Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

Vienuoliktas skyrius Ne!

Kažkas ėmė suktis Džesui galvoje. Išsižiojo, bet burna buvo perdžiūvusi ir jis neištarė nė žodžio. Jo žvilgsnis šokinėjo nuo vieno veido prie kito, ieškodamas pagalbos.

Galiausiai tėvas prašneko — nudūręs akis, stambiu sugrubusiu delnu glostydamas motinos plaukus.

— Berkų mergaitę šįryt ištraukė iš upelio.

— Ne, — jis atgavo žadą. — Leslė negalėjo nuskęsti. Ji labai gerai plaukia.

— Ta sena virvė, su kuria jūs, vaikai, šokdavot, nutrūko, — ramiai ir negailestingai tęsė tėvas. — Sako, krisdama susitrenkė galvą.

— Ne, — papurtė galvą Džesas. — Ne.

Tėvas pakėlė akis.

— Man labai gaila, sūnau.

— Ne! — dabar jau suklykė jis. — Aš tavim netikiu. Tu meluoji! — Jis vėl kaip paklaikęs ėmė ieškoti akimis, kas jam pritartų. Tačiau visi sėdėjo nuleidę galvas, išskyrus

Mei Belę, kurios akys buvo išsiplėtusios iš siaubo. „O jeigu tu iš tikrųjų numirei, Lesle?“

— Ne, — jis žiūrėjo Mei Belei tiesiai į akis. — Meluojat. Leslė nemirė.

Jis apsisuko ir išbėgo iš virtuvės, tinklinės durys užsitrenkė jam iš paskos.

Džesas pasileido žvyrkeliu į plentą, paskui pasuko į vakarus — į priešingą pusę nuo Vašingtono ir Milsburgo, ir nuo senojo Perkinsų namo. Priešais atvažiuojanti mašina ėmė pypsėti, pasuko į šoną ir vėl supypsėjo, tačiau jis vargu ar ją matė.

Leslė... užsimušė... tavo draugė... virvė... nutrūko... susitrenkė... tu... tu... tu. Žodžiai sproginėjo galvoje kaip kukurūzų spragėsiai krosnelėje. Dieve... negyva... tu... Lesle... negyva... tu... Jis bėgo tol, kol kojos ėmė pintis, bet jis vis tiek bijojo sustoti. Tartum žinojo, kad tol, kol bėgs, Leslė bus gyva. Viskas priklauso nuo jo. Jis neturi sustoti.

Jam už nugaros suburzgė pikapas, bet jis neatsisuko. Stengėsi bėgti dar greičiau, bet tėvas jį aplenkė ir sustabdęs automobilį tiesiai priešais iššoko lauk ir pasileido priėjo. Jis pagavo Džesą ir pakėlė ant rankų kaip kūdikį. Kurį laiką Džesas spardėsi ir mėgino išsivaduoti iš stiprių jį apglėbusių rankų. Paskui nustojo priešintis ir pasidavė stinguliui, kuris iš smegenų gelmių sklido į visą kūną.

Suglebęs jis atsirėmė į pikapo dureles, nejausdamas, kaip galva dunksi į langą. Tėvas važiavo įsitempęs, tylėdamas, tik vieną kartą atsikrenkštė lyg norėdamas ką sakyti, bet žvilgtelėjęs į Džesą prikando liežuvį.

Kai juodu privažiavo namus, tėvas nelipo lauk, tylėdamas sėdėjo. Pajutęs jo neryžtingumą, Džesas pats atidarė dureles ir išlipo. Stingstančiomis kojomis nuėjo į miegamąjį ir atsigulė ant lovos.

Jis pabudo staiga, pažadintas tamsoje skendinčių namų tylos. Atsisėdo visas sustiręs ir virpantis, nors buvo su visais drabužiais, net su striuke ir sportbačiais. Gretimoje lovoje kvėpavo mažosios sesutės, keistai garsiai ir neramiai tokioje tyloje. Jį bus pažadinęs kažkoks sapnas, bet jis negalėjo jo prisiminti. Liko tik patirtas siaubas. Pro langą be užuolaidų jis regėjo pakrypusį mėnulį ir šimtus skaisčių žvaigždžių, mirgančių aplink jį.

Jis prisiminė, jog kažkas sakė, kad Leslė mirė. Tačiau dabar žino, kad tai buvo jo baisiajame sapne. Leslė negalėjo mirti, kaip negali ir jis. Tačiau žodžiai nerimastingai šiureno galvoje kaip žvarbaus vėjo pajudinti medžių lapai. Jeigu dabar atsikeltų ir nuėjęs prie Perkinsų namo pasibelstų į duris, Leslė įleistų, o Princas Terjenas šokinėtų jai apie kojas kaip žvaigždutė aplink mėnulį. Naktis labai graži. Gal jie net nubėgtų per kalniuką ir laukus prie upelio ir persikeltų į Terabitiją.

Jie dar niekada nebuvo tenai naktį. Tokioje skaisčioje mėnesienoje jie rastų kelią ir jis papasakotų apie savo kelionę į Vašingtoną. Ir atsiprašytų. Koks jis kvailys, kad nepaklausė, ar Leslė gali važiuoti kartu. Jis, Leslė ir mokytoja Edmands būtų praleidę nuostabią dieną — kitokią negu ta, kurią praleido tik dviese, bet vis tiek tai būtų buvusi gera, vis tiek puiki diena. Mokytoja ir Leslė labai patinka viena kitai. Būtų buvę smagu važiuoti su Lesle. „Man tikrai labai gaila, Lesle“. Jis nusivilko striukę, nusiavė sportbačius ir palindo po antklode. „Kvailai padariau, kad nepaklausiau“.

„Nieko baisaus, — pasakys Leslė. — Aš buvau Vašingtone tūkstančius kartų“.

„Ar tu matei kada nors buivolų medžioklę?“

Kažkodėl tai vienintelis dalykas Vašingtone, kurio Leslė niekada nematė, ir jis turės jai apie tai papasakoti — kaip mažyčiai gyvulėliai užsimuša krisdami nuo skardžio.

Staiga jis pajuto skrandyje šaltį. Tai kažkaip susiję su buivolais, kritimu, su mirtimi. Taip pat su priežastimi, dėl kurios jis pamiršo paklausti, ar Leslė negalėtų su jais važiuoti į Vašingtoną.

„Aš tau pasakysiu vieną paslaptį.“

„Kokią?“ — paklausė Leslė.

„Šįryt aš bijojau eiti į Terabitiją.“

Iš skrandžio šaltis ėmė kilti aukštyn. Džesas apsivertė ir užgulė jį. Gal dabar geriau negalvoti apie Leslę? Rytą atsikėlęs pirmiausia nueis pas ją ir viską paaiškins. Dieną geriau mokės paaiškinti, nes jau bus atsikratęs jausmo, kurį sukėlė tas miglotas košmaras.

Jis prisivertė galvoti apie Vašingtone praleistą dieną, stengdamasis iki smulkmenų prisiminti matytus paveikslus ir skulptūras, atgaminti mokytojos Edmands balsą, žodis žodin, ką sakė jis ir ką mokytoja jam atsakė. Kartkartėmis sąmonės kampučiu jis pajusdavo krintąs, bet tuoj pat nustumdavo tą pojūtį gilyn, galvodamas apie kitą paveikslą ir kitą pokalbį. Rytoj būtinai viską papasakos Leslei.

Džesas nieko nebejautė iki tos akimirkos, kai atsibudęs pamatė kambarį, užlietą saulės šviesos. Mergaičių lovoje tebuvo sujauktos antklodės, o iš virtuvės sklido bruzdesys ir prislopinti balsai.

Dieve! Vargšė Besė. Vakar vakare jis užmiršo ją, o dabar jau turbūt vėlu. Nežiūrėdamas įspraudė kojas į užrištus sportbačius.

Mama stovėjo prie viryklės ir išgirdusi Džesą žvilgtelėjo į jį.

— Aš pamiršau Besę, — jį vėl sukaustė šaltis.

— Tėtis melžia.

— Ir vakar pamiršau.

— Tėtis už tave pamelžė, — vėl palingavo galvą mama. Neatrodė, kad kaltintų. — Valgysi?

Gal todėl toks keistas jausmas pilve? Nuo to laiko, kai mokytoja Edmands pakeliui į namus Milsburge nupirko jam ir sau ledų, jis nieko burnoj neturėjo. Brenda su Ele sėdėjo prie stalo ir spoksojo į jį. Mažylės, žiūrėjusios prie televizoriaus animacinį filmuką, atsigręžė dirstelėti į jį ir tuoj pat vėl nusisuko.

Jis atsisėdo ant suolo. Mama pastatė priešais kupiną lėkštę blynų. Džesas neprisiminė, kada paskutinį kartą ji kepė blynus. Užsipylė sirupo ir pradėjo valgyti. Blynai buvo baisiai gardūs.

— Tau visai nesvarbu, ar ne? — paklausė Brenda, sėdinti priešais.

Jis apstulbęs pilna burna stebeilijo į ją.

— Jeigu Džimis Dikas numirtų, aš nė kąsnelio negalėčiau nuryti.

Viduje tūnojęs šaltis staiga surakino jį visą.

— Ar tu neužsičiaupsi, Brenda Arons? — šoko motina, grėsmingai aukštai iškėlusi mentę.

— Bet, mama, jis čia sėdi ir lyg niekur nieko kemša blynus. Jau būčiau visas akis išverkus.

Elė žvilgtelėjo į motiną, paskui į Brendą.

— Berniukai tokiais atvejais neverkia. Taip, mama?

— Vis tiek nei šis, nei tas taip sėdėti ir ryti kaip kiaulei.

— Brenda, aš tave įspėjau: jeigu tu neužsičiaupsi...

Jis girdėjo jas kalbant, bet jos buvo dar toliau negu prisiminimas apie sapną. Jis valgė, kramtė ir rijo, o kai mama įdėjo lėkštėn dar tris blynus, suvalgė ir tuos.