Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

Iškilminga procesija patraukė per šventąją girią atgal į tvirtovę. Pamažu ramybė — kaip vienišas paukštelis apniukusiame danguje — ėmė skleisti sparnus sumišusioje jo galvoje.

— Gelbėk! Džesai! Gelbėk! — perskrodė tylą klyksmas.

Džesas pasileido ten, iš kur sklido Mei Belės balsas.

Ji buvo perėjusi pusę permestos šakos ir dabar stovėjo graibydamasi už mažesnių šakelių, iš baimės nesiryždama nei žengti priekin, nei grįžti atgal.

— Nebijok, Mei Bele, — šūktelėjo jis. Jo balsas nuskambėjo tvirtai, nors pats buvo sunerimęs. — Stovėk ramiai. Aš prieisiu.

Bet Džesas nebuvo tikras, kad šaka atlaikys abu. Pažvelgė į vandenį. Gylis toks, kad galėtų lengvai perbristi, bet tėkmė vis dar srauni. Kažin, ar išsilaikytų nepargriuvęs. Jis nusprendė lipti ant šakos. Po truputį slinkdamas vis artyn jis jau galėjo pasiekti Mei Belės ranką. Dabar reikėjo parvesti ją atgal į krantą.

— Gerai, — pasakė jis. — Pradėk trauktis atgal.

— Negaliu!

— Aš juk čia, Mei Bele. Nejaugi manai, kad leisiu tau nukristi? Imk, — jis ištiesė jai dešinę ranką. — Laikykis už manęs ir traukis šonu į aną pusę.

Ji paleido šaką, kurios laikėsi įsikibusi kaire ranka, bet tučtuojau ir vėl griebėsi už jos.

— Aš bijau, Džesai. Baisiai bijau.

— Žinoma, bijai. Visi bijotų. Turi manimi pasitikėti, supratai? Neleisiu tau nukristi, Mei Bele. Pažadu.

Ji linktelėjo. Akys buvo baimingai išplėstos, tačiau paleido šaką ir paėmė brolio ranką. Dabar buvo ne taip susilenkusi ir svyravo. Džesas tvirtai suspaudė jos delniuką.

— Gerai. Tau visai nedaug reikia paeiti. Patrauk dešinę koją trupučiuką į šoną, o paskui pritrauk prie jos kairę.

— Užmiršau, kuri dešinė.

— Ta, kuri stovi pirma, — kantriai pasakė jis. — Ta, kuri arčiau namų.

Ji vėl linktelėjo ir klusniai patraukė dešinę per kelis colius į šoną.

— Dabar paleisk šaką, kurią laikai kita ranka, ir tvirtai įsitverk manęs.

Ji paleido šaką ir suspaudė jo ranką.

— Puiku. Tu labai gerai viską darai. Dabar dar žingsnelį. — Ji susverdėjo, bet nesuriko, tik suleido nagiukus jam į delną. — Puiku. Labai gerai. Tu paėjai, — pasakė jis tokiu pat ramiu ir tvirtu balsu, kaip kalba greitosios pagalbos gydytojas, bet širdis taip daužėsi, kad rodės, tuojau iššoks iš krūtinės. — Gerai, gerai. O dabar dar šiek tiek.

Vos tik pastačiusi dešinę koją ant tos šakos dalies, kuri gulėjo ant kranto, mergaitė parpuolė ant žemės, trūkteldama Džesą paskui.

— Atsargiai, Mei Bele! — Jis neišlaikė pusiausvyros ir griuvo, tik ne į upę, o tiesiai Mei Belei ant kojų, o jo paties kojos kabaldavo ore virš vandens.

— Nieko sau, — su palengvėjimu nusijuokė jis. — Gal tu nori mane užmušti, brangute?

Ji visai rimtai papurtė galvą. Paskui pasakė:

— Žinau, aš prisiekiau Biblija, kad nesekiosiu paskui tave, bet šiandien rytą atsikėliau ir tavęs neradau.

— Man reikėjo kai ką padaryti.

Ji krapštė purvą nuo basų kojų.

— Aš tik norėjau tave surasti, kad nesijaustum toks vienišas, — ji nuleido galvą. — Bet aš labai išsigandau.

Jis užsiropštė visu kūnu ant kranto ir atsisėdo šalia jos. Abu žiūrėjo, kaip Princas Terjenas plaukia per upę, nė kiek nesijaudindamas, kad srovė jį taip smarkiai neša.

— Visiems pasitaiko išsigąsti, Mei Bele. Nėra čia ko gėdytis. — Jis prisiminė, kaip žybtelėjo Leslės akys, kai ji ėjo į mergaičių tualetą pas Dženisę Eiveri. — Visi išsigąsta.

— Princas Terjenas nebijo, nors matė, kaip Leslė...

— Šunims kitaip. Atrodo, kuo tu protingesnis, tuo daugiau dalykų tave gąsdina.

Ji žvelgė į jį netikėdama.

— Bet juk tu neišsigandai.

— Ką tu, Mei Bele, tirtėjau kaip drebučiai.

— Tik taip sakai.

Jis nusijuokė. Negalėjo nuslėpti džiaugsmo, kad sesuo tuo netiki. Jis pašoko ir pakėlė ją nuo žemės.

— Eime valgyti, — pasakė jis, ir juodu tekini nulėkė namų link, o Džesas leidosi jos aplenkiamas.

Įėjęs į klasę jis pamatė, kad mokytoja Majers jau išnešusi Leslės suolą. Žinoma, šiandien Džesas jau viską aiškiai suvokė. Vis dėlto kai autobusas sustojo, jis ėmė dairytis, slapta vildamasis, kad pamatys ją bėgančią per lauką — grakščiai ir kone ritmiškai. Paskui pagalvojo, kad ji galbūt jau mokykloje — Bilas kartais paveždavo ją, jeigu pavėluodavo į autobusą, — bet dabar jis atėjo į klasę, o jos suolo nebėra. Ko jie taip skuba jos atsikratyti? Jis užsikniaubė ant suolo, jausdamas viso kūno sunkumą ir šaltį.

Džesas girdėjo aplinkui šnibždant, bet žodžių nesuprato. Staiga jam pasidarė gėda, kad tikėjosi didesnės vaikų pagarbos. Norėjo turėti naudos iš Leslės mirties. „Norėjau būti geriausias — greičiausias bėgikas mokykloje — ir dabar esu.“ Dieve, kaip jam bloga. Tegu jie šneka ir galvoja ką tik nori, kad tik paliktų jį ramybėje ir nereikėtų su jais kalbėtis, matyti jų žvilgsnių. Jie visi nekentė Leslės. Gal išskyrus Dženisę. Net tada, kai liovėsi skaudinę Leslę, vis tiek niekino, o juk nė vienas nevertas mažiausio jos kojos pirštelio. Net ir jis pats puoselėjo išdavikišką mintį, kad dabar bus greičiausias.

Mokytoja Majers griežtu balsu liepė visiems atsistoti. Džesas liko sėdėti. Ar negalėjo, ar nenorėjo — pats nesuvokė. Pagaliau ką ji jam gali padaryti?

— Džesai Aronsai. Ar negalėtum išeiti į koridorių? Prašom.

Jis pakėlė švininę galvą ir išgūrino iš klasės. Pasirodė, kad Geris Fulčeris krizena, bet vargu. Koridoriuje Džesas atsirėmė į sieną ir laukė, kol Slibingalvė Majers baigs dainuoti „Pasakyk, ar matai?“ ir ateis pas jį. Jis girdėjo, kaip ji uždavė vaikams aritmetikos uždavinį, paskui išėjo iš klasės ir tyliai uždarė duris.

Ji priėjo taip arti, kad Džesas užuodė pigios pudros dvelksmą.

— Džesai, — jos balsas buvo švelnus kaip niekada, bet jis nieko neatsakė. Tegu klykia. Jis prie to pripratęs.

— Džesai, — pakartojo ji. — Aš norėjau pareikšti tau nuoširdžiausią užuojautą. Tie žodžiai buvo kaip iš skelbimo laikraštyje, bet tonas jam negirdėtas.

Jis nenorom pakėlė į ją akis. Pro storus akinių stiklus buvo matyti, kad siauros jos akys pilnos ašarų. Džesas pajuto, kad gali tuojau pat pravirkti. Jis su mokytoja Majers stovi koridoriuje ir verkia dėl Leslės Berk. Atrodė taip keista, kad užuot pravirkęs vos nenusijuokė.

— Kai mirė mano vyras, — Džesas negalėjo įsivaizduoti, kad ji būtų turėjusi vyrą, — žmonės man sakė, kad neverkčiau ir stengėsi padėti užmiršti. — Mylinti, gedinti mokytoja Majers. Kas galėtų pamanyti? — O aš nenorėjau užmiršti. — Ji išsitraukė iš rankovės nosinę ir nusišnypštė. — Atsiprašau. Šiandien, kai atėjau į klasę, kažkas jau buvo išnešęs jos suolą. — Ji nutilo ir vėl nusišnypštė. — Tai... tai... Niekada neturėjau tokios mokinės. Per visus mokytojavimo metus. Visada būsiu dėkinga...

Jam norėjosi ją paguosti. Susigrąžinti visus žodžius, kuriuos buvo apie ją pasakęs, ir netgi tuos, kuriuos Leslė buvo pasakiusi. Dieve, neleidai jai net to sužinoti.

— Todėl aš viską suprantu. Jeigu man taip sunku, įsivaizduoju, ką jauti tu. Palaikykime vienas kitą, gerai?

— Taip, tamsta mokytoja. — Daugiau jis nežinojo, ką pasakyti. Galbūt kada nors, kai užaugs, jis parašys jai laišką, kad Leslė Berk laikė ją nuostabia mokytoja ar ką nors panašaus. Leslė bus nieko prieš. Kartais, panašiai kaip ir dovanojant lėlę Barbę, reikia duoti žmogui tai, ko jam reikia, o ne tai, ką tau pačiam būtų malonu duoti.