Кэтрин Патерсон - Tiltas į Terabitiją

Vėliau Džesas niekaip negalėjo prisiminti, kada išėjo iš Perkinsų sodybos, bet prisiminė, kaip bėgo į kalną namo, pykčio ašaroms srūvant per veidą. Tarpduryje jį pasitiko Mei Belė, žiūrėdama išplėstomis rudomis akimis.

— Ar tu matei ją? — susijaudinusi paklausė ji. — Ar matei ją pašarvotą?

Jis trenkė jai per veidą. Taip smarkiai, kaip dar niekam gyvenime nebuvo trenkęs. Riktelėjusįjį susverdėjo ir žengė atatupsta. Jis nulėkė į miegamąjį ir tol naršė po čiužiniu, kol ištraukė visus dažus ir popierių, kurį jam Leslė buvo padovanojusi Kalėdoms.

Elė stovėjo tarpduryje ir kažką šūkavo. Jis pastūmė ją. Ant sofos bambėjo Brenda, bet vienintelis garsas, kuris iš tiesų pasiekė jo smegenis, buvo Mei Belės kūkčiojimas.

Jis išbėgo pro virtuvės duris ir tekinas pasileido per lauką. Iki pat upelio nė sykio neatsigręžė atgal. Vandens vagoje buvo kiek mažiau negu tada, kai matė paskutinį kartą. Nuo laukinės obels šakos kabėjo nutrūkusios virvės galas ir tyliai lingavo. „Dabar aš esu geriausias bėgikas penktoje klasėje“.

Kažką nesuprantamai suklykęs jis sviedė popierių ir dažus į purviną rudą vandenį. Dažų dėžė plaukė paviršiuje, nešama srauto kaip koks laivas, o popieriai sukosi ratais, mirkdami ir grimzdami į drumzliną vandenį — aplink savo ašį ir žemyn. Jis žiūrėjo, kol jie visi dingo vandenyje. Pamažėle jo kvėpavimas nurimo ir širdis nustojo daužytis kaip pašėlusi. Nors žemė nuo lietaus dar buvo pažliugusi, jis vis tiek atsisėdo ant kranto. Nebebuvo kur eiti. Ir niekada nebebus. Jis pasidėjo galvą ant kelių.

— Kvailai padarei. — tėvas atsisėdo šalia jo.

— Man nusispjaut. Nusispjaut, — dabar jis verkė — verkė vos atgaudamas kvapą.

Tėvas prisitraukė jį artyn ir pasiguldė ant kelių, lyg jis būtų Džois Ana.

— Na, na, — kartojo jis glostydamas sūnui galvą. — Ša. Ša.

— Aš nekenčiu jos, — kūkčiodamas prabilo Džesas. — Nekenčiu. Geriau niekada nebūčiau pažinęs.

Tėvas tylėdamas glostė jam plaukus. Džesas aprimo. Abu žiūrėjo į vandenį.

Pagaliau tėvas prabilo:

— Tikras pragaras, ką? — Jis dažnai taip sakydavo kalbėdamasis su kitais vyrais. Tie žodžiai kažkodėl guodė, ir Džesas pasijuto tvirčiau.

— Ar tu tiki, kad žmonės patenka į pragarą, iš tikrųjų patenka į pragarą?

— Juk ne dėl Leslės nerimauji?

Tai iš tiesų būtų keista, bet vis dėlto...

— Bet Mei Belė sakė...

— Mei Belė? Mei Belė — ne Dievas.

— Taip, bet iš kur tu žinai, ką Dievas daro?

— Nagi nebūk kvailas, sūnau. Dievas nesiunčia mažų mergaičių į pragarą.

Niekada gyvenime jis nelaikė Leslės Berk maža mergaite, bet Dievui ji tikriausiai tokia yra. Tiktai lapkritį jai būtų sukakę vienuolika. Jie atsistojo ir patraukė namų link.

— Netiesa, kad jos nekenčiu, — pasakė jis. — Nežinau, kodėl taip pasakiau.

Tėvas supratingai linktelėjo.

Visi, netgi Brenda, elgėsi su juo švelniai. Visi, išskyrus Mei Belę, kuri šalinosi jo lyg bijotų turėti su juo bet kokių reikalų. Jis norėjo atsiprašyti, bet negalėjo. Jautėsi per daug išsekęs. Vos apvertė liežuvį. Žinojo, kad reikia susitaikyti, bet iš nuovargio negalėjo sugalvoti kaip.

Tą popietę atvažiavo Bilas. Jie jau buvo susiruošę vykti į Pensilvaniją, ir jis norėjo pasiteirauti, ar Džesas galėtų pasirūpinti šunimi, kol jie sugrįš.

— Žinoma. — Jam buvo malonu, kad Bilas prašo jo pagalbos. Džesas bijojo, kad šįryt pabėgęs įskaudino Bilą. Norėjo įsitikinti, kad Bilas dėl niekojo nekaltina. Bet kaip tokio dalyko paklausi?

Laikydamas Princą Terjeną ant rankų jis pamojavo nuvažiuojantiems, kai dulkėtas itališkas automobilis įsuko į plentą. Jam pasirodė, kad ir jie pamojo jam, bet iš taip toli sunku įžiūrėti.

Motina niekada nebūtų leidusi jam laikyti šuns, vis dėlto visai nesipriešino, kad Princas Terjenas gyventų namuose. Šuva užšoko ant jo lovos ir visą naktį išmiegojo susirangęs Džesui ant krūtinės.

Tryliktas skyrius Tilto statyba

Šeštadienį jis atsibudo skaudančia galva. Nors dar anksti, vis tiek atsikėlė iš lovos. Reikia pamelžti karvę. Tėvas tą darė už jį nuo ketvirtadienio vakaro, laikas pačiam imtis savo darbo, gal bent tai padės sugrįžti į normalias vėžes. Jis uždarė Princą Terjeną į palėpę, šuns inkštimas priminė Mei Belės raudą. Galvą įsiskaudėjo dar smarkiau. Juk bus negerai, jeigu šuo šokinės lodamas ant Besės, kai jam reikės melžti.

Visi dar tebemiegojo, kai jis parnešė pieną, tad prieš statydamas į šaldytuvą, prisipylė dar šilto į stiklinę ir atsiriekė porą riekių baltos duonos. Jam rūpėjo susigrąžinti dažus, todėl nusprendė nueiti prie upelio ir pamėginti paieškoti. Išleido Princą Terjeną ir sušėrė jam pusę riekės.

Aušo gražus pavasario rytas. Skaisčią laukų žalumą margino ankstyvosios gėlės, mėlyname danguje — nė debesėlio. Upelis gerokai nusekęs ir atrodė nebe toks bauginantis kaip anksčiau. Didžiulė šaka gulėjo priplakta prie kranto. Jis nuvilko ją prie siauriausios vietos ir permetė per upelį. Paskui atsistojęs pabandė, o kai įsitikino, kad šaka tvirta, vis prisilaikydamas už mažesnių iš jos augančių šakelių koja už kojos perėjo į kitą pusę. Dažų niekur nematė.

Džesas išlipo į krantą kiek aukščiau Terabitijos. Jeigu tai dar Terabitija. Jeigu į ją galima patekti per permestą šaką, o ne peršokus su virve. Aname krante likęs šunelis gailiai inkštė. Paskui įsidrąsino ir įbridęs ėmė plaukti per upelį. Srovė nunešė jį pro šalį, bet jis sėkmingai išlipo į krantą ir atbėgo taškydamasis stambiais šalto vandens lašais.

Jis įžengė į tvirtovę. Viduje buvo tamsu ir drėgna, bet jokio ženklo, kad karalienė mirusi. Džesas jautė turįs padaryti kažką, kas tokiu atveju tiktų. Bet nebuvo Leslės, kuri jam pasakytų ką. Vėl užsiplieskė vakarykštis pyktis. „Lesle, esu paskutinis atbukėlis, ir tu tai žinai. Ką man reikia daryti?“ Šaltis pilve ėmė kilti aukštyn ir surakino gerklę. Jis keliskart nurijo seiles. Jam toptelėjo, kad galbūt serga gerklės vėžiu. Ar tai ne vienas pavojingų ženklų? Sunkus rijimas. Jis ėmė prakaituoti. Nenorėjo mirti. Dieve, juk jam dar tik dešimt. Dar nė nepradėjo gyventi.

„Lesle, ar tu išsigandai? Ar žinojai, kad miršti? Ar tu išsigandai kaip aš?“ Staiga jam prieš akis švystelėjo vaizdas, kaip šaltas vanduo traukia Leslę gilyn.

— Eime, Prince Terjenai, — staiga garsiai pasakė jis. — Turime nupinti karalienei vainiką.

Atsisėdęs pamiškėje ant kranto jis surietė lanku pušies šaką ir surišo šlapia virve, atsinešta iš tvirtovės. Kad šaka neatrodytų tokia negyva ir vienspalvė, pririnko nuostabių miško gėlių ir prikaišė tarp spyglių. Paskui pasidėjo vainiką priešais save. Nutūpęs ant kranto kardinolas palenkė galvutę ir tartum žiūrėjo į vainiką. Princas Terjenas suurzgė, bet urzgimas buvo labiau panašus į murkimą. Džesas ramindamas paglostė šuniui galvą.

Paukštis dar kiek pastrakaliojo, paskui iš lėto pakilo ir nuplasnojo.

— Tai dvasių ženklas, — tyliai pasakė Džesas. — Jos priėmė mūsų auką.

Jis ėjo tyliai, tartum žengdamas ilgos procesijos priekyje, nors iš paskos bėgo tiktai šuo, ir nešė karalienės vainiką į šventąją girią. Prisivertė nueiti į patį tamsaus miško vidurį ir atsiklaupęs padėjo vainiką ant minkšto spyglių kilimo.

— Tėve, priimk jos dvasią iš mano rankų. — Jis žinojo, kad Leslei būtų patikę šie žodžiai. Juose buvo girdėti šventojo miško ošimas.