Матс Страндберг: Ratas

Minu stabtelėjo svarstydama, ar nesukti atgal. Bet Linėja atsigręžė.

— Sveika, — šūktelėjo.

— Sveika, — atsiliepė Minu eidama artyn.

Linėja laikė didžiulę raudonų rožių puokštę dar nenuvyniotu celofanu.

— Nušvilpiau, — paaiškino. — Čia tokia kaip ir tradicija. Elijas man kniaukdavo gėles. Kartą atvilko didžiausią gėlių lovį iš „Monik“.

Minu šyptelėjo. Koks neįprastas jausmas. Tarsi būtų pamiršusi, kaip tai daroma.

Linėja atsisėdo ant žemės tarp Elijo ir Rebekos.

— Direktorė žino, — pasakė ji. — Ji žino, kad tai Maksas ir kad mes pasirūpinom jį paguldyti, kur jis dabar yra. Ji žinojo ir tai, kad mes mokomės pas Nikolausą.

Tik po akimirkos Minu susigaudę, ką Linėja pasakė. Linėjai taip būdinga švaistytis pasaulį sukrečiančiais faktais be jokio įspėjimo.

Minu jau ketino užprotestuoti, bet staiga suvokė, kad tai viską paaiškina.

Tą keistą žvilgsnį, kurį direktorė metė į Minu žiemą kultūros parke. Dabar ji sumetė, kad tai buvo drąsinantis žvilgsnis. Direktorė buvo priversta perduoti Tarybos įsakymus. Todėl ir liepė nepersekioti Gustavo. Bet pati visą laiką žinojo, ką jos daro, ir leido veikti netrukdomoms. Ji priimdavo jų išsisukinėjimus, jų melą. Suprato, kad jos mokosi savarankiškai. O kai Maksą ištiko koma, jai neturėjo būti sunku susigaudyti ir dėl viso kito.

— O kada tu supratai? — paklausė Minu.

— Žinau jau kurį laiką, — Linėja batu baksnojo žolės kupstą. — Džiaugiuosi, kad atėjai. Seniai norėjau su tavim pasikalbėti, bet nežinojau, kaip... Apie tai, kas atsitiko valgykloje. Tu nebegali ilgiau tylėti. Tave tai pražudys. Jau ir taip vos gyva.

— Kodėl taip manai? — paklausė Minu.

— Tu mylėjai Maksą. Jis žudikas. Bet tu jį mylėjai. Po tokių dalykų taip paprastai neatsigausi.

— Kai sužinojau, kad tai jis...

— Žinau, — pertraukė Linėja. — Bet prieš tai tu jam kai ką jautei. O sužinojusi, ką jis padarė, turėjai išgyventi klaikiausią siaubą. Aš būčiau ėmus nekęsti savęs, jei būčiau supratus, kad alpstu dėl Elijo žudiko.

— Man viskas praėjo, — nukirto Minu.

— Gerai, praėjo. Sutarta, — linktelėjo Linėja. — Bet nepraėjo dėl juodų dūmų.

Minu spoksojo į ją. Linėja žino dalykus, apie kuriuos ji niekam nepasakojo.

— Aš suprantu, tu mirtinai išsigandai, — vėl prabilo Linėja. — Bet jei tylėsi, nuo to geriau nebus. Visos kartu galbūt sugebėsim išsiaiškinti, kodėl tavo ir Makso magija atrodė vienoda ir kodėl niekas kitas jos nepastebėjo.

— Iš kur tu visa tai žinai? — pertraukė Minu.

Turėjo pati susigaudyti. Jau seniai galėjo perprasti, kas čia ir kaip.

— Prisimeni, Vanesa sakė, kad tą vakarą galvoje girdėjo mano balsą? Tai buvo nauja. Aš faktiškai net nepastebėjau, kad moku tai. Bet...

Ji dvejojo. Rankos tarsi grūmėsi viena su kita.

— Viskas prasidėjo praėjusią vasarą.

— Aha, — atsiliepė Minu kiek galėdama neutraliau.

— Iš pradžių nesupratau, kas darosi. Ta prasme, tai buvo visiškai... neįmanomas dalykas. Iš pradžių pasireikšdavo tik kartkartėmis. Aš kažkaip pagaudavau mintį ten, mintį čia.

„Ji negali pati pasakyti, — susivokė Minu. — Nori, kad ją demaskuočiau“.

Tą akimirką jai viskas paaiškėjo. Vienu gaištu ėmė ir paaiškėjo tūkstančiai keistenybių.

— Tu gali skaityti mintis, — tarė Minu. — Tai tavo galia. Sugebėjai tai visada.

Iš pradžių atrodė, kad Linėja paneigs, atsiims savo žodžius. Bet ji susigūžus linktelėjo.

— Kai mudvi pirmą kartą susitikom, tai buvo gan nauja, — sulemeno. — Prieš pat surandant Eliją. Aš supratau, kad atėjai į tualetą, nes ten slapstaisi per pertraukas. Man tiesiog šovė į galvą.

Minu liko be amo. Ji prisiminė viską, ką yra pagalvojusi apie Linėją nuo anos dienos, viską, ką yra pagalvojusi apie ją, kai būdavo šalia. O paskui jai toptelėjo, kad Linėja ir dabar galbūt skaito jos mintis.

— Kodėl mums nieko nesakei? — papriekaištavo Minu.

— Kam kalbėt, o kam tylėt! Aš tylėjau, nes žinojau, kad visos reaguos taip, kaip tu dabar. Man nereikia skaityti tavo minčių, kad žinočiau, jog tu mirtinai bijai, kokias tavo mintis aš išgirdau.

Linėja, rodės, tuoj pravirks.

— Tu neįsivaizduoji, kas buvo iš pradžių, — pasiskundė ji, — kartais atrodydavo, kad visi sutikti žmonės vienu metu rėkia tiesiai į smegenis. Todėl dienoraštyje ir parašiau, kad man nuo tavęs galvą skauda. Tu per daug galvoji, bliam. Bet baisiausia Ana Karina. Jos kontroliuojančios mintys buvo kaip pirmykščio žmogaus riksmas į ausį.

Linėja maldaujamai žvelgė į ją.

— Bet aš išmokau tai valdyti. Tik kartais atsitiktinai nugirstu mintis. Palaipsniui vis geriau išmokstu atsiriboti.

— Bet juk tu užsipuolei direktorę, kad ji nesako tiesos. O pati sėdėjai ir...

— Būtent! — ėmė karščiuotis Linėja. — Aš bandžiau atkreipti dėmesį, kad direktorė žino mažiau, nei nuduoda.

— Bet mes juk galėjom tavim pasinaudoti! Gal būtume suradusios Maksą daug anksčiau!

— Aš bandžiau, — apmaudžiai tarė Linėja. — Bandžiau klausytis visų įtariamųjų. Klausiausi Gustavo. Kaskart pagalvojęs apie Rebeką jis pasijusdavo kraupiai kaltas. Buvau tikra, kad tai jis. Makso nė sykio nepatikrinau, nė į galvą neatėjo, kol tu nepasakei. — Ar kas nors dar žino, ką tu moki? — paklausė Minu.

— Taip. Direktorė.

Minu nebeturėjo jėgų stebėtis.

— Iš kur ji žino?

— Perskaičiau jos mintis, kai ji rodė savo randus. Ji galvojo apie vyrą, kurį mylėjo, ir ką Taryba su juo padarė. Mane ištiko šokas. Ir ji pamatė, kaip aš reagavau. Ir tada viską suprato. O gal ir anksčiau žinojo. Minčių skaitymas — įprastas dalykas vandens raganoms. Bent jau taip sako knyga.

Minu patylėjo. Turėtų pykti ant Linėjos. Siusti. Bet Linėja teisi. Ji pati turi didžiulę paslaptį. Ir kažin ar yra pasirengusi pasidalyti su kitom.

„Bet vieną dieną turėsiu tą padaryti, Linėja teisi.“

— Ar tu manęs nekenti? — paklausė Linėja.

— Ne, — atsakė Minu. — Bet turėsi pasisakyti kitoms.

Linėja linktelėjo sunkiai atsidusdama.

— Aš neprasitarsiu, — tarė Minu, — bet tu ilgiau laukti negali.

— Tu irgi ne, — priminė Linėja.

Jos akys kažką pastebėjo. Ji iš lėto atsistojo. Minu atsigręžė.

Į jų pusę traukė Vanesa vilkėdama prigludusia suknele. Kulnelis įsmigo į veją, ji susverdėjo. Keiksmai atskriejo iki jų.

Linėja palietė Minu. Antai atliumpsi Ana Karina rankas susibrukusi į striukės kišenes. Gaurai plevėsuoja aplink veidą.

Minu akis užplūdo ašaros.

Ji pasidairė po kapines. Na taip, žinoma. Iš kitos pusės, vedina dviračiu, artėjo Ida.

Minu užliejo begalinė ramybė.

Visos susibūrė prie Elijo ir Rebekos kapų. Jos tylom žvelgė viena į kitą. Nereikėjo aiškinti, ko čia susirinko.

Jos — tai Ratas. Jos kartu kovėsi dėl savo gyvybės. Ir ateityje kausis.

Linėja padalijo rožių puokštę į dvi. Vieną paguldė ant Elijo kapo. Kitą — ant Rebekos.

Minu mąstė apie Rebekos ir Elijo sielas. Kokios jos atrodė gyvos tą akimirką, kai paleido jas į laisvę.

— Kaip manot, ar jie dabar čia? — pertraukė mintis Ana Karina.

Minu papurtė galvą. Ji negalėjo paaiškinti kodėl, bet staiga pasijuto visiškai tikra.

— Ne, — tarė ji. — Jie ten, kur turi būti.

Ji suėmė Linėją už rankos ir pridūrė:

— Mes — taip pat.

Išnašos

N.Y.P. D., New York Police Department, — Niujorko policija ( angl. ).