Матс Страндберг - Ratas

Neapykantą Engelsfošui jis pajunta nuo pirmos akimirkos. Miestelis panašus į tą, kuriame užaugo.

Metai, praleisti mokytojų seminarijoje, moterys — čia buvo, čia nėr, draugai, kuriuos jis slapčia niekina. Nes jie įsitikinę, kad pasaulis yra tai, kas matoma plika akimi.

Jie pažadėjo, kad jis atgaus Alisą. Dar viena galimybė.

Metai, slegiami kaltės.

Ir štai tempas vėl sulėtėja.

Laidotuvės tarsi pro rūką. Niekas nežinojo, niekas nesuprato, kad ji tokia nelaiminga.

Rytą skambina policija. Jie rado jos kūną ant uolų namo papėdėje.

Vakarėlis įsisiūbavęs, tranki muzika. Nuo adrenalino jis net dreba. Antai draugas. „Jei kas klaus, aš buvau su tavimi visą vakarą“, — sako Maksas, ką tik atradęs savyje kai ką nauja. Visgi gerokai nustemba išvydęs stiklines draugo akis, kai jis linkteli galvą. Maksas ir toliau svaigsta nuo pirmojo magijos gurkšnio. Galios priversti kitus paklusti sau.

Jis nori, kad ji mirtų. Geriau ji neteks niekam, nei bus ne jo. O, kad ji nusižudytų. Jis trokšta to iš visos širdies. Ji pakyla, atsistoja ant palangės. Jam akivaizdu, kad jis verčia ją tai daryti. Akimirką jie žiūri vienas į kitą sukrėsti. Ir ji paklūsta jo troškimui prisiversdama kristi.

Langai atlapoti, kad į vidų patektų šiltas vasaros oras. Ji sėdi susirangiusi ant palangės, atrėmusi kaktą į kelius ir sako: „Maksai, būk geras, eik“. Jis bando įtikinti ją, kad myli, kad jie skirti vienas kitam. „Ar negirdi, ką aš sakau? Daugiau niekada nebenoriu tavęs matyti“, — pakartoja ji.

Alisa, kurią jis taip myli, kuri parodė jam Persefonės paveikslą ir su kuria kartu juokėsi. Kokios jos panašios. Alisa ir Persefonė.

Alisa. Jis mato ją pirmą kartą. Jis žino, kad su ja bus laimingas.

Makso siela tuoj išners į paviršių. Minu sąmonę pasiekia riksmas, vis stiprėjantis ir užgožiantis visą galvą. Tai Maksas rėkia iš skausmo. Tai ji sukelia jam skausmą.

Ji nujaučia vaikystės tamsą ir žino: jei nepaleis dabar, padarys Maksui tą patį, ką jis padarė Rebekai ir Elijui. Ji išplėš jo sielą, atims iš jo viską.

Nebesipriešink.

Minu atsargiai atleido pirštus, jusdama, kaip svoris palengva grimzta atgal į gelmes.

Riksmas užlūžo. Stojo tyla.

Minu atsimerkė.

Juodieji dūmai kažkur išsisklaidė.

Ji klūpojo ant grindų. Makso kaktoje, toje vietoje, kur ką tik gulėjo jos ranka, raudonavo dėmė. Akys buvo užmerktos, krūtinė iš lėto kilnojosi.

Viskas baigta.

V

58

Birželio oras atgaivintas lietaus. Tarsi kas būtų plačiai atlapojęs didžiulius langus ir išvėdinęs visą pasaulį. Žemė šen bei ten dar buvo slidi ir patižusi. Ana Karina įsiręžusi per kiemą stūmė senelio vežimėlį didžiojo namo link. Nikolausas siūlėsi perimti, bet ji padėkojusi atsisakė. Privalo tai padaryti pati.

Senelis tylėdamas dėbsojo sau priešais. Ana Karina nebuvo tikra, ar jis susigaudo, kur pakliuvęs, bet klausti nenorėjo. Jo žvilgsnis nuskaidrėdavo vis dažniau, ir ji žinojo, kad tokiomis akimirkomis jis jaučiasi nurašytas.

Jis taisėsi. Bet mama užsispyrusi tą neigė. Kai Ana Karina pasiūlė nuvežti senelį pasižiūrėti sodybos paskutinį kartą, ji tik drėbė, kad nėra prasmės.

— Pati supranti. Jis tik susijaudintų. Jei išvis atpažintų, kas ten per vieta.

Nikolausas padėjo jai įstumti vežimėlį į priemenę.

— Aš palauksiu čia, — tarstelėjo. — Tu neskubėk.

Ana Karina žvilgtelėjo į jį su dėkingumu ir atrakino lauko duris. Laimei, durų anga pakankamai plati, kad tilptų vežimėlis.

Jie pateko į tuščią priemenę. Įvažiavo į virtuvę. Didįjį kambarį. Svetainę, kuria nustojo naudotis po močiutės mirties.

Visur dyka, niekas nebeslepia griūties. Pakraščiuose atsiknoję apmušalai, apsilaupę grindjuosčių dažai ir geltonai rudos dėmės ant lubų virš tų vietų, kur mama mėgdavo rūkyti.

Kažkodėl tušti kambariai atrodė mažesni. Ar neturėtų būti atvirkščiai?

Čia tilpo visas jų gyvenimas. O dabar tai tik kambariai.

„Čia ir yra visas skirtumas, — pamanė Ana Karina. — Iki šiol tai buvo namai. O dabar — tiesiog narnas“.

Senelis tylėjo, bet jau einant į kiemą ištiesęs ranką patapšnojo Anai Karinai plaštaką.

Nikolausas padėjo nuvažiuoti nuo priebučio. Ana Karina drebėjo, kad jie padarys ką nors ne taip, netyčia apvers vežimėlį, senelis iškris ir susižeis. Baisu pagalvoti, ką pasakytų mama, jei kas nors atsitiktų. Ji nė nenumano, kad jie čia. Net nežino, kad Ana Karina tebeturi raktą.

Ana Karina nusitaikė į mažąją senelio trobelę ir stumtelėjo vežimėlį. Ji pasekė jo žvilgsnį. Ten, kur pirma stovėjo tvartas, pradėtos naujos statybos. Jario tėtis, nusipirkęs sodybą, nusprendė užsiimti kiaulininkyste.

— Nebe taip kaip anksčiau, — tarė senelis.

— Aha, — atsiliepė Ana Karina. — Nebe taip.

Senelio trobelėje nebekvepėjo kava. Įstūmusi vežimėlį į tuščią virtuvę, Ana Karina ėmė svarstyti, ar gerai pasielgė jį čia atsiveždama. Taip apleista ir tuščia. Virtuvė, mažytis miegamasis ir nudrengta vonia. Ana Karina neramiai stebėjo senelį. Atrodė paskendęs mintyse. Ji privežė jį prie lango, kur jis mėgdavo sėdėti.

Atsitūpė šalia ir taip pat įsižiūrėjo pro langą. Jiedu žvelgė į didįjį namą. Į pievas, kur jau nebesigano karvės. Į ankstyvos vasaros sutemas virš eglių viršūnių.

„Gražu čia“, — tarė sau Ana Karina.

Ji supranta, kodėl senelis su močiute išsirinko šią sodybą, būtent šioje vietoje. Seniai, kai Engelsfošas tebebuvo miestelis, kupinas tikėjimo ateitimi.

— Ana Karina, — kreipėsi senelis.

Ji susirado jo giedras akis.

— Stafanas nebuvo blogas žmogus, — tarė senelis. — Tavo tėtis. Bijoti bijojo, bet blogas nebuvo.

Anai Karinai akimirką užkando žadą. Nors buvo sunku išspausti žodžius, ji pasiryžo paklausti:

— Ko jis tada prapuolė?

— Nežinau. Tai tavo mamos ir jo reikalas. Bet jis tave mylėjo, Ana Karina. Tikrai. Nors ir savaip.

— Per mažai, — sumurmėjo ji, jausdama, kaip šiltos ašaros rieda skruostais.

Senelis nušluostė jas ištiesęs ranką.

— Negerai padarė, kad prapuolė. Bet man rodos, jam pačiam gyvenimas menkai meilės atseikėjo. Miją traukė tokie vaikinai. Kurie neturėjo ką duoti. Bet visą meilę, kurią turėjo, jis atidavė tau. Tą trupinėlį gavai tu, Ana Karina. Aš nesakau, kad to gana. Tik noriu, kad žinotum.

Ana Karina suėmė senelio ranką. Oda tokia švelni. Tarsi suplonėjusi.

— Aš visą gyvenimą dirbau, — tęsė senelis, — dirbau, valgiau ir ilsėjausi. O paskui vėl iš naujo. Bet pastaruoju metu galvoju. Neteisingai su tavimi pasielgiau, Ana Karina.

Ji papurtė galvą.

— Nesakyk taip, seneli...

— Aš senas ir sakau, ką noriu, — pertraukė jis, — sakau, kad pasielgiau neteisingai. Neužkirtau kelio skriaudikams. Tiems pasiutvaikiams, kurie nedavė tau ramybės mokykloje. Mija man vis kartodavo, kad nesikiščiau, kad taip vaikai ir su ja elgėsi, tik pamanykit, ji juk liko gyva. Ji sakydavo, kad bus tik blogiau, jei prasižiosiu. Bet vis tiek man nereikėjo taip palikti.

Jis suspaudė Anai Karinai ranką, ir ji pajuto, kad jis atgavo truputį senosios stiprybės. Stiprybės, kuri sklido ir iš akių, kai jis paklausė:

— Ar gali man atleisti, Ana Karina?

— Tai aš turiu tavęs prašyti atleidimo. Gaisras kilo per mane.

— Tu pirma man atsakyk, — spyrėsi jis, — kitaip neturėsiu ramybės.

Ana Karina šniurkštelėjo, įkvėpė ir tylomis sulinksėjo.

— Tu tik mėginai atsiimti bent dalį to, ką kiti iš tavęs grobė visą gyvenimą, — pasakė senelis, — tu peržengei ribą, bet tai irgi dėl mano kaltės. Man reikėjo pakalbėti su tavim atvirai. Pamokyti, kad tokią dovaną reikia saugoti, o ne piktnaudžiauti ja.