Брайан Джейкс - Raudonmūris

Iš anglų kalbos vertė

Julija Lapienytė

Turinys

Pirmoji knyga - Siena

Antroji knyga - Ieškojimas

Trečioji knyga - Karžygys

Kas mano, jog aš miręs jau,

Geriau tesako — nieko nežinau.

Nes esmi — ja ti sam — čia,

Dvi pelės Raudonam mūre.

Karžygys miega

Tarp menės ir salės urve.

Esmi — ja ti sam — čia.

Sek mano žygiais ir galia,

Ieškoki kardo, kai nušvis

Mėnesienos blyški naktis.

Kai pirmą valandą dienos išmuš

Ir mėnulio spinduliai šiaurę užklius,

Žiūrėk į slenkstį iš viršaus,

Ir tu išvysi,

Nes esmi — ja ti sam — čia

Ir kardas, kuris dar tarnaus, šalia.

(Eilutės, rastos po didžiosios menės gobelenu)

Buvo Vėlyvosios rožės vasaros pradžia. Žydinčios Girios kraštas švelniai mirguliavo pro balzganą ryto miglą, žaviai maudėsi rasotoje aušroje, vidudienio saulėje skleidė žiedus, o į pavakarę merkėsi klostomas sodriu sutemų raudoniu, pranašaujančiu šviesią birželio naktį.

Žydinčios Girios pakraštyje, į pietus nuo pelkynų, dunkso Raudonmūrio vienuolynas, iš dviejų šonų supamas pavėsingų miško medžių. Kita Raudonmūrio pusė žvelgia į banguojančią pievą, o palei jos senovinius vakarinius vartus vingiuoja ilgas dulkinas kelias.

Žiūrint iš viršaus, vienuolynas atrodo kaip pasakiškas blausus brangakmenis, įsegtas į žalią šviesaus šilko ir tamsaus aksomo apsiaustą. Kažkada pelės pastatė vienuolyną iš raudono smiltainio, kurį kasė už daugelio mylių į šiaurės rytus esančiame karjere ir gabeno jį čia. Vienuolyno pietinė siena apaugusi vijokliais, tiksliau — laukinėmis vynuogėmis. Atėjęs ruduo paverčia jų lapus ryškiai raudona skraiste, kuri taip tinka Raudonmūrio vardui ir jo šlovingai legendai.

PIRMOJI KNYGA SIENA

1

Mažytis Matijas atrodė labai juokingai, kai svirduliuodamas šlepsėjo didžiuliais sandalais palei arkadą, o iš po plataus it maišas naujoko abito klosčių kyščiojo uodegėlė. Stabtelėjęs pasigrožėti skaisčia dangaus žydryne, dičkiais sandalais primynė abito skverną. Iš nešamos pintinės pažiro lazdyno riešutai, o jis, neišlaikęs pusiausvyros, keberiokšt kūlversčia ant uodegos.

Šlumšt!

Iš nuoskaudos peliūkštis net cyptelėjo. Švelniai trindamas drėgną buką snukutį ėmė dairytis, kur dribtelėjo. Ogi prie pat abato Mortimerio kojų!

Matijas kaipmat pašoko ant visų keturių ir puolė rinkti į krepšį riešutų nevykusiai pusbalsiu atsiprašinėdamas ir vengdamas viršininko griežto žvilgsnio.

— Oi... atsiprašau, tėve abate. Va, ėmiau ir pargriuvau. Primyniau savo abatą, tėve abite... O varge, susimaišiau, norėjau pasakyt...

Tėvas abatas oriai sumirksėjo per akinių viršų. Ir vėl tas Matijas! Tai netikša peliūkštis! Dar tik vakar degdamas žvakes nusvilino broliui Matūzaliui, garbingam senoliui, ūsus...

Tačiau vienuolyno viršininko rūstybė greitai atlėgo žiūrint į tą mažą naujokėlį, besiraičiojantį žolėje ir saujom graibstantį riešutus, vis slystančius jam iš letenėlių. Linguodamas žilą galvą, abatas Mortimeris stengėsi paslėpti šypsnį ir pasilenkęs taip pat ėmė rankioti išbarstytus riešutus.

— Ak, Matijau, Matijau, sūnau, — prašneko jis pavargusiu balsu. — Kada gi tu pagaliau susitupėsi, surimtėsi, pasidarysi ramesnis? Kaip gali tikėtis tapti Raudonmūrio pele, jei visą laiką lakstai it akis išdegęs, išsišiepęs nuo ausų iki uodegos kaip koks nevisprotis triušis?

Matijas subėrė paskutinius riešutus į krepšį ir sumišęs mindžikavo trypdamas didžiuliais sandalais žolę. Argi gali jis išsakyti, kas guli jam ant širdies?

Abatas apglėbė peliuką per pečius, ko gera, nujausdamas jo slaptas svajones, nes jau daugelį metų išmintingai valdė Raudonmūrį ir gerai pažino savo bendriją. Jis šyptelėjo jaunajam globotiniui ir maloniai prašneko:

— Eime, Matijau. Jau laikas mums pasikalbėti.

Smalsus strazdas, tupintis ant gumbuotos kriaušės šakos, nulydėjo akimis dvi figūras, ramiu žingsniu einančias didžiosios menės link. Viena apsitaisiusi tamsiu, žalsvai rudu ordino rūbu, kita — šviesiai žaliu naujoko abitu. Jiedu tykiai ir ramiai šnekučiavo. O strazdas, laikąs save baisiai gudriu, šovė prie paliktos pintinės. Tai apgavikai! Krepšyje tik riešutai kiečiausiais kevalais! Tuoj apsimetė, kad pintinė jam visai nerūpi, — gal kas iš paukščių matė, kaip jis kvailai susimovė? — ir, ėmęs linksmai švilpauti melodingą vasaros giesmelę, nustraksėjo arkada ieškodamas sraigių.

Didžiojoje menėje buvo vėsu. Visų vaivorykštės spalvų saulės spinduliai įkypai plūdo pro aukštus siaurus vitražų langus. Milijonai spalvotų dulkelių šoko sukosi dviem pelėm einant senomis akmenų plytomis. Tėvas abatas sustojo prieš sieną, ant kurios kabojo ilgas gobelenas — Raudonmūrio pasididžiavimas ir džiaugsmas. Seniausią jo dalį nuaudė vienuolyno steigėjai, o paskui kiekviena karta tęsė protėvių darbą. Gobelenas buvo ne tik neįkainojama meno vertybė, bet ir puiki Raudonmūrio istorijos kronika, kuriama nuo pat jo pradžios.

Abatas matė peliuko akyse nuostabą ir, kai uždavė jam klausimą, jau žinojo, ką peliukas atsakys.

— Sūnau, į ką žiūri?

Matijas parodė į figūrą, išaustą gobelene. Tai buvo didvyriškai atrodantis prakilnus pelių karžygys bebaime šypsena. Visas apsišarvavęs, nerūpestingai rėmėsi į įspūdingą kardą, o jam už nugaros bėgo į šalis siaubo apimtos lapės, laukinės katės ir kiti plėšrūnai. Peliukas žvelgė į karį žavėdamasis visa širdimi.

— Tėve abate, kaip norėčiau būti toks kaip karžygys Martynas, — atsiduso jis. — Drąsiausias, narsiausias iš visų kada nors pasaulyje gyvenusių pelių!

Abatas lėtai prisėdo ant vėsių akmeninių grindų ir atrėmė nugarą į sieną.

— Matijau, vaike, paklausyk, ką pasakysiu. Tu visad buvai man kaip sūnus, nuo pat tos dienos, kai pirmą kartą atėjai prie mūsų vartų. Lauko peliukas, našlaitėlis, ir pasiprašei priimamas. Eikš, sėskis šalia, ir aš pabandysiu paaiškinti, koks yra mūsų ordinas ir kokie jo tikslai. Mes — taikios pelės. Taip, taip, Martynas buvo karys, nes tais žiauriais laikais reikėjo jėgos priešintis blogiui. Tokios jėgos kaip narsuolis Martynas. Jis atėjo pas mus pačiame viduržiemyje, kai Raudonmūrio įkūrėjus puldinėjo tuntai lapių ir kiti plėšrūnai su didžiule laukine kate priešakyje. Martynas buvo toks narsus karys, kad vienas stojo kautis su priešais ir be gailesčio vijo juos iš mūsų šalies — Žydinčios Girios. Kartą jis kovėsi su didžiule gauja. Laimėjo tik nugalabijęs tą laukinę katę savo senoviniu kardu, išgarsėjusiu visame krašte. Bet paskutiniame nuožmiame mūšyje Martynas buvo sunkiai sužeistas. Ilgai tysojo sniege aptekęs kraujais, kol jį pelės surado. Jos atgabeno jį į vienuolyną ir slaugė, kol Martynas atgavo jėgas.

Bet tada jam kažkas pasidarė. Tarsi įvyko, galima ir taip pasakyti, tikras peliškas stebuklas. Martynas atsižadėjo kariauti ir pakabino savo kardą ant sienos.

Taip mūsų ordinas surado savo tikrąjį pašaukimą. Visos pelės iškilmingai prisiekė niekad neskriausti jokio gyvo padaro, nebent tik priešą, pasišovusį jėga pakenkti mūsų ordinui. Pelės įsipareigojo gydyti sužeistuosius, slaugyti ligonius, visaip padėti vargšams ir nuskriaustiesiems. Taip buvo į knygas įrašyta, ir tų nuostatų laikėsi visos pelių kartos iki šių dienų.