Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

— Gerai, karaliene, — burbtelėjo Džesas ir iššliaužė lauk pro siaurą tvirtovės angą.

Po pušimis netgi lietus ne taip kiaurai merkė. Apsiniaukusią dieną čia buvo beveik tamsu, o aukštai virš galvos lietuje šnarančios šakos skleidė keistą nemelodingą muziką. Iš baimės Džesas pajuto pilve šaltį, lyg būtų nurijęs ledinę spurgą.

Leslė iškėlė rankas ir žvelgė aukštyn į žalią girios baldakimą.

— O girios dvasios, — pradėjo ji iškilmingai. — Mus čia atvedė rūpestis dėl mūsų mylimos karalystės, kurią ir dabar yra apnikusios kažkokios piktosios jėgos, kažkokia nežinoma galybė. Meldžiame jūsų, suteikite mums išminties, kad galėtume jas atpažinti, ir galios, kad galėtume jas įveikti. — Ji kumštelėjo Džesą alkūne.

Jis iškėlė rankas.

— Hm... hm... — pradėjo mykti ir, gavęs dar vieną niuksą, užbaigė: — Taip. Išklausykite mus, dvasios.

Ji atrodė patenkinta. Bent jau daugiau jo nekumščiavo. Stovėjo ramiai ir tartum klausėsi kažkieno žodžių. Džesas visas tirtėjo, pats nesuprasdamas, ar iš šalčio, ar iš baimės. Tačiau kai Leslė patraukė iš girios, jis apsidžiaugė. Apie nieką daugiau negalvojo, tik apie sausus drabužius, puodelį karštos kavos arba kad galėtų bent porą valandų padrybsoti ant sofos priešais televizorių.

Jis tikrai nevertas būti Terabitijos karaliumi. Kas matė tokį karalių, kuris bijotų aukštų medžių ir nedidelio upeliūkščio?

Jis peršoko upelį. Iš pasišlykštėjimo savimi net užmiršo baimę. Pusiaukelėje dirstelėjo žemyn ir parodė liežuvį kunkuliuojančiam srautui. „Pilko vilko nebijau, nebijau, nebijau“, — pasakė pats sau ir tuoj pat ėmė ieškoti akimis laukinės obels.

Klampodamas per purvą ir lietaus išplaktą žolę į kalvą, Džesas smarkiai trepsėjo kojomis, kartodamas mintyse: „Kaire, dešine, kaire, dešine...“

— Persivilkim, o paskui gal pasižiūrėkim pas tave televizorių ar ką kita sugalvokim? — pasiūlė Leslė.

Džesas panoro ją apkabinti.

— Išvirsiu kavos, — apsidžiaugė jis.

— Aha, — nusišypsojo ji ir pasileido bėgte Perkinsų namo link — lengvai ir grakščiai, kaip ji viena temokėjo, ir joks purvas ar lietus nebūtų galėję jai sukliudyti.

Trečiadienį Džesas atsigulė lengva širdimi. Jam atrodė, kad dabar jau gali atsipalaiduoti ir viskas bus gerai, tačiau vidurnaktį atsibudo ir su siaubu suvokė, kad vis dar lyja. Jis turi pasakyti Leslei, kad neis į Terabitiją. Juk ji pati neidavo, kai talkino Bilui remontuojant namą. Ir jis neklausė jos, kodėl. Tačiau sunkiausia ne tai, kad reikia prisipažinti Leslei, jog bijo — jam pačiam baisu, kad jis bijo. Tartum ko trūktų, nelyginant Mei Belės dėlionėje, kur vietoj kieno nors akies ar ausies lieka skylė. Dieve mano, jau verčiau gimti be rankų negu be dvasios. Tą naktį jis nebeužmigo, tik baisėdamasis klausėsi lietaus, žinodamas, kad Leslė — nesvarbu, kiek pakiltų upelyje vanduo, — vis tiek norės per jį keltis.

Dešimtas skyrius Puiki diena

Jis girdėjo, kaip tėtis įjungė pikapo variklį. Nors ir nebeturėjo darbo, kasryt važiuodavo jo ieškoti. Kartais visą dieną prasitrindavo darbo biržoje. Tačiau tik kada ne kada kas nors paprašydavo iškrauti baldus ar ką nors išvalyti.

Džesas visai nenorėjo miego. Nusprendęs verčiau keltis ir pamelžti bei pašerti Besę, kad nereikėtų paskui, jis atsikėlė iš lovos ir užsivilko ant pižamos marškinėlius.

— Kur eini?

— Miegok, Mei Bele.

— Negaliu. Lietus trukdo.

— Tada kelkis.

— Kodėl tu toks piktas?

— Nutilk pagaliau, Mei Bele! Ko paleidai gerklę, nori visus prikelti?

Džois Ana būtų jau pradėjusi klykti, o Mei Belė tik susiraukė.

— Gerai jau gerai, — pasakė jis. — Dabar einu pamelšiu Besę, o paskui galėsim pritildę garsą pasižiūrėti filmukų.

Mei Belė baisiai liesa, o Brenda storulė. Ji stovėjo viduryje kambario vienais naktiniais marškiniais. Baltas kūnelis pašiurpęs, akys mieguistos, o rusvi plaukai susišiaušę kaip voverytės lizdas ant medžio šakos. Tikra kaliausytė, pagalvojo jis, meiliai žiūrėdamas į seserį.

Staiga ji metė džinsus jam į veidą.

— Aš pasakysiu mamai.

Jis sviedė jai džinsus atgal.

— Ką tujai pasakysi?

— Kaip tu čia stovi ir žiūri į mane neapsirengusią.

Dieve. Ji pamanė, kad jam patinka.

— Ką gi, — pasakė jis eidamas durų link, kad dar su kokiu daiktu negautų per galvą. — Tokia graži mergytė. Negaliu susivaldyti.

Kol jis ėjo per virtuvę, iš miegamojo sklido Mei Belės juokas.

Tvarte kvepėjo Bese. Džesas meiliai pacaksėjo liežuviu ir pristūmęs suolelį karvei prie šono pastatė kibirą po dėmėtu tešmeniu. Lietus barbeno į skardinį stogą, jam atliepdamos ritmingai čiurkščiojo pieno srovelės. Kad tik nustotų lyti. Jis priglaudė galvą prie šilto Besės šono. Įdomu, ar karvės kada nors bijo — ar jos ko nors iš tikrųjų bijo? Besė kartais pasibaido Princo Terjeno, bet tai kas kita. Prie kojų amsintis šuo kelia pavojų, bet šiaip Besė būna visiškai rami ir tingiai atrajoja, o jis taip negali. Štai kad ir dabar — ji juk nesižvalgo į Perkinsų namą, baimingai laukdama ir nerimastaudama, nestovi pasistiebusi ant pirštų galų ir įsitempusi, kad net pilvą riečia.

Džesas paglostė karvei žandą ir atsiduso. Jeigu vasarą dar bus upelyje nors kiek vandens, jis paprašys Leslės, kad išmokytų plaukti. „Kas čia yra, po galais, — tarė jis sau. — Aš sugriebsiu tą baimę už gerklės ir taip papurtysiu, kad iš jos liks tik šlapia vieta. Gal net išmoksiu nardyti su akvalangu“. Jis nusipurtė. Jeigu gimei skystablauzdis, tai nereiškia, kad toks turi ir numirti. „Ei, o gal ligoninėje galima persisodinti blauzdas? Ne, daktare, širdies nereikia, mano širdis labai gera. Man reikia kitų blauzdų. Na, kaip?“ Jis nusišypsojo. Reikės pasakyti Leslei, kad jis nori persisodinti blauzdas. Jai tokios nesąmonės patinka. „Žinoma, — jis nusibraukė plaukus nuo akių, trumpam sutrikdydamas melžimo ritmą, — žinoma, geriausia būtų persisodinti smegenis. Aš pažįstu Leslę. Žinau, kad ji nesibartų ir nesityčiotų, jeigu pasakyčiau, kad nenoriu šokti per upelį, kol vanduo pakilęs. Man tik reikia pasakyti: „Lesle, šiandien nenoriu šokti į kitą krantą“. Ar panašiai. Paprasčiausias dalykas. „Lesle, nenoriu šiandien šokti į kitą krantą“. — „Kodėl?“ — „Todėl, kad, todėl, kad, na...“

— Jau trečią kartą tave šaukiu, — irzlų Elės toną mėgdžiojo Mei Belė.

— Ko?

— Tave kviečia prie telefono kažkokia ponia. Per tave turėjau apsirengti.

Džesui niekada niekas neskambindavo. Leslė buvo skambinusi tik vieną kartą, tačiau Brenda pradėjo kaip užsukta visiems taukšti, kad Džesui skambino jo „mylimoji“, ir Leslė nusprendė prireikus verčiau užeiti į namus.

— Balsas panašus į mokytojos Edmands.

Ir iš tiesų tai buvo ji.

— Džesai? — sučiurleno ragelyje mokytojos balsas. — Nykus oras, ar ne?

— Taip, tamsta mokytoja. — Jis bijojo sakyti ką nors dar, kad ji nepajustų, kaip jis virpa.

— Aš ketinu važiuoti į Vašingtoną ir užeiti į Smitsono arba Nacionalinę galeriją. Ar nepalaikytum man kompanijos?

Džesą išmušė šaltas prakaitas.

— Džesai?

Jis aplaižė sukepusias lūpas ir nusibraukė nuo akių plaukus.

— Ar girdi mane, Džesai?

— Taip, tamsta mokytoja.

— Tau reikia prašyti tėvų leidimo? — švelniai paklausė ji.

— Taip, tamsta mokytoja. — Nežinia kaip jis apvyniojo aplink save telefono laidą. — Taip. Aš ...aš tuojau.

Išsipainiojęs iš laido Džesas tyliai padėjo ragelį ir ant pirštų galų nutipeno į tėvų kambarį. Po medvilnine antklode kūpsojo motinos nugara. Jis švelniai papurtė ją už peties.