Брайан Джейкс - Raudonmūris

Arkliui pasisekė — išsisuko be didesnių bėdų. O vežimas labai nukentėjo. Arklys, blaškydamasis iš vienos kelio pusės į kitą ir dėl akidangčių nepastebėjęs akmeninių vartų stulpų, trenkė vežimą tiesiai į juos. Triukšmingai subyrėjo ienos, o arklys vis nešėsi pirmyn; jam iš paskos vilkosi vadžios, viržiai ir sulūžusios vežėčios.

Klunį visad gelbėdavo žaibiškas padėties suvokimas — jis ir dabar laiku dryktelėjo iš vežimo. Nušoko kaip katė ant visų keturių vežimui jau virstant į pakelės griovį, iš kur dabar kyšojo tebesisukantys aplūžę ratai.

Po tokios beprotiškos kelionės per plauką išsigelbėjęs nuo žūties, Klunis pajuto jėgų antplūdį. Priėjęs prie griovio krašto išgirdo iš po apvirtusio vežimo gailius nelaimėlių šauksmus. Jis paniekinamai nusispjovė ir primerkė vienintelę akį.

— Ei jūs, pašvinkusi maita! Lįskit lauk iš to vežimo! — subliovė jis. — Raudondanti! Juodanagi! Tuoj pat prisistatykit, arba iš jūsų makaulių padarysiu kėglius!

Du Klunio parankiniai išropojo iš griovio ir dar apkvaitę purtė galvas.

Švyst! Taukšt! Klunio į rimbą panaši uodega mikliai pritraukė juos prie savęs.

— Trikojis ir Suskis negyvi, vade.

— Vežimas sutraiškė juos gatavai, vade.

— Taip jiems, kvailiams ir reikia, — suurzgė Klunis. — O kaip kiti?

— Senis Sliekauodegis prarado leteną. Kiti taip pat gerokai apdaužyti.

Klunis piktai vyptelėjo.

— Nieko, išsilaižys. Bet kai aš juos prigriebsiu, tada tai jau galės ūsus krimstis. Dabar tik tunka, pilvų nepaneša, velniai juos rautų! Tokie ir penkių minučių neištvertų audringoje jūroje. Ropškitės greičiau, dvėselienos! Kad man tuoj pat išsirikiuotumėt!

Žiurkės ėmė repečkotis iš po vežimo ir iš griovio, skubėjo kiek tik galėjo paklusti griežtai komandai. Galop susispietė apie išlikusį vartų stulpą, kurį vadas pasirinko kaip tribūną. Niekas nedrįso inkšti ar skųstis dėl žaizdų: kas galėjo nuspėti, kaip į jų aimanas pažiūrės karvedys?

— Na, pastatykite ausis ir klausykitės, — sublerbė Klunis. — Pirmiausia turime apsiuostyti, kur mes čia nudribom, kas čia per vieta.

Raudondantis iškėlė leteną.

— Taigi va, vade, ant lentos parašyta. Šventojo Ninijano bažnyčia.

— Jokio skirtumo, — nukirto Klunis. — Bus gerai laikinai apsistoti, kol susirasim ką nors geresnio. Juodailti, Sūrvagie!

— Mes čia, vade.

— Apšniukštinėkit apylinkę. Gal rasit geresnį prieglobstį už tuos griuvėsius. Paėjėkit kiek atgal į vakarų pusę. Man rodos, kad pravažiavom kažkokį didelį pastatą.

— Bus padaryta, vade.

— Varliakrauji! Pamazgini!

— Čia, vade!

— Paimkit pusšimtį kareivių ir apsidairykit, gal pagausit žiurkių, pažįstančių šias vietas. Griebkit dideles, stiprias, taip pat čiupkite žebenkštis, šermuonėlius ir šeškus. Užėjus striukei, pravers ir jie. Į jokias kalbas nesileisti Išgriaukit, sutrypkit jų landas, urvus — nebus dėl ko jiems paskui galvos sukti. Jei kas imtų atsikalbinėti, vietoj nusukit sprandą! Aišku?

— Kaip dieną, vade!

— Driskiaausi! Suski! Pasiimkit dvidešimt žiurkių ir marš ieškoti ėdalo. Visi kiti į bažnyčią! Raudondanti, Juodanagi, apžiūrėkit ginklus. Gal čia yra daiktų, kuriuos galėtume panaudoti kovai, gal yra geležinių tvoros strypų — paprastai šventoriuje būna. Na, mikliai prie darbų!

Klunis atvyko!

7

Matijas dar niekad gyvenime nebuvo praleidęs nakties be miego. Jautėsi truputį pavargęs, bet keistai pakilios nuotaikos. Jo atnešta žinia, atrodo, davė pradžią svarbiems įvykiams.

Tik sužinojęs apie šieno vežimą ir žiurkes, abatas liepė sušaukti Raudonmūrio gyventojų susirinkimą. Ir vėl rūsio salė pilnutėlė, tik šį kartą gyvūnai susirinko ne linksmintis, o pasitarti. Priešais senolių tarybą stovėjo Konstancija su Matiju. Visi apie juos susirinkusieji prislopintais balsais dalijosi nuomonėmis.

Abatas Mortimeris, sutilindžiuodamas varpeliu, pakvietė laikytis tvarkos.

— Prašau tylos. Konstancija ir Matijau, malonėkite papasakoti tarybai, ką matėte važiuodami į Šventojo Ninijano bažnyčią.

Trumpai ir aiškiai barsuke ir peliukas papasakojo apie šieno vežimą, knibždantį žiurkių.

Taryba ėmė klausinėti.

— Sakai, Matijau, kad ten buvo žiurkės? Kokios veislės? — paklausė sesuo Klementina.

— Tokios baisiai didelės, — atsakė Matijas, — tačiau nežinau nei jų kilmės, nei veislės.

— O tu, Konstancija?

— Kartą mano senelis pasakojo apie laivų žiurkes. Kiek prisimenu jo žodžius, tos kaip tik panašios į laivų žiurkes.

— O kiek jų, tų žiurkių, galėjo būti? — paklausė tėvas abatas.

— Tiksliai negaliu pasakyti, tėve abate. Daug, tikriausiai apie kelis šimtus.

— Matijau?

— Ir aš taip manau, tėve abate. Kokie keturi šimtai, mažiausiai...

— Konstancija, ar dar kas krito į akis?

— Kad jau krito, tai krito, tėve abate. Mano, barsukės, nuojauta sako, kad tai pačios pasiučiausios ir bjauriausios žiurkės.

Salėje kilo triukšmas.

— Nesąmonė! Tai tik jos nuomonė!

— Ir teisybę sako! Visi žinom, kas per vienos tos žiurkės!

Matijas, pakėlęs leteną, nutildė klegesį ir garsiai pasakė:

— Konstancija sako teisybę. Man taip pat jos tokios pasirodė. Viena, pati didžiausia, dar laikė kartį su pamauta šeško galva. Gerai į ją įsižiūrėjau — tai buvo Žiurkinas, tikra pabaisa!

Stojo tyla. Pakilo abatas ir priėjo prie Matijo. Linktelėjęs įsmeigė žvilgsnį į Matijo žėrinčias akis.

— Sūnau, gerai pagalvok ir nupasakok, kaip atrodo tas Žiurkinas.

— Daug didesnis už kitas žiurkes, tėve.

— Ką dar atsimeni?

— A! Prisiminiau! Jis turi tik vieną akį.

— Kairę ar dešinę?

— Rodos, kairę. Taip, kairę, tėve.

— Gal tau krito į akis jo uodega?

— Kurgi ne! — sucypė Matijas. — Kad ko, pati ilgiausia žiurkės uodega pasaulyje. Laikė ją letena kaip kokį rimbą.

Abatas susimąstęs ėmė žingsniuoti.

— Per savo gyvenimą esu dukart girdėjęs keliauninkus pasakojant apie tą žiurkiną. Jo vardą net lapė vidurnaktį bijotų sušnabždėti. Klunis Botagas!

Rūsio salė mirtinai nuščiuvo.

Klunis Botagas.

Negali būti! Jis tik liaudies pasakų pabaisa, kuriuo motinos gąsdina neklaužadas ar besiožiuojančius jauniklius.

Eik miegot, o tai Klunis pagaus tave!

Valgyk, o tai Klunis ateis!

Tuoj pat ateik, arba aš pasakysiu Kluniui!

Daugelis gyvūnų nė nežinojo, kas tas Klunis. Tiesiog tai buvo blogų sapnų ir tamsių pakampių baubas.

Tylą nutraukė niekinami prunkštelėjimai, pašaipūs juokeliai. Kailinės alkūnės ėmė kumščiuoti pūkais apžėlusius kaimynų šonkaulius. Pelėms atlėgo širdys. Tik pamanykit, koks baisūnas, ai ai...

Matijas su Konstancija pasijuto kaip ir sugėdinti, tad pažvelgė į abatą prašydami paramos. Abatas Mortimeris lediniu veidu ėmė tilindžiuoti varpeliu reikalaudamas rimties.

— Raudonmūrio pelės, matau, kad tarp jūsų yra abejojančių savo abato žodžiu?

Senolių taryba, išgirdusi tykų, bet svarų abato balsą, sumišo ir ėmė mindžikuoti. Brolis Džozefas atsistojo ir atsikosėjęs tarė:

— Hm, a... gerasis tėve abate, mes visi gerbiame jūsų žodį ir pasikliauname jūsų vadovavimu, bet, tiesą sakant... turint galvoj...

Šypsodamasi atsistojo sesuo Klementina. Ji plačiai išskėtė letenas.

— O gal Klunis ateina todėl, kad mes taip ilgai neinam miegoti?

Jos pašaipūs žodžiai buvo sutikti triukšmingu juoku. Gaurai ant Konstancijos nugaros pasišiaušė. Ji garsiai gargtelėjo ir šaižiai kiauktelėjo. Pelės iš baimės susigūžė. Niekas iki šiol nebuvo matęs taip įsiutusios per susirinkimą barsukės.