Матс Страндберг: Ratas

Ana Karina net nenustebo.

— Tu nuo pat pradžių žinojai, tiesa? — paklausė ji.

— Tik tai, kam užteko proto, o tas yra nedaug, — tarė senelis. — Dabar jau vežk mane į gryną orą.

Jie išvažiavo į kiemą. Nikolausas pamojavo jiems iš automobilio. Jie prariedėjo pro šalį.

Ana Karina stūmė senelį žvyruotu keliuku tarp pievų. Jis vėl paskendo rūkuose, bet kalbėjo nesustodamas. Į viena maišėsi švediški ir suomiški žodžiai.

Kartais pavadindamas ją Gerda, kartais Mija, kartais Ana Karina, pasakojo apie lapių šeimynėlę, gyvenančią oloje pačiam miško pakrašty. Įspėjo saugotis netikrų pranašų. Paminėjo pabėgėlius iš Norvegijos, kuriais per Antrąjį pasaulinį karą rūpinosi ankstesnis sodybos savininkas. Prisiminė, kaip virtuvėje iki išnaktų lošdavo kortomis su Anos Karinos tėvais. Močiutė Gerda tuo metu kepdavo duonos papločius ir dainuodavo, pritardama senoms gramofono plokštelėms. Anai Karinai dingtelėjo: gal tai tos pačios dainos, kurias mama dainavo rudenį?

Galop jis nutilo. Ana Karina apsuko vežimėlį ir grįžo prie automobilio.

Metas atgal į senelių namus „Saulutė“.

„Tik laikinai“, — vis kartojo mama. Tiktai kol jiedvi su Ana Karina kaip reikiant įsikursiančios komunaliniame bute centre.

Bet Ana Karina jau žinojo. Bute yra kambarys, kuriame galėtų apsigyventi senelis, bet mama tenai nededa jokių jo daiktų. Ji apsisprendė palikti jį „Saulutėje“. 59

Pilnatis kaip baltas šešėlis šviesiam rytmečio danguj. Minu eina palei upelio vagą.

Pėdos ir nuogos blauzdos drėksta nuo lietaus prisigėrusios žolės.

Vandeniu atplaukia dvi juodos plunksnos. Jau kitą akimirką ji užuodžia gaisro dūmų kvapą.

Minu.

Ji pakelia akis. Kitoje upelio pusėje stovi Rebeka. Tokia panaši į tikrąją, kad net suskausta.

Veidas rausvas kaip gyvos. Akys atsigavusios.

— Aš žinau, kad tu ne Rebeka. Kodėl nepasirodai tokia, kokia esi? — klausia Minu.

Ar tu žinai, kas aš tokia?

— Tu kalbi per Idą. Tu esi ta, kurią mes sapnavom. Ragana iš septynioliktojo amžiaus.

Rebeka neatsiliepia. Minu staiga ima dvejoti — ar ji sapnuoja, ar tai vyksta iš tikrųjų.

— Ko tu nori? — klausia ji.

Nerimauju dėl tavęs, Minu. Tu negali viena šito pakelti.

— Kodėl?

Žinai kodėl.

Minu žiūri į Rebeką, tarsi spindinčią tamsaus miško fone.

Turi joms paaiškinti.

— Tik tiek ir norėjai man pasakyti?

Taip.

— Tu tikra? Nieko daugiau? Pavyzdžiui, kodėl aš neturiu stichijos? Kodėl mano galia — atimti žmonėms sielas? Ar aš — kaip Maksas? Ar todėl demonai sugalvojo man planą? Kodėl jie nieko nedaro, nors dabar jau žino, kurios esame Išrinktosios?

Tau reikia kitų pagalbos.

— Eik šikt, — supyko Minu ir atsibudo.

Vakar vakare Minu pamiršo nuleisti žaliuzes, tad į kambarį liejosi saulės šviesa. Sode plyšavo paukščiai. Jų giesmės buvo keistai desperatiškos: „Aš čia! Aš čia!“

Pirmą kartą daugiau nei per tris mėnesius ji prisiminė, ką sapnavo. Šiaip net košmarų neprisimindavo pakirdusi sustirusiais, maudžiančiais raumenimis, tarsi būtų kovusis per miegus.

Pradarius spintą akis užkliuvo už žydros medvilninės suknelės, vilkėtos per devintos klasės išleistuves. Nužvelgė ją su panieka. Verkti norisi pagalvojus, kad specialiai su mama važiavo į Borlengę pirkti drabužio, kurį vilkėti turėjo vos kelias valandas. Suprask, tos valandos buvo tokios svarbios.

Ji užsitraukė suknelę per galvą, persibraukė plaukus pirštais.

Mama su tėčiu jau išvažiavę į darbą. Ant stalo virtuvėj — puokštelė pakalnučių. Į vazą atremtas vokas. Minu ištraukė atviruką su vasaros pievos vaizdu. GEROS VASAROS! BUČKIS NUO MAMOS IR TĖČIO, — buvo parašyta kitoje pusėje. Voke dar gulėjo internetinio knygyno dovanų kortelė.

Minu palaikė atviruką rankoje, pirštu pavedžiojo raitytą mamos rašyseną.

Ji džiaugėsi, kad tėvų nėra namie. Jų akivaizdoje būtų žvėriškai sunku apsimesti, kad viskas yra gerai. Sunku įsivaizduoti, kaip ištvers visas vasaros atostogas.

Tarsi ją nuo pasaulio skirtų stiklinė pertvara. Niekas iš to, kas vyksta kitoje stiklo pusėje, jos rimtai nejaudina. Viduje ji nebylė. Kartais ją gąsdina tas užtirpimo jausmas. Bet vis geriau, palyginti su tuo, kas kaustė anksčiau. Neviltis, baimė, sielvartas.

Ji paliko voką ant stalo, pasižiūrėjo į laikrodį, konstatavo, kad turėjo išeiti jau prieš ketvirtį valandos. Stvėrė kuprinę ir porą nudrengtų vasarinių batelių. Bet skubėti neketino.

***

— Kur ji prapuolė? — paklausė Adriana Lopęs.

Išleistuvėms išsipusčiusios Vanesa, Linėja, Ida ir Ana Karina sėdėjo šokių aikštelėje ant scenos. Ana Karina, tiesa, nebuvo labai pasipuošusi, greičiau — tiesiog apsirengusi. Tie patys džinsai ir sena įprasta sportinė striukė.

Ida vilkėjo baltą suknelę ir sėdėjo pasidėjusi po užpakaliu delnus, kad nesusiteptų.

Linėja turkiškai sukryžiavusi kojas šalia Vanesos kramtė nagus. Šiandien jie buvo violetiniai. Savo juodai ir baltai languotą suknelę su daugybe kaspinėlių ir tiulio pasijonių ji pasisiuvo vakar. Vanesai ant rausvos suknutės, visai prie pat iškirptės, Linėja prikurpė gigantišką kaspiną. Vakar Vanesai tai atrodė labai smagi mintis. Bet dabar susigriebė, ar neatrodo kaip perrišta dovana.

Direktorė žingsniavo po sceną. Kad ir kaip būtų keista, ji atėjo prasisegusi kelias palaidinės sagas. Vanesa stengėsi nežiopsoti į nudegintą odą.

— Jau ateina, — sukluso Ida, — jaučiu ją.

Po kelių minučių pasirodė Minu. Žydra suknele. Vanesa atpažino ją iš devintos klasės išleistuvių. Plaukai gaubė galvą kaip juodas debesis.

— Atsiprašau, kad vėluoju, — tarė be išraiškos. Pastaruoju metu ji taip kalbėdavo.

Direktorė linktelėjo.

— Sėskis, — paliepė nekantraudama.

Minu užlipo į sceną ir įsitaisė šalia Vanesos.

— Suprantu, kad maga kuo greičiau lėkti į išleistuves, bet pirma turiu su jumis pasikalbėti. Yra gerų naujienų, — pradėjo direktorė. — Taryba nusprendė, kad nuo rudens galėsit mokytis gynybinės magijos. Pradėsim rugpjūtį.

Jei nebūtų graudu, Vanesa būtų nusijuokusi jai į akis. Tik dabar, praėjus beveik metams po Elijo mirties, Taryba atsikvošėjo, kad vertėtų išmokti apsiginti.

Nuo balandžio direktorė pratybas laikinai įšaldė. Net jai, matyt, nusibodo, kad jos nieko neįžiūri Ornamentų knygoje. Prieš pabaigą joms net nebereikėjo meluoti. Nuo to momento, kai nugalėjo Maksą, knyga tylėjo kaip užsisiuvusi. Jokių miglotų patarimų, nė šnipšt apie ritualus ir pratybas. Kaip kokia surūgusi rukšna.

Išrinktosios ir toliau susitikinėjo Nikolauso namuose, kartojo senuosius magijos pratimus. Minu ten pasirodydavo kaip šešėlis, kitos neprotestavo.

Jos galia vis dar buvo paslaptis. Nikolausas laikėsi teorijos, kad ji kažkaip atspindėjo Makso magiją ir taip jį įveikė. Niekas nežinojo, kas glūdi Minu viduje, ką ji iš tikrųjų sugeba. Garsiai to neįvardydamos, visos jos prisibijojo.

— Vadinasi, Taryba mano, kad mes jau subrendome mokytis savigynos? — paklausė Linėja.

— To reikalauja situacija, — trumpai atsakė direktorė. — Žinia, nuo Kalėdų ramu. Bet tie, kurie puolė Minu, galbūt tebėra netoliese. Ir laukia tinkamo momento.

Apie Maksą direktorė žino tiek, kiek ir visi kiti: visiškai nieko. Jos be galo kruopščiai apgalvojo, kokius pėdsakus ir kaip sumėtyti, kai ateis policija.

Maksą be sąmonės ant valgyklos grindų rado Nikis. Ten gulėjo ir neregistruotas pistoletas su Makso pirštų atspaudais. Laikraščiai spėliojo, ar įvykis turi ką nors bendra su savižudybių paktu, bet susidomėjimas greit atslūgo. Istorija nebuvo kvapą gniaužianti, kruvino lavono — nė padujų, tik matematikos mokytojas, ištiktas komos.