Брайан Джейкс: Raudonmūris

— Ak, kokios mielos jų letenėlės! Kokie jie ramučiai!

Matijas pritariamai linktelėjo.

Pelėnas Kolinas garsiai sukrizeno ir kvailai leptelėjo:

— Oi, tik pažiūrėkit į Matiją ir Žydrūnę! Myluoja tuos mažius, lyg būtų seniai vedusi pora. Rado ką veikti!

— Pelėnai Kolinai, laikyk savo paiką liežuvį už dantų! — griežtai subarė jį brolis Alfas. — Argi nežinai, kad vieną gražią dieną Matijas taps Raudonmūrio ordino nariu? Ir kad negirdėčiau daugiau liežuvaujant apie Žydrūnę. Ji iš geros šeimos ir labai dora pelytė. Ir žinok, ponaiti Kolinai, kad šį bei tą galėčiau apie tave papasakoti mamai ir tėčiui. Ar ne vakar vakare su ta dirvine peliūkšte žaidei „šmaukšt į krūmus“? Kuo ji vardu?

Pelėnas Kolinas taip nukaito, kad jam net snukučio galas išdžiūvo. Jis pašoko ir sumataravęs uodega burbtelėjo, kad nori tyru oru pakvėpuoti.

Matijas pastebėjo, kad abatas linksi jam. Atsiprašęs Žydrūnės, atsargiai padėjo miegančią Tęsę ant kėdės ir nuėjo pas jį.

— Matijau, sūnau, ar patiko tau mano jubiliejus?

— O taip, tėve, labai patiko, — atsakė Matijas.

— Smagu girdėti, — šyptelėjo abatas. — Ketinau prašyti brolio Alfo ar Edmundo vienos paslaugos, bet jie jau ne pirmos jaunystės ir atrodo gerokai pavargę tokį vėlų metą. Taigi pamaniau, gal mano šaunusis meškeriotojas galėtų man pasitarnauti?

Matijas išsitempė, lyg būtų parade.

— Tik tarkit žodį, tėve, ir aš viską padarysiu.

Abatas pasilenkė prie jo ir patyliukais paklausė:

— Matai Bažnytpelių šeimą? Jiems iki namų geras kelio galas, ir dar pėstute. O jų tiek daug. Taigi pamaniau, kad būtų gerai, jei parvežtum juos namo vienuolyno vežimu. Paimtum ir kitus, kurių namai į tą pusę. Vežimą trauks, aišku, barsuke Konstancija, o tu būsi palydovas ir apsauga. Dėl viso pikto pasiimk ir gerą vėzdą.

Kartoti Matijui nereikėjo. Jis dar labiau išsitempė ir kariškai atidavė pagarbą.

— Pasikliaukite manim, tėve abate. Senoji Konstancija jau truputį vangiai mąsto. Imuosi už keleivius visiškos atsakomybės!

Abatas kretėjo nuo tramdomo juoko matydamas jį drožiantį karišku žingsniu — taukšt, taukšt, taukšt. O varge! Vargšelis užkliuvo už kažin ko ir kad dėsis kaip ilgas ant uodegos!

— Ak, turėjau pasirūpinti, kad peliukui parinktų jo dydžio sandalus, — jau antrą sykį tą dieną pamanė abatas.

Ir pasisek tu man taip! Žydrūnė gyveno visai netoli Bažnytpelių. Matijas maloniai pasiūlė ir juos parvežti namo.

Panelė Žydrūnė tikriausiai neatsisakytų sėstis šalia jo?

Tikrai neatsisakys!

Žydrūnės tėvai įsėdo į vežimą; jos mama padėjo poniai Bažnytpelienei tvarkytis su vaikais, o tėtis su ponu Bažnytpelių šnekučiavo papsėdami pypkes, prikimštas seno paparčio.

Išėjęs lauk vienuolis Hugas šlumštelėjo didelį maišą prie ponios Bažnytpelienės kojų.

— Ponia, abatas dėkoja už paskolintus indus ir staltieses. — Storasis vienuolis pamerkė jai akį.

— Ar visi patogiai įsitaisė? — šūktelėjo Matijas. — Gerai, važiuojam, Konstancija!

Visiems atsisveikinus, didžioji barsuke trūktelėjo vežimą. Ji linktelėjo broliui Matūzaliui, senoliui vartininkui. Kai vežimas išriedėjo į kelią, iš žvaigždėmis nusėto vasaros dangaus į juos jau žvelgė auksinis mėnulio pjautuvas. Matijas pakėlė akis į viršų ir pasijuto, lyg lėtai suktųsi kartu su nurimusia žeme. Aplink viešpatavo tyla, tik vežime retsykiais per miegus suinkšdavo mažyčiai peliukai. Konstancija traukė vežimą be jokio vargo, bet lėtai, tarsi būtų išėjusi pasivaikščioti. Drūtas uosinis vėzdas gulėjo pamirštas prie pasostės.

Žydrūnė snūduriavo atsirėmusi Matijui į petį. Ji girdėjo tėvą, tykiai kalbantį su ponu Bažnytpeliu; jų balsų dudenimas maišėsi tą tykią naktį su naktinių pievų ir krūmų vabzdžių dūzgesiu.

Vėlyvosios rožės vasara... Tas pavadinimas vis sukosi Žydrūnei galvoje primindamas seną vijoklinės rožės kerą vienuolyno sode. Paprastai tokiu metu jis jau būdavo aplipęs raudonais žiedais, bet šiemet kažkodėl nutarė žydėti vėliau. Dabar, jau gerai įsibėgėjus birželiui, krūmą dengė tik snaudžiantys pumpurai. Toks dalykas nutikdavo labai retai ir pranašavo ilgą karštą vasarą. Senasis Matūzalis, nugyvenęs tokį ilgą gyvenimą, atminė tik tris tokias vasaras. Dėl to jis kalendoriuje ir vienuolyno metraščiuose jas pavadino „Vėlyvosios rožės vasaromis“. Apėmęs Žydrūnę miegas lenkė jai galvą vis žemyn.

Senas vežimas tykiai riedėjo per dulkes. Jau liko mažiau negu pusė kelio iki Šv. Ninijano bažnyčios griuvėsių, kur gyveno ponas Bažnytpelis, o anksčiau — jo tėvas, senelis ir prosenelis. Matijas taip pat jau snaudė. Net Konstancija nevaliojo nulaikyti atmerktų akių. Tad kėblino vis lėčiau. Sakytum vežimą ir jo keleivius būtų užliūliavusi stebuklinga vasaros naktis.

Staiga snaudulį išsklaidė kanopų dundėjimas.

Niekas nesusigaudė, kur dunda. Atrodė, kad bilda iš visų pusių, ir vis smarkiau. Net žemė ėmė drebėti nuo tokio baisaus trenksmo.

Kažkokia nuojauta paragino Konstanciją ieškoti slėptuvės. Stipruolė barsuke iš visų jėgų trūktelėjo vežimą į šalį, bukais nagais prakapstė prie žalitvorės smėlį ir išlindo su visu vežimu į kitą pusę, prie pat pakelės griovio šlaito. Čia ji, įsispyrusi letenomis, palaikė vežimą, kol iš jo iššoko Bažnytpelys, Žydrūnės tėvas, ir saugiai parėmė vežimo ratus akmenimis.

Matijas žvilgt į kelią, ir net aiktelėjo iš siaubo: pro šalį risčia lėkė milžiniškas arklys plevėsuojančiais karčiais ir paklaikusiomis akimis. Jo traukiamas vežimas daužėsi iš vienos kelio pusės į kitą. Šiene kušėjo galybė žiurkių, bet jos buvo nepaprastos žiurkės, o kažkokie randuoti, apdraskyti nematyto didumo graužikai. Jie stambiomis tatuiruotomis letenomis mosavo įvairiausiais ginklais: durklais, peiliais, ietimis, ilgais surūdijusiais kardais. Ant vežimo užpakalinės lentos tupėjo visų jų didžiausias, aršiausias ir bjauriausias Žiurkinas, lyg iš kokio baisaus sapno išlindęs. Vienoje letenoje laikė ilgą kartį su pamauta šeško galva, antrąja mosikavo it kokiu rimbu savo uodega. Kvatojo kaip išprotėjęs ir bjauriai keikėsi mikliai siūbuodamas drauge su vežimu, kol jie visi dingo nakties tamsoje. Kaip staigiai pasirodė, taip staigiai ir dingo.

Matijas, nešinas vėzdu, išlindo į kelią. Aplink skrajojo šieno kuokštai. Jam ėmė linkti kojos. Konstancija jau tempė vienuolyno vežimą į kelią. Žydrūnė su motina padėjo poniai Bažnytpelienei maldyti iš baimės verkšlenančius vaikus.

— Matėte juos?

— Matyti mačiau, bet negalėjau savo akimis patikėti.

— Kas per vieni tie padarai?

— Pragaro išperos, ne kitaip!

— Tokios didžiulės! Ir kokia daugybė!

— Taigi. O tas Žiurkinas gale vežimo? Tikras šėtonas!

Matydama, kad Matijas tebėra suglumęs, Konstancija perėmė vadovavimą. Ji apsuko vežimą.

— Manau, kad bus geriausia grįžti į vienuolyną, — tvirtai pasakė ji. — Reikia kuo greičiau pranešti apie tai tėvui abatui.

Žinodamas, kad barsuke kur kas labiau už jį patyrusi, Matijas pakluso.

— Žydrūne, lipk į vežimą ir paglobok motinas su mažyliais, — pasakė jis. — Pone Dirvini, pone Bažnytpely, eikite į priekį ir laikykitės šalia Konstancijos.

Dirvinis ir Bažnytpelys tylėdami nuėjo į priekį. Matijas įsitaisė vežimo gale pasiryžęs saugoti užnugarį. Vežimas pajudėjo. Tvirtai laikydamas vėzdą, jis akylai stebėjo kelią, kuriuo ką tik nudardėjo šieno vežimas.

6