Брайан Джейкс - Raudonmūris

— Ar gėrimų pakaks?

— Galėtume vienuolyno baseiną pripildyti, tėve.

— O riešutų?

— Ką jūs! Riešutų tiek, kad nors vežimu vežk. Taip pat sočiai turime ir cukruotų kaštonų, ir gilių traškučių. Galėtume metus vaišinti visą apylinkę.

— O pieno produktų nepristigsim?

— Kur jau ten! Turiu tokį didžiulį kietą sūrį, kad net keturi barsukai nepajudintų iš vietos. Ir dar dešimt kitokių sūrių.

— Ak, kaip gerai, dėkui tau, Hugai. Tiesa, reikia padėkoti Alfui ir jaunajam Matijui už puikią žuvį. Tai bent meškeriotojai! Visas vienuolynas galės savaitę valgyti. Tikri šaunuoliai, padirbėjo iš peties.

Matijas nuraudo iki uodegos galiuko.

— Ūdros! Ūdros!

Džiaugsmingais šūksniais svečiai sutiko tris ūdras — klounus, atliuoksėjusius į salę. Kokios puikios akrobatės tos ūdros! Jos vartėsi kūlversčiais, sukosi it vilkeliai, straksėjo kraipydamos kojas per vaišėmis nukrautus stalus, bet nepajudino iš vietos nė grūdelio! Baigusios triukus, jos pakibo ant vijoklio, nusvirusio nuo sijos. Svečiai joms audringai plojo.

Paskui rodė savo sugebėjimus ežys Ambrozijus Spyglys ir visus apstulbino fokusais. Va, jis traukia kiaušinius voverei iš ausies, jaunos pelytės uodega pakilo ir ėmė vinguriuoti it gyvatė; saujelei dirvos pelių ežys parodė kaštoną, kuris ėmė ir bežiūrint dingo toms cypiant.

— Paslėpė tarp savo spyglių, spyglių!

Nejaugi tarp spyglių? Ambrozijus keliskart slėpiningai mostelėjo ir išėmė kaštoną nustėrusiai pelytei iš burnos! Argi ne stebuklas?

Žinoma, kad stebuklas!

Visas šurmulys nuščiuvo, kai iš vienuolyno varpinės didysis Džozefo varpas ėmė mušti aštuonias. Tylomis svečiai susirado jiems skirtas vietas ir sustojo prie jų pagarbiai nuleidę galvas.

Tada pakilo abatas Mortimeris ir, iškilmingai išskėtęs letenas, tarsi norėdamas apglėbti visus svečius prie stalo, prabilo:

Kailiniuoti ir ūsuoti, dantyti ir naguoti,

Atėję mums pagarbos atiduoti,

Siekite gilių, lapų, ankščių ir žolelių,

Riešutų, uogų, stiebų ir šaknelių,

Žuvies sidabrinės, kuriai gyvastį nuskynėm

Ir brangiems svečiams pamylėt paskyrėm.

Svečiai garsiai ir su dėkingumu ištarė: „Amen“.

Sutrinksėjo kėdės ir suolai, visi susėdo. Taip nutiko, kad Matijui iš vienos pusės sėdėjo Timas su Tese, o iš kitos — lauko pelytė Žydrūnė, dar labai jauna, bet labai graži. Tokių ilgų blakstienų, tokių spindinčių akių, tokio švelnaus kailiuko, tokių baltų dantukų Matijas gyvenime nebuvo regėjęs...

Paėmęs saliero gabalėlį, jis atsigręžė į dvynukus pažiūrėti, kaip jie tvarkosi. Maža kas tokiems mažiams gali šauti galvon!

Brolis Alfas, žiūrėdamas į dedamus ant stalo patiekalus, priėjo išvadą, kad vienuolis Hugas pranoko visus lūkesčius. Švelnios mėsytės gėlavandenės krevetės, patiektos su grietinėle ir rožių lapeliais; stipriai prieskoniais paskanintos miežių kruopos gilių košėje; obuolių ir morkų saldainiai; marinuoti kopūstų kotai, įstatyti tarp baltų ropių grietinėlės padaže su muskatų riešutais.

Aikčiojant apstulbusiems svečiams, atriedėjo didžiulis stalas, stumiamas šešių pelių. Kiršlys! Salėje pasklido dieviškas aromatas: žuvis buvo nuostabiai iškepta. Iš virtuvės įkrypavo ir pats vienuolis Hugas, tik šįkart laikėsi gan išdidžiai. Nuo galvos uodega nutraukęs didžiulę virėjo kepurę iškilmingai sucypė:

— Šlovingasis abate, gerbiami svečiai ir vienuolyno gyventojai! Hmm, norėčiau patiekti jums mano, taip sakant, kūrybos ir nemažų pastangų vaisių...

— Ei, Hugai, užsirauk!

Ieškodamas nusikaltėlio, storasis vienuolis lediniu žvilgsniu apvedė svečius ir užčiaupęs burnas keliems išsišokėliams, išdrįsusiems prunkštelėti, dar labiau pasipūtė ir tvirtai paskelbė:

— Kiršlys pagal Raudonmūrio receptą!

Nuaidėjo mandagūs, bet nekantrūs plojimai, ir vienuolis Hugas ėmė dalyti žuvį. Pirmą garuojančią porciją su derama pagarba įteikė abatui, tas mandagiai padėkojo.

Visų akys įsmigo į tėvą Mortimerį. Prašmatnia šakute jis įsidėjo kąsnelį į burną. Dailiai kramtydamas pakėlė akis, paskui užsimerkė, ūsai jam ėmė virpėti, bet žandikaulis be perstojo judėjo. Uodega jis laikė servetėlę ir ją vis grakščiai pakeldavo prie burnos. Pagaliau abatas atsimerkė. Jis švytėjo kaip saulutė skaistų vasaros rytą.

— Nuostabu! Nepaprastai puiku! Vienuoli Hugai, esi geriausias pasaulio virėjas! Malonėk savo tobulybe pavaišinti mūsų svečius.

Jo žodžius nustelbė džiaugsmingi šūksniai.

4

Klunį apėmė bjauri nuotaika. Jis piktai niurzgėjo. Visai nusivaręs arklys galop sustojo. Kluniui nepatiko: kažkoks kipšas jam kuždėjo, kad tikslas dar nepasiektas. Klunis pagiežingai primerkė savo vienintelę akį.

Graužikų armija iš šieno vežimo gilumos stebėjo savo šeimininką. Pakankamai gerai pažinodami vadą, laikėsi kiek galėdami atokiau, kai jam užeidavo tokia nuotaika: tada galėdavai iš jo visko laukti.

— Kaukole! — riktelėjo Klunis.

Sienas sučežėjo, ir kyštelėjo grasi makaulė.

— Aš čia, vade! Ką įsakysi?

Klunio galinga uodega švystelėjo ir pritraukė nelaimėlį arčiau. Kaukolė susirietė pajutęs savo kailyje aštrius vado nagus. Klunis mostelėjo galva į arklį.

— Šok jam ant nugaros ir įsikibk nagais. Ir gerai krimstelėk. Tada tas kuinas pajudės.

Kaukolė nervingai nurijo seiles ir lyžtelėjo sausas lūpas.

— Bet, vade, jis gali ir man krimstelėti.

Šmaukšt! Pliaukšt! Klunis galinga it rimbas uodega kirto Kaukolei. Auka, nutvilkyta aštraus skausmo, gailiai sucypė.

— Kas čia? Maištas? Kaip drįsti nepaklusti? Prisiekiu pragaro iltimis, tark dar žodelį, ir aš tave į gabalus sukaposiu!

Pypdama iš skausmo, Kaukolė liuoktelėjo ant vežėjo pasostės.

— Tik nekirsk, vade. Va, jau šoku jam ant nugaros.

— O jūs tvirtai įsikabinkit į vežimą, — šūktelėjo Klunis sėbrams.

Kaukolė dryktelėjo ant arklio. Išsigandęs gyvulys nelaukė, kol žiurkė įkąs. Vos pajutęs ant pasturgalio žiurkės nagus, klaikiai sužvengė ir stojo piestu. Paskui iš baimės paklaikęs ėmė neštis it velnio apsėstas.

Kaukolė spėjo tik kartą sucypti ir šleptelėjo ant žemės. Geležimi apkaustyti ratai pervažiavo per jį. Sumaitotą ir besibaigiančią žiurkę apgaubė raudona migla, bet ji dar spėjo pamatyti išsiviepusį Klunio Botago snukį, rėkiantį iš vežimo galo:

— Pasakyk šėtonui, kad tave jam siunčia Klunis!

Vežimas vėl ėmė dardėti. Klunis artinosi.

5

Rūsio salėje puotos įkarštis po truputį atlėgo.

Dauguma svečių pradėjo atleisti diržus.

Raudonmūrio puotautojai prisisotino ir apsunko. O ant stalų vis dar krūvos vaišių.

Abatas Mortimeris, pasišaukęs vienuolį Hugą, ėmė šnabždėti jam į ausį:

— Broli Hugai, norėčiau, kad prikrautum gerą maišelį riešutų, sūrio, duonos, pyragų ir ko, tavo galva, dar reiktų ir įduotum poniai Bažnytpelienei. Bet žiūrėk, kad niekas nepamatytų. Skurdas — bjaurus dalykas motinai, kuri turi išmaitinti tiek burnų. Pasistenk, kad to maišo nepastebėtų ir jos vyras, ponas Bažnytpelys. Nors ir vargšas, bet išdidus. Dar gali ir nenorėti labdaros.

Vienuolis Hugas supratingai linktelėjo ir iškrypavo vykdyti abato paliepimo.

Žydrūnė su Matiju visai susidraugavo. Abu jauni, vienmečiai ir nors skirtingo būdo, bet, pasirodo, ir vieną, ir kitą domino bažnyčios pelių dvynukai. Juodu smagiai leido vakarą juokaudami ir žaisdami su Timu ir Tese. Galop Tęsė užsiropštė Matijui į sterblę ir užmigo, o mažius Timas įsitaisė švelniame Žydrūnės glėbyje. Ji šypsojosi Matijui glostydama Timui galvutę.