Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

Atėjo tėvas ir atnešė pieną. Supilstė į sulčių butelius ir sustatė į šaldytuvą. Paskui nusiplovė rankas ir atėjo prie stalo. Eidamas pro Džesą švelniai uždėjo ranką jam ant peties. Jis visai nepyko dėl melžimo.

Lyg per miglą Džesas matė, kaip tėvai susižvalgė, paskui pasižiūrėjo į jį. Motina griežtai pasižiūrėjo į Brendą, tada į tėvą, lyg norėdama įspėti, kad neleistų Brendai prasižioti, bet Džesas tik galvojo, kokie skanūs blynai ir kad būtų gerai, jeigu mama dar kelis jam įdėtų. Jautė, kad daugiau prašyti nereikia, tačiau nusivylė, kai mama jų neįdėjo. Tada pagalvojo, kad reikia pakilti nuo stalo, bet nelabai žinojo, kur eiti ir ką daryti.

— Mudu su mama ruošiamės eiti pas kaimynus pareikšti užuojautos, — pasakė tėvas. Patylėjęs atsikrenkštė ir pridūrė: — Manau, kad tau irgi derėtų nueiti. — Jis vėl nutilo. — Juolab kad tu geriausiai mergaitę pažinojai.

Džesas bandė suprasti, ką tėvas jam sako, bet negalėjo.

— Kokią mergaitę? — sumurmėjo jis, žinodamas, kad nereikia to klausti.

Elė su Brenda išsižiojo iš nuostabos.

Tėvas pasilenkė per stalą ir uždėjo savo didelį delną Džesui ant rankos. Paskui sunerimęs žvilgtelėjo į žmoną.

Ši stovėjo skausmo sklidinomis akimis ir tylėjo.

— Džesai, tavo draugė mirė. Turi suprasti.

Džesas ištraukė ranką iš tėvo delno ir atsistojo.

— Žinau, kad tai nelengva, — palydėjo jį tėvo žodžiai, kai jis ėjo į miegamąjį.

Džesas grįžo apsivilkęs striukę.

— Tu jau pasiruošęs? — pašoko iš vietos tėvas.

Motina nusirišo prijuostę ir susiglostė plaukus. Mei Belė pakilo nuo kilimėlio.

— Ir aš noriu eiti, — pasakė ji. — Niekada nemačiau numirėlių.

— Ne!

Mei Belė šleptelėjo ant kilimėlio tartum pasodinta motinos balso.

— Net nežinom, kur ją pašarvojo, Mei Bele, — tarė tėvas jau švelniau.

Dvyliktas skyrius Išmestas į svetimą krantą

Jie iš lėto ėjo per lauką, paskui kalvos šlaitu žemyn senojo Perkinsų namo link. Kieme stovėjo keturi ar penki automobiliai. Tėvas pakėlė durų plaktuką. Džesas girdėjo, kaip Princas Terjenas sulojo viduje ir puolė prie durų.

— Ša, Terjenai, — pasakė nepažįstamas balsas. — Gulėk!

Duris pravėrė vyriškis. Jis pasilenkęs prilaikė šunį. Pamatęs Džesą, Princas Terjenas išsprūdo ir iš džiaugsmo užšoko ant berniuko. Džesas pagavo šunį ir pakasė jam paausius, kaip darydavo, kai Princas Terjenas dar buvo visai mažas.

— Matau, kad jis tave pažįsta, — vyriškis keistai šypsojosi. — Įeikite, ko gi stovite, — ir pasitraukė į šalį, įleisdamas visu tris vidun.

Jie nuėjo į auksinį kambarį, kuris atrodė toks kaip anksčiau, tik daug gražesnis, nes pro langus iš pietų švietė saulė. Čia sėdėjo keturi ar penki žmonės, kurių Džesas niekada nebuvo matęs, ir pašnibždomis kalbėjosi, kai kurie tylėjo. Atsisėsti nebuvo kur, bet nepažįstamasis jau nešė kėdes iš valgomojo. Jie visi trys susėdo ir laukė, patys nežinodami ko.

Pagyvenusi moteris lėtai atsistojo nuo sofos ir priėjo prie Džeso mamos. Jos plaukai buvo visiškai balti, o akys paraudusios.

— Aš Leslės močiutė, — ištiesė ji ranką.

Mama negrabiai padavė savąją.

— Arons, — tarė ji žemu balsu. — Artimiausia kaimynė.

Leslės močiutė paspaudė motinos ranką, paskui pasisveikino su tėvu.

— Ačiū, kad atėjote, — ji atsisuko į Džesą. — Tu turbūt esi Džesas, — pasakė ji. Džesas linktelėjo. — Leslė... — Jos akys paplūdo ašaromis. — Leslė man pasakojo apie tave.

Atrodė, kad ji nori dar kažką pasakyti. Jis nenorėjo į ją žiūrėti ir įniko gniaužyti Princą Terjeną, kuris gulėjo išsitiesęs jam ant kelių.

— Atleiskite, — jos balsas užsikirto. — Negaliu su tuo susitaikyti.

Vyras, kuris juos įleido, priėjo prie jos ir apkabinęs per pečius išvedė iš kambario. Džesas girdėjo, kaip ji verkia.

Jam palengvėjo, kai ji išėjo. Kažkaip nenormalu, kai tokios moterys verkia. Kaip atrodytų, jeigu moteris, reklamuojanti per televiziją dantų pastą, staiga imtų ir apsiašarotų. Būtų nei šis, nei tas. Jis nužvelgė visus kambaryje esančius suaugusius paraudusiomis akimis. „Pasižiūrėkite į mane, — norėjo jiems pasakyti. — Aš neverkiu.“ Kažkokia jo esybės dalis ėmė iš šalies tyrinėti šią mintį. Iš vienmečių jis tikrai vienintelis, kurio geriausia draugė mirė. Tai teikia jam reikšmingumo. Pirmadienį vaikai turbūt šnibždėsis aplinkui jį ir žiūrės į jį su pagarba — kaip pernai į Bilį Džou Vimsą, kai jo tėvas žuvo automobilių katastrofoje. Jeigu nenorės, galės su niekuo nesikalbėti, ir visi mokytojai bus jam itin malonūs. Mama netgi seserims lieps mandagiai su juo elgtis.

Staiga jis panūdo pamatyti Leslę pašarvotą. Ar ji guli bibliotekoje, ar Milsburge šarvojimo salėje? Ar jie laidos ją su žydrais džinsais? O gal su mėlynu megztiniu ir gėlėta palaidine, kurią vilkėjo per Velykas? Taip būtų geriau. Žmonės purkštautų pamatę džinsus, o jis nenori, kad kas nors šaipytųsi iš Leslės, kai ji nebegyva.

Į kambarį įėjo Bilas. Princas Terjenas nuslydo Džesui nuo kelių ir nubėgo prie jo. Bilas pasilenkė ir paglostė šuniui nugarą. Džesas atsistojo.

— Džesai, — Bilas priėjo prie jo ir apkabino taip, lyg jo vietoj būtų Leslė. Bilas laikė jį taip prispaudęs, kad megztinio saga skaudžiai įsirėžė jam į kaktą, tačiau net nepatogiai jausdamasis, Džesas nė nekrustelėjo. Bilas ėmė krūpčioti, ir Džesas išsigando, kad pakėlęs akis pamatys, kaip jis irgi verkia. Jis nenorėjo, kad Bilas verktų. Norėjo išeiti iš čia. Kodėl čia nėra Leslės, ji jam padėtų. Kodėl ji neatbėga čia, kad visi pradėtų juoktis? „Ar manai, kad labai gerai yra numirti, kad visi verktų ir verktų? Nieko panašaus.“

— Ji juk mylėjo tave, — iš balso buvo aišku, kad Bilas verkia. — Kartą man sakė, kad jeigu ne tu... — jis užsikirto. — Ačiū tau, — pridūrė po kelių akimirkų. — Ačiū, kad buvai jai toks nuostabus draugas.

Bilas kalbėjo kažkokiu svetimu balsu. Lyg kokios senoviškos muilo operos herojus. Toks, iš kurių Džesas su Lesle šaipydavosi, o paskui mėgdžiodavo. „Be, be, be, tu buvai jai toks nuostabus draugas!“ Nebegalėdamas daugiau kentėti, jis atsitraukė bent tiek, kad saga nebespaustų kaktos. Ačiū Dievui, Bilas jį paleido. Jis išgirdo, kaip tėvas tyliai paklausė Bilo apie „gedulingas pamaldas“.

Paskui Bilas irgi tyliai jau beveik įprastu balsu atsakė, kad jie nusprendė kremuoti kūną, o pelenus nuvežti į šeimos namus Pensilvanijoje.

Kremuoti. Džesui kažkas spragtelėjo galvoje. Vadinasi, Leslės nebebus. Pavirs pelenais. Jis niekada jos nebematys. Netgi mirusios. Niekada. Kaip jie drįsta? Leslė priklausė jam. Labiau negu kam nors pasaulyje. Bet niekas jo net nepaklausė. Niekas jam to nepasakė. O dabar jis niekada jos nebematys, o jie tiktai verkia. Bet ne dėl Leslės. Jie verkia ne dėl Leslės. Jie verkia dėl savęs. Tiktai dėl savęs. Jeigu būtų galvoję apie Leslę, niekada nebūtų atvežę jos į šitą susmirdusį užkampį. Jis tvardėsi iš visų jėgų, kad netrenktų Bilui per veidą.

Tik jam, jam vieninteliam Leslė rūpėjo. Bet Leslė jį išdavė. Ji ėmė ir numirė kaip tik tuomet, kai jam labiausiai jos reikia. Ėmė ir paliko jį. Nuėjo ir šoko su ta virve, kad įrodytų jam, jog nebijo. „Štai taip, Džesai Aronsai.“

Dabar turbūt kur nors stovi ir juokiasi iš jo. Šaiposi kaip iš mokytojos Majers. Jinai apgavo jį. Privertė palikti senąjį save ir įžengti į jos pasaulį, o tuomet, kai dar nebuvo visiškai jame apsipratęs, bet grįžti atgal jau per vėlu, ji paliko jį tenai išmestą į svetimą krantą kaip klaidžiojantį po Mėnulį astronautą. Vienui vieną.