padūkėliu negalėjo dirbti, nes jis nuolat griebdavo už rankų arba šokinėdavo norėdamas lyžtelti veidą. Džesas nusivesdavo šuniuką pažaisti į pono Berko lauką pakalnėje. Jeigu diena pasitaikydavo šilta, Besė ilgesingai mykdavo iš už tvoros. Ji negalėjo priprasti prie inkštimo ir kandžiojimo. O gal tiesiog toks buvo metų laikas — paskutinės žiemos dienos gadino visiems ūpą. Niekas — nei žmonės, nei gyvuliai neatrodė laimingi.

Išskyrus Leslę. Jai baisiausiai patiko remontuoti tą seną laužą. Ji džiaugėsi, kad reikalinga tėvui. Pusę darbo laiko jie praplepėdavo. Kartą per pertrauką Leslė švytėdama pasakė Džesui, kad mokosi „suprasti“ savo tėvą. Džesui visada atrodė, kad tėvų neįmanoma suprasti, kaip neįmanoma parinkti kodo tam seifui per Milsburgo turnyrą, kai visiems siūlo jį išlaužti. Tėvai yra tokie, kokie yra, ir ne tavo nosiai juos suvokti. Kažkaip keistai atrodo žmonės, kurie nori susidraugauti su savo vaiku. Tegu vaikas turi savo amžiaus draugų, o jie — savo.

Tai, ką Džesas jautė Leslės tėvui, buvo nelyginant žaizdelė burnoje. Jeigu ją kandžioji, tai negyja ir vis didėja. O jeigu stengiesi neliesti jos dantimis, tai būtinai užsimiršti ir sukandi. Dieve, tas žmogus atsistojo jam skersai kelio. Jis užnuodijo net irtas menkas valandėles, kurias jie praleidžia dviese su Lesle. Tarkime, sėdi jie per pertrauką, šnekučiuojasi apie šį bei tą, staiga nei iš šio, nei iš toji sako, kad Bilas mano taip ir taip. Jautiesi lyg būtum prikandęs burnoj žaizdelę.

Bet pagaliau, pagaliau ji pastebėjo. Vis dėlto keista tokia gudruolė, o iki pat vasario nieko neįtarė.

— Kodėl tu nemėgsti Bilo?

— Kas tau sakė?

— Džesas Aronsas. Manei, kad aš tokia kvaila?

„Kartais labai kvaila“, — pagalvojo jis, bet garsiai pasakė:

— Kodėl manai, kad nemėgstu jo?

— Tu nebeateini pas mus. Iš pradžių galvojau, kad ką nors ne taip padariau. Bet, pasirodo, ne. Tu ir toliau kalbiesi su manim mokykloje. Daugybę sykių mačiau tave žaidžiant su Princu Terjenu lauke, bet tu net neprieini prie mūsų durų.

— Tu visada užsiėmusi, — pridūrė jis, — jausdamas nesmagumą, kad kalba panašiai kaip Brenda.

— Labas! Galėjai pasisiūlyti į talką.

Staiga akys jam taip nušvito, lyg po audros būtų nušvitusi saulė. Dieve, tai katras dabar kvailas?

Vis dėlto praėjo kelios dienos, kol Džesas priprato prie Leslės tėvo. Sunku buvo dėl to, kad dorai nežinojo, kaip į jį kreiptis. „Ei“, — sakydavo jis, ir juodu su Lesle atsisukdavo: „Hm... pone Berkai?“

— Norėčiau, kad vadintum mane Bilu, Džesai.

— Aha.

Dar kelias dienas tas vardas strigo jam gerklėje, bet sulig kiekvienu ištarimu darėsi vis paprasčiau. Labai padėjo tai, kad jis išmanė kai kuriuos dalykus, kurių, nepaisant savo proto ir mokytumo, Bilas neišmanė. Džesas pamatė, kad jis nėra jam koks įkyruolis, kurį tik pakenti arba netekęs kantrybės išvarai į verandą kaip Princą Terjeną. Jis iš tiesų jam reikalingas.

— Tu mane stebini, — vis kartojo Bilas. — Kur tu viso to išmokai?

Džesas niekada negalėjo tiksliai pasakyti, iš kur jis ką žino, tad leido Bilui ir Leslei vienas kitam jį girti — nors tai, kad jis galėjo jiems padėti, jau buvo pakankamas įvertinimas.

Pirmiausia jie nulupo lentas, kuriomis buvo užkaltas senas židinys, ir aptiko senas pajuodusias plytas nelyginant aukso ieškotojai gyslą. Paskui nuplėšė senus neskoningus apmušalus nuo valgomojo sienų — net penkis sluoksnius.

Kartais, rūpestingai dažydami sienas ar ką nors taisydami, jie klausydavosi Bilo įrašų arba dainuodavo — Leslė su Džesu mokė Bilą mokytojos Edmands dainų, o patys mokėsi iš Bilo. Retsykiais jie kalbėdavosi. Džesas stebėdamasis klausydavosi Bilo samprotavimų apie pasaulio įvykius. Jeigu mama būtų tą girdėjusi, neabejodama būtų pavadinusįjį dar vienu Valteriu Kronkaitu, o ne „kažkokiu hipiu“. Visi Berkai daug išmanė. Ne kaip ką nors pataisyti ar išauginti, bet apie tokius dalykus, apie kuriuos neišmanė nė vienas Džeso gyvenime sutiktas žmogus. Pavyzdžiui, vieną dieną jiems triūsiant atėjo Džudė ir ėmė garsiai skaityti, daugiausia eiles, kai kurias itališkai. Nors Džesas, žinoma, nieko nesuprato, tačiau įtaigus žodžių skambėjimas jį užbūrė ir jis leidosi maloniai apgaubiamas Berkų talentų švytėjimo.

Svetainę jie išdažė aukso spalva. Leslė su Džesu siūlė dažyti mėlynai, bet Bilas užsispyrė, kad sienos būtų auksinės, ir dabar jos atrodė taip gražiai, kad juodu džiaugėsi nusileidę. Vėlyvą popietę įspindę įstriži saulės spinduliai užliedavo kambarį skaisčia šviesa.

Galiausiai Bilas Milsburgo prekybos centre išsinuomojo šlifavimo stakles ir jie nuskuto nuo ąžuolinių grindų juodus dažus, paskui nušlifavo.

— Jokių kilimų, — pareiškė Bilas.

— Taip, — sutiko Džudė. — Tai būtų tas pats, kas uždengti vualiu Moną Lizą.

Kai Bilas su vaikais baigė skusti dažus nuo langų rėmų ir nuplovė palanges, Džudė buvo pakviesta iš savo kabineto viršuje pasižiūrėti ir įvertinti darbo. Visi keturi susėdo ant grindų ir ėmė apžiūrinėti kambarį iš visų pusių. Jis buvo nuostabus.

Leslė patenkinta atsiduso.

— Man patinka šitas kambarys, — pasakė ji. Ar jauti, kaip auksas užburia? Toks kambarys labai tiktų...

Džesas sunerimęs žvilgtelėjo į ją.

— ...rūmuose, — užbaigė ji.

Ačiū Dievui. Kai tokia gera nuotaika, žmogui gali ir didžiausia paslaptis išsprūsti. Bet ji to nepadarė, nepasakė netgi Bilui su Džude, nors jis žinojo, ką jai reiškė tėvai. Ji, matyt, pajuto jo nerimą, nes mirktelėjo jam, kai Bilas ir Džudė nematė, kaip ir jis mirkteldavo Mei Belei slapta nuo Džois Anos. Terabitija buvo tik jų vienų.