Матс Страндберг - Ratas

— Nėra kada! — suriko Vanesa.

— Tai penkias. Tik penkias minutes. Aš kai ką sugalvojau. Būk gera.

Vanesa sekundę patylėjo.

— Gerai, — pagaliau sutiko.

Minu baigė pokalbį.

— Kas atsitiko? — paklausė Nikolausas.

Ji paskubom išdėstė situaciją, kalbėjo nepaisydama, kad Ida ir Nikolausas vis bando ją pertraukti norėdami ko nors paklausti.

— Reikia tuoj pat surasti Linėją, — užbaigė.

— Mielas vaikas, — susigraudino Nikolausas, — o aš nesitikėjau, kad ji... Maniau, kad tik šneka apie tą atpildą.

— Aš irgi taip maniau, — Minu jau kabino žemėlapį nuo kablio. — Ida, tu turi ją surasti su švytuokle.

Minu paklojo žemėlapį ant stalo, Ida nusikabino grandinėlę ir prisislinko arčiau.

— Labai didelė teritorija, — Ida žiūrinėjo žemėlapį. — Nežinau, ar pavyks.

Ana Karina pakilo, priėjo prie Idos.

— Imk mano ranką, — tarė.

Ida akimirką dvejojo. Paskui pačiupo Amos Karinos dešinę. Ana Karina reikšmingai ištiesė Minu kairę, ši sugriebė ją.

Ida pradėjo judinti švytuoklę virš Makso namų. Tiksėjo sekundės.

Visų akys susmigo į mažą sidabrinę širdelę.

— Ten jos nėra, — tarė Ida, ir Minu pajuto aiškiai matomą palengvėjimą.

Ida toliau siūbavo švytuoklę virš Engelsfošo, nuo rajono, kur gyvena Maksas, — tolyn į centrą.

— Bandyk mokyklą, — staiga pasiūlė Ana Karina.

Ida patraukė švytuoklę prie mokyklos rajono. Švytuoklė bematant pradėjo suktis plačiu apskritimu.

— Ji ten.

— Ar Maksas su ja? — paklausė Nikolausas.

— Nežinau, ar pajusiu jo energiją.

— Bandyk, — paliepė Minu.

— Gal ir tu apie jį galvok, juk geriausiai pažįsti, — įgėlė Ida.

— Ir aš apie jį galvosiu, — įsiterpė Ana Karina.

Minu stipriai užsimerkė ir ėmė galvoti apie Maksą. Pabandė įsivaizduoti, kad jis stovi priešais ją. Matė jo veidą, kuris vos prieš porą dienų reiškė visai ką kita. Buvo jos gyvenimo šviesa. Dabar — tamsa.

Juk geriausiai jį pažįsti.

„Ne, — pamanė Minu. — Priešingai. Tai aš esu labiausiai apgauta“.

— Radau, — šūktelėjo Ida.

Minu atmerkė akis.

Idos veidas blizgėjo nuo prakaito. Ji nuleido grandinėlę.

— Jis irgi mokykloje. 57

Nikolausas sustabdė automobilį mokyklos stovėjimo aikštelėje, užgesino variklį. Salono šildytuvas, burzgiantis prie Minu kojų, iš lėto stodamas nutilo, nuščiuvo lango valytuvai.

Vėl snigo. Ore palengva sklandė purios snaigės.

Minu žvelgė į Engelsfošo gimnaziją, apgaubtą aklinos tamsos. Skleisdami geltoną šviesą, kiemą apšvietė keli gatvės žibintai. Langai — juodi keturkampiai. Nieko neįžiūrėsi. Bet iš vidaus, be abejonės, puikiai matyti, kas dedasi lauke.

Joms reikės pereiti skaisčioje šviesoje skendinčią stovėjimo aikštelę. Arba ją, arba ne mažiau ryškiai apšviestą mokyklos kiemą paradinėje pusėje. Kelias iki mokyklos pastato — tarsi plynas laukas, niekur nepasislėpsi.

Kažkas pabarbeno į langelį Minu pusėje, ji krūptelėjo.

Tai Vanesa.

Ji atplėšė duris. Į saloną plūstelėjo šaltas oras.

— Linėja valgykloje, — tarė ji. — Pajutau jos energiją. Ji gyva.

Vanesa be perstojo nervingai gręžiojosi į mokyklos pusę.

Nikolausas išsitraukė didžiulį raktų ryšulį ir ištiesė Vanesai.

— Štai raktas nuo lauko durų, kur prie krovininės rampos. Iš ten koridorius veda tiesiai į virtuvę.

— Ar Maksas su ja? — paklausė Minu.

— Nežinau. Nepajutau jo.

— Atsiprašau, bet ar niekam neatėjo į galvą, kad tai gali būti spąstai? — įsikišo Ida.

Minu metė akį į Idą galinio vaizdo veidrodėlyje. Pasijuto kaip idiote. Jai net netoptelėjo. Mintys sukosi tik apie tai, kad jos privalo išgelbėti Linėją.

— Kaip su Anos Karinos seneliu tvarte, — nenusileido Ida.

— Gal ir taip, — įsiterpė Ana Karina, — bet mes neturime kitos išeities, privalom rizikuoti.

Ida buvo nepatenkinta, bet neprieštaravo.

— Ar planas nesikeičia? — paklausė Vanesa.

— Planas tas pats, — atsakė Minu.

Ji atsisuko į Aną Kariną, ši linktelėjo.

***

Ana Karina tiek daug norėtų pasakyti Nikolausui, už tiek daug padėkoti. Bet nebėra laiko.

Minu išlipo iš automobilio, nuleido keleivio sėdynę. Ida išsiropštė lauk. Ana Karina stabtelėjo, susirado Nikolauso akis.

— O, kad galėčiau eiti su jumis, — atsiduso jis.

— Kas nors turi laukti čia, — tarė Ana Karina.

— Aš melsiuos už jus.

Jos nubėgo per stovėjimo aikštelę. Mokykla dunksojo nakties dangaus fone. Pastatas tarsi augo Anos Karinos akyse. Ji stengėsi negalvoti, kokios visos beginklės šioje atviroje vietoje.

Jos užsikabarojo ant krovininės rampos, prie plačių plieninių durų. Vanesa išsitraukė raktus.

— Palauk, — suturėjo Ida.

Stovėjo susibrukusi rankas į kišenes, akis nudūrusi į aulinius.

— Jeigu aš mirsiu, o jūs liksit gyvos... Arklidėse yra toks žirgas. Troja. Ar kuri galėtumėt juo pasirūpinti?

— Aš pasirūpinsiu, — atsiliepė Ana Karina.

Ida linktelėjo nepakeldama akių.

— Gerai, — tarė Vanesa ir dematerializavosi tiesiog akyse. — Į vidų.

***

Vanesa atidarė duris. Jos pasirodė besančios lengvos, prasivėrė be garso. Prieš akis tiesiai į tamsą tįso koridorius.

Ana Karina išsitraukė mobilųjį ir užsidegė žibintuvėlį.

— Užgesink, — sušnypštė Minu, — mes nežinom, kas ten slepiasi.

Vanesa suėmė Aną Kariną už rankos. Grandies pradžioj Vanesa, gale — Ida.

Ida pritraukė duris. Jas apgaubė neperžvelgiama tamsa. Vanesai toptelėjo, kad anksčiau tokios nebuvo mačiusi.

Staiga visas ketvertas nuščiuvo ir įsiklausė.

Buvo girdėti, kaip jos kvėpuoja. Tykiai ošė ventiliacija.

Vanesa iš lėto patraukė pirmyn laikydama už rankos Aną Kariną, o kita ranka apgraibomis čiuopdama gruoblėtą sieną.

Ji nedrįso tikrinti, ar Linėja dar gyva. Šiuo metu visas jėgas sutelkė į tai, kad išliktų nematoma. Ir kad panikos apimta nepasileistų galvotrūkčiais.

Eini plačiai atmerktomis akimis ir ničnieko nematai, jausmas toks, tarsi būtum akla. Neaišku, kiek nuėjai ir kas laukia už sprindžio.

Kūnas veikia hiperaktyviuoju režimu ir yra pasiruošęs reaguoti į menkiausią garsą. Galiausiai Vanesa nebesumojo, ar ausyse spengia tyla, ar ventiliacija. Ėmė vaidentis, kad girdi šnabždesius.

Vanesa....

Balsas staiga pasidarė aiškus. Ir ji jau žinojo, nors nebūtų galėjusi paaiškinti kaip, kad tai Linėja.

Vanesa....

Balsas skundėsi, buvo persmelktas baimės. Bet ji gyva. Linėja gyva.

Vanesa ėmė eiti sparčiau. Jautė, kad Ana Karina ir kitos nespėja iš paskos, bet jai buvo vis vien.

Kuo toliau, tuo sunkiau darėsi likti nematomai. Ji jautė dar nepatirtą nepaslankumą, nors paprastai būdavo taip lengva.

Vanesa ranka pasiekė kampą ir sustojo graibydama orą. Pirštai užčiuopė lygų paviršių. Durys? Ji aptiko rankeną. Atsargiai nuspaudė.

Savaime suprantama, jos užrakintos. Pašnibždomis paprašė Anos Karinos uždegti mobiliojo žibintuvėlį. Teks rizikuoti.

Žibintuvėlio šviesoje Vanesa išsitraukusi išbandė raktus. Šie kurtinamai žvangėjo baugiai ankštoje patalpoje.

Būk gera... Būk gera... Gelbėk...

Balsas buvo kupinas nevilties ir skausmo. Drebančiomis rankomis Vanesa pagaliau surado raktą, kuris įlindo į spyną. Užraktas taukštelėjęs pasidavė. Ana Karina užgesino mobiliojo lempelę. Vanesa virstelėjo duris.