Матс Страндберг: Ratas

Minu sugriebė Aną Kariną už rankos ir smarkiai suspaudė. Ida suėmė jos antrąją ranką. Ana Karina pajuto į save iš abiejų srūvančią energiją. Jos pačios galia irgi grįžo, nors toli gražu ne tokia stipri kaip tada, kai ji be vargo vedžiodavo už nosies visą mokyklą.

Iš šoninės patalpos valgyklos salėje pasirodė Maksas. Jo žvilgsnis buvo sutelktas į Vanesą, besirangančią ant stalo. Ana Karina suvokė, kad jos turi tik vieną šansą. Juo reikia pasinaudoti dabar pat, akimirką prieš jam jas pamatant.

PALEISK VANESĄ, — įsakė ji, — PALIK JĄ.

Maksas atsigręžė.

***

Minu pastebėjo juodą dūmelį aplink Vanesą, kai ši skrido per valgyklą. Jis užgulė jos kūną ant stalo kaip tiršta, riebi migla.

Ji pamatė, kaip nuo Makso didžiuliu greičiu atsiskiria tumulas dūmų. Jie nušvilpė prie Anos Karinos ir jau kitą akimirką išplėšė jos ranką iš Minu.

Anos Karinos kūnas su didele jėga bloškėsi aukštyn, smarkiai atsitrenkė į lubas ir porą sekundžių kybojo tarsi prikaltas prie baltų plokščių. Paskui dūmai baisiu greičiu ją nutempė lubomis tolyn, kol ji atsitrenkė į sieną. Po smūgio ji nušliuožė ant grindų ir liko tysoti.

Kita Minu ranka staiga irgi liko tuščia.

Ida ją paleido. Ir bėgte pasileido į virtuvę.

Bet netoli tenubėgo. Dūmai be garso žaibišku greičiu pajudėjo į jos pusę.

Ida sukniubo ant grindų. Aplinkui užsiliepsnojo ugnis. Ją įkalino metro aukščio liepsnos. Už jų Minu matė jos mirtinai įgąsdintą veidą. Pasklido silpnas apsvilusios plastikinės grindų dangos kvapas.

***

Minu atsisuko į Maksą. Gaubiamas juodų dūmų jis artinosi prie jos. Dūmai šoko ore sudarydami įvairiausius ornamentus. Jie buvo tarsi gyva būtybė.

Beveik gražu. Traukia ir vilioja.

— Minu, — jis šypsojosi.

Tas ir buvo blogiausia. Kad jis taip nudžiugo ją pamatęs. Tarsi tai, ką jis dabar padarė, būtų visiškas niekas.

— Žinau, kad dabar tu nesuprasi, — užkalbino jis, — bet aš noriu tik vieno... Aš norėjau ir noriu tik vieno dalyko pasaulyje — kad mudu būtume kartu. Mudu skirti vienas kitam.

Kraujas jai sukunkuliavo iš įsiūčio.

— O aš nenoriu, — ji nustebo, kaip tvirtai nuskambėjo balsas.

Maksas sustojo. Atrodė įskaudintas. Juodi dūmai raitėsi aplink jį, mėtydami į Minu ilgas juodas strėles, kurios paskutinę akimirką vis atsitraukdavo.

Minu stovėjo kaip stovėjusi.

Kūne siautė nepažįstamų signalų audra. Kažkas sūkuriavo aplink ją oru, liejosi svaigindamas savo jėga.

— Minu, — tarė Maksas silpnu balsu, — ką tu darai?

— Nebesipriešinu.

Juodi dūmai tarp jų sutirštėjo.

Bet jie kilo ne vien iš Makso. Jie virto ir iš Minu, raitėsi ir vinguriavo juodi ilgi jų čiuptuvai.

Ji galinga. Ji — tai ištisa armija. Ji tiesiogiai sujungta su kažkuo, kas yra nepalyginamai didesnis už ją. Jų daug. Jos yra viena. Visos kartu jos juda Makso link.

Maksas žvelgė į ją apimtas panikos. Jis neįstengė pajudėti. Dūmai apgaubė jį kliudydami pabėgti. O ji artinosi apsupdama save ir jį juodais sūkuriuojančiais verpetais.

— Minu, prašau tavęs, — Maksas parpuolė ant kelių prie Minu kojų. — Aš tave myliu.

Šie žodžiai jos nepapirks.

Ji žino, ką daryti.

Ji užmerkia akis ir mato.

Demonų palaiminimas.

Kaip juodas, tviskantis nimbas kybo virš Makso. Demonų magija. Juodi dūmai, plūstantys iš Minu, nustelbia nimbą.

Jis išsisklaido. Iš jo nieko nebelieka. Palaiminimas pertrauktas.

Ji jaučia, kaip Makso gyvybinės jėgos srūva iš kūno, jas iščiulpia jos ranka. Minu vidus prisipildo. Dabar ji dar stipresnė, dar galingesnė.

Kažkas Makso viduje įstrigę, kažkas, kas bando išsiveržti į paviršių, ir ji, ištiesusi pagalbos ranką, trukteli.

Tarsi nuo dugno būtų atsiplėšęs koks svarmuo.

Minu akys priplūsta ašarų, nes ji atpažįsta ją visa širdimi.

Rebeka. Nuo savo mirties ji tūnojo įkalinta Makso viduje. Dabar jos siela spinduliuoja per Minu, užliedama ją savo šviesa. Visa, kas buvo Rebeka, vieną akimirką suplūsta į Minu. O paskui prapuola. Pagaliau ji laisva.

Netrukus pasirodo Elijas. Minu bematant atpažįsta jį, tarsi būtų pažinojusi visą gyvenimą ir dar anksčiau. Jo siela pereina per ją ir dingsta.

Minu pirštai čiuopia Makso kaktą, įsirausią į plaukus. Jo kūnas vis labiau glemba. Ji iš lėto suklumpa šalia. Jis virsta ant šono ir lieka gulėti.

Ji prisipildo jo. Įspūdžių, minčių ir jausmų, visko, ką jis patyrė. Visa, kas yra jis, teka per Minu iki šiol jai nepažintomis juslėmis.

Prisiminimai.

Maksas nuo savo automobilio per mokyklos kiemą tempia Linėją. Jos rankos ir kojos surištos, ji stengiasi išsilaisvinti.

Jis atidaro savo namų duris, už jų — nepažįstama mergina ilgais juodais kirpčiukais. Ji išsitraukia pistoletą ir sako, kad jis mirs už tai, ką padarė Elijui. Bet ji dvejoja ir jis supranta, kad ji nešaus. Ji ne žudikė.

Jis suvokia, kad ji — viena Išrinktųjų. Kad ji padės jam surasti kitas. Kokia nuostabi dovana.

Tarsi pabudęs iš sapno jis mato prie katedros Minu. Jie šnibžda jam, kad jis išsidavė. Jie pyksta, o jis bijo. Bijo, kad ji ne taip supras, kad nesuvoks: jis niekada jos nebeskriaus, nes jie skirti vienas kitam.

Dega tvartas, mauroja panikos apimtos karvės. Jis bėga iš tenai. Galvoje aidi jų priekaištingi balsai. Jie grasina atsiimti savo pažadą — vis dėlto nepalikti Minu gyvos.

Minu klausia, ar jis gali jos palaukti. Jis gali laukti visą amžinybę.

Jis stovi klasėje ir žiūri į Aną Kariną, mąstydamas, kaip ji pasikeitė per šį semestrą. Jis žino, kaip tokie dalykai vyksta. Kodėl anksčiau to nepastebėjo?

Minu tokia graži, kai pamato ją prie geležinkelio tilto. Jis žino, kad nereikėtų, bet vis vien pabučiuoja ją. Jis sudarė su jais naują sutartį — ji galės gyventi.

Ta siaubinga akimirka vandens pilnoje vonioje, kai jis pirmą kartą nepakluso jiems.

Pirmasis bučinys.

Staiga ji stovi prie jo namų, ir jis svarsto ją pamatęs, ar nesapnuoja.

Jis sužino, kad Minu — tai ta, kurią jam reikės nužudyti.

Jis išplėšia Rebekos sielą iš kūno tuo pat metu prašydamas jos atleidimo.

Ji krinta.

Rebeka atsigręžia ir mato jo veidą, tarsi jis būtų Gustavas.

Rebeka Sičio galerijoje.

Jis pirmą kartą išbando Elijo galią. Mato save veidrodyje pavirstantį į Gustavą, tą, kuriuo pasitiki Rebeka, kuris gali prisiartinti prie jos, jei to reikėtų.

Jis mato pabėgioti išėjusią Rebeką, žino, kad ji jo kita auka. Jie šnibžda jam, kad ji stipresnė už pirmąją, kad jam reikia kruopščiai pasiruošti.

Pranašystėje įsivėlė klaida, — sako balsai, — Išrinktųjų yra septynetas. Liko šeši kartai.

Jis stovi už Minu lango trokšdamas, kad ne ji būtų suradusi Eliją. Jis svarsto, kaip ji jaučiasi ir trokšta ją paguosti.

Jis mato neštuvus su Elijo kūnu, nešamus iš mokyklos, ir jaučia palengvėjimą. Pagaliau viskas baigta.

Pro uždaras tualeto duris girdi, kaip kažkas sudaužo veidrodį.

Jis įžengia į klasę ir pirmą kartą pamato Minu. Alisa vėl gyva.

Minu suvokia, kad Makso gelmėse yra dar kažkas sunkaus. Tarsi nuo dugno kylantis inkaras, iš lėto traukiamas į paviršių.

Jo siela.

Prisiminimai plūsta vis greičiau ir greičiau.

Jis kabina reprodukciją su Persefone, kuri taip primena Alisą, kad net skaudu žiūrėti. Savęs kankinimas, teikiantis, malonumą.

Jis tiek naktų pragulėjo nesumerkdamas akių, mąstydamas apie siaubingą dalyką, kurį įsipareigojo padaryti. Jis nuolatos primena sau, kad verta. Alisa to verta.