Брайан Джейкс - Raudonmūris

— Esi per daug narsus. Vienuolynui labai reikia tavęs, bet ne kaip brolio. Tu būsi Raudonmūrio ir ordino gynėjas, karžygys Matijas. Nuo šiol ginsi vienuolyną ir visus jo gyventojus nuo blogio ir priešų. Nuo šiol tavo kardas vadinsis „Mirtis blogiui“. O dabar noriu tarti žodį Žydrūnei. Kur ji?

Prie abato priėjo gražioji pelytė.

— Mano mieloji Žydrūne, — nusišypsojo abatas. — Kariui reikia geros žmonos. Tavo grožis papuoš Raudonmūrį ir valdys mūsų Matijo širdį. Seną vartininko namelį reikia perstatyti į padorų būstą, kuris priklausys judviem. Sergėkite mūsų slenkstį išmintingai ir tvirtai.

Matijas su Žydrūne nerado žodžių. Jų širdis užliejo laimės ir pasididžiavimo banga.

Abatas pažvelgė į Konstanciją.

— O tu, seniausia mano drauge, padaryk paskutinę paslaugą. Pakelk man galvą, ir aš jums pasakysiu, ką mano akys regi atsisveikinant su jumis.

Barsuke atsargiai pakėlė abato galvą.

— Regiu gražiausią savo gyvenime rytą. Visi mano mylimi draugai šalia manęs. Raudonmūris, mūsų namai, saugus. Mums šviečia skaisti saulė. Rudenį gamta vėl apdovanos mus gėrybėmis. Taip esti visada. Gyvenimas puikus, bičiuliai. Aš palieku jus. Neliūdėkit, nes išeinu ramiai ilsėtis.

Taip tėvas Mortimeris, Raudonmūrio abatas, paliko šį pasaulį.

15

Praėjo vieni metai.

Čia ištrauka iš Raudonmūrio metraščio, rašyto Džono Bažnytpelio, kuris perėmė tą darbą iš buvusio metraštininko Matūzalio.

Prakalbusio voveriuko vasara

Dar tik vakar jauniklis, vadinamas Tylučiu Semu, prakalbo.

Jis ėmė šnekėti su Matijo ir Žydrūnės sūnumi. Jaunasis voveriukas staiga ėmė pasakoti mažyčiam peliukui apie Vėlyvosios rožės vasaros karus. Net išsigandau — atrodė, kad jis niekad nesiliaus kalbėjęs, o jo tėvai juokėsi iš džiaugsmo. Mūsų karžygio sūnus yra stiprus rubuilis. Visi vadina jį Matūmeriu, nes jo tikrasis vardas — Matijas Matūzalis Mortimeris — yra per ilgas ištarti, bet jo tėvai jam tokį išrinko. Jau dabar mažulis dažnai bando pakelti didįjį kardą „Mirtis blogiui“. Manau, kad jis paseks tėvo pėdomis ir taps vienuolyno gynėju. Mūsų abatas Mordalfas (nieko nuostabaus, kad jis visad nori būti vadinamas Alfu) neseniai paskelbė, kad jo pirmųjų abatystės metinių proga bus didelė puota. Visi svečiai jau pakviesti. Konstancija važinėja savo vežimu po apylinkes ir veža svečius į šventę.

Kirstukai partizanai dabar kopia medų iš avilių. Jie labai susidraugavo su bitėmis, net išmoko jų kalbą, kad galėtų su jomis pasiginčyti.

Žvirblos karalienė Kietasnapė pasisiūlė vienuoliui Hugui į padėjėjas. Mat labai susidomėjo kulinarijos menu; bijau, kad ji labai greitai gali nutukti. Ponia Žydrūnė su mano žmona Bažnytpeliene ir Žvirblos karalienės motina Rudasparne išsiruošė į pievas gėlių stalui papuošti. Visur aplinkui saulės spinduliai liejasi it skystas auksas.

Zuikis Bazilijus Elnias išvyko pasikviesti į puotą savo draugų – kapitono Sniegiaus ir dvarininko Džuliano Raudongaurio. Bazilijui nė motais, kad puota skirta abato metinėms pagerbti. Jis be perstojo kalba tik apie „pulko draugų pobūvį Ūdra Vinifrida, bebras ir tas pasileidęs Ambrozijus Spyglys ragauja naują alų. Atrodo, šiemet jis itin nusisekė. Apie tai byloja garsios dainos, sklindančios iš vyno rūsių. Pamplys su savo miegapelių šeima padeda Kurminui ir jo brigadai kasti duobę žuviai kepti. Anksti rytą tėvas abatas išėjo meškerioti su karžygiu Matiju. Sakė, kad jų šventa pareiga sugauti didesnę žuvį negu pernai. Perskilęs Džozefo varpas buvo perlydytas į du mažesnius varpus. Kaip tik dabar jie skamba. Juos pavadino Matijo ir Matūzalio varpais. Mano dvynukai Bažnytpeliukai, Timas ir Tęsė, per metus labai išaugo. Dabar jie eina vienuolyno varpininkų pareigas. Ir kaip puikiai tas darbas jiems sekasi!

Šiemet žada būti geras derlius. Gausiai žydėjo vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Senasis vartininko namelis pavirto jaukiais namais. Kaip gražiai žaliuoja žolė, mėlynuoja dangus, o medus kaip niekad saldus.

Tuo ir baigsiu šiandienos įrašą ir einu ruoštis šio vakaro šventei, kuri vyks, kaip paprastai, Raudonmūrio vienuolyno rūsio salėje. Jei kada eisite pro šalį, būtinai užsukite pas mus.

Metraštininkas Džonas Bažnytpelys,

buvęs Šv. Ninijano bažnyčios gyventojas.