Брайан Джейкс - Raudonmūris

— Didžioji žiurkių siena!

— Skenduolių ežeras!

— Nudėtų pelių laukas!

— Šeškų vartai! Šermuonėlių sodas! Žebenkščių varpas! Cha cha cha!

Vienuolyno gyventojai, suvaryti į krūvą ant kiemo žolės, girdėjo beprotišką Klunio juoką, sklindantį iš didžiosios menės. Juos nukrėsdavo šiurpas pagalvojus apie neišvengiamą likimą. Klunis laikė juos nežinioje, kuri dar labiau didino įtampą, džiaugėsi jų kančiomis ir savo niekinga pergale.

Abatas Mortimeris pakėlė akis į dangų.

— Greitai pradės aušti, — liūdnai tarė.

Žiurkė partrenkė jį ant žemės.

— Užsičiaupk, sukriošėli! — piktai suurzgė.

Voverė Džesė spyrė žiurkei ir parbloškusi ją įsmeigė dantis mušeikai į sprandą. Būrys žiurkių puolė Džesę, nuvilko nuo klykiančių draugų ir ėmė tvatyti iečių storgaliais ir kirvakočiais.

— Ei jūs, bailiai, nelieskit jos! — šaukė ponas Voveris, laikydamas besiveržiantį Tylutį Semą. — Baisiai drąsūs, kai jūsų visa gauja. Bet būtų jos letenos laisvos, jūs, padugnės, ir dvigubai didesniu būriu neišdrįstumėte Džesės pulti.

Tėvas abatas šiaip taip atsiklaupė.

— Maldauju, nepradėkite dėl manęs kivirčų. Persvara vis tiek bus jų pusėje. O mes tik nukentėsime.

— Ai ai, kaip išmintingai porina jo kilnybė, — nusivaipė Triušrijys, darydamas kelią nešamam krėslui. — Paklausykit mano žodžio ir tupėkit tyliai kaip po šluota. Kai bėda ant nosies, nesišakok, kad dar didesnio vargo neprisišauktum. Taip mano sena močia vis sakydavo.

— O varge, kas galėjo pamanyti, kad toks velnio neštas ir pamestas išgama turėjo motiną, — paniekinamai vyptelėjo Bazilijus.

Triušrijys suprunkštė ir pliaukštelėjo sau per šlaunis.

— Ai, ar čia tik ne tas šaipūnas zuikis? Gerbiamas pone, prisiekiu, kad pamiršit visus savo juokelius, kai Klunis Botagas ims karšti ponuliui kailiuką. Kaipmat visi juokai išgaruos!

Laukdami aušros ir Klunio Botago teismo, sielvarto apimti nelaimėliai prigludo prie vienuolyno kiemo žolės.

13

Kietasnapė ir Loga Logas turėjo tiesiog priversti Matiją kiek pailsėti. Peliukas taip skuodė naktį mišku, kad kirstukas vos spėjo paskui jį risnoti. Buvo vis dėlto mažesnis už Matiją ir neturėjo sparnų kaip Kietasnapė, tad gerokai priduso ir vis klupinėjo. Net Kietasnapė pavargo taip ilgai ir žemai naktį tarp medžių ir krūmų skristi. Plasnoti pažeme ne tas pat, kas laisvai skraidžioti padangėmis. O Matijas atkakliai vis ėjo į nieką nekreipdamas dėmesio. Sunkus kardas, prisegtas prie perpetės, daužė jam kojas, kvėpuoti buvo vis sunkiau. Bendrakeleiviai suvokė, kad padėtis grėsminga ir reikia skubėti, bet buvo aišku, jog taip eidamas Matijas ilgai netvers.

Viskas išsisprendė savaime, kai Matijas užkliuvo už šaknies ir išsitiesė kaip ilgas. Abu draugai šoko prie jo ir įkalbinėdami atsipūsti laikė prispaudę prie žemės.

Pagaliau įtikintas Matijas atsisėdo tarp paparčių ir draugų. Jie ir sėdėdami negaišo laiko — aptarė kovos planą.

— Tu, Matijau, eik į Raudonmūrį, — pasakė Loga Logas. — O aš čia lauksiu savo karių. Nebijok, paskui mes paspausim žingsnį, toli neatsiliksim. Vėsiu nakties oru nebus sunku.

Peliuką apniko abejonės.

— Visa tai gerai, bet kaip mes pateksim vidun? Kaip persigausim per vienuolyno sieną? Jei Klunis užėmė Raudonmūrį, jis jau visur pastatė sargybinius.

— O kam kirmžiurkei reikia sargybos? — gūžtelėjo Kietasnapė. — Jis užgrobė vienuolyną ir jam ne galvoj, kad kas eis jo atkovoti.

— Teisybę sakai, Kietasnape! Bet vis tiek — kaip mes pateksim į vidų? — nerimo Matijas.

Jaunoji Žvirblos karalienė šelmiškai mirktelėjo.

— Visai paprastai. Pasiųsiu žvirblių karius, ir jie atidarys visus — rytų, pietų ir šiaurės sienų — vartelius. Būk ramus, lengvai tat padarys. O dabar Kietasnape skrenda aplankyti Matijo draugo Raudonmūryje.

Žvirblos karalienė kaip strėlė šovė į orą. Matijas pakilo žygiuoti, Loga Logas pasiliko laukti savo karių.

Netoli šiaurinės sienos vartelių sujudėjo Pamplys. Sudejavęs apsivertė. Pakaušyje kraujavo gili žaizda, bet jis buvo gyvas. Pirmiausia miegapelės miglotas žvilgsnis užkliuvo už trijų pasilenkusių prie jo žvirblių. Tai buvo Rudasparnė, Plėšrūnas ir Vėjaplunksnis. Jie patyliukais nutempė Pamplį iš tarpuvartės į mišką.

Rudasparnė įsakė dviem žvirblių kariams:

— Imate raudoną skudurą su tepalu. Pašaukiate daugiau žvirblių. Skrendate tyliai ir tepate visus kitus vartelius. Paskui laukiate karalienės Kietasnapės. Žiūrėkit, kad kirmžiurkės jūsų nepastebėtų. Skriskite!

Visą naktį daugybė žvirblių paslapčia tepė sienų vartelių užraktus, sklendes, vyrius.

Kažkur per Žydinčią Girią Matijas spaudė į Raudonmūrį. Loga Logas lipo jam ant kulnų. Tūkstantis Žvirblos karių jau tupėjo vienuolyną supančių medžių šakose ir laukė.

14

Danguje ėmė švisti. Pirmi saulės spinduliai nudažė vienuolyno sienas blankia rožine ir pilkšvai raudona spalva. Ant vėlyvosios rožės kero sužvilgo rasa.

Nors vasaros diena spindėjo visu gražumu, Žydinčią Girią slėgė baisus nerimas, kuris, regis, tuoj sprogs ir sunaikins suvarytus ant žolės belaisvius.

Iš vienuolyno pagrindinio pastato atpėdino žiurkių kapitonai. Jie pradėjo baksnoti bejėgius gynėjus savo trumpų kardų smaigaliais ir mušti geležtėmis.

— Visiems stot! Stovėt tiesiai! Į šalį marš! Kelią Kluniui Botagui!

Raudonmūrio gyventojai slinko vangiai. Sulig paskutine komanda jie atsigręžė. Visų akys įsmigo į didžiosios menės duris. Jos sutrikdė tylą: triukšmingai pokštelėjo, trenkėsi į sieną ir pakibo ant vyrių. Nuo slenksčio žengė Klunis. Už jo, nešdami kariaunos vėliavą ir liepsnojantį deglą, ėjo Juodanagis ir Triušrijys. Gaujos kareiviai nugalėtojai šūksniais sveikino vadą. Klunis, ginkluotas nuo uodegos galo, apmauto nuodingu dygliu, iki galvos su bauginančiu šalmu, buvo barbariškos jėgos įsikūnijimas. Nei pridėt, nei atimt — tikras užkariautojas.

Pasipūtęs praplaukė pro išrikiuotų kareivių gretas nežiūrėdamas nei į kairę, nei į dešinę. Palypėjęs ant pakylos, sukaltos jo garbei, susisupo į savo tamsų apsiaustą ir sėdo į abato krėslą. Viešpatavo mirtina tyla, kurią trikdė tik deglo spragsėjimas ir vargšo vaikelio iš belaisvių būrio verkšlenimas. Vadas sėdėjo it sustingęs, nuleistu antveidžiu, nagais įsikibęs į krėslo atramas.

Lėtai pakėlęs antveidį, Klunis apvedė savo vienintele akimi kiemą. Jo žvilgsnis įsmigo į tėvą abatą.

— Ei tu, pelių abate, eikš čia!

Su dviem žiurkėm iš šonų tėvas abatas žengė į priekį lėtai ir oriai. Net apsivilkęs naktiniais marškiniais, jis spinduliavo dvasios jėgą ir ramybę. Klunis atsilošė ir pabrėžtinai nusišaipė.

— Cha! Tai čia jūsų vadas? Maža įsiganiusi pelė su naktiniais marškiniais? Labai didelę baimę keliantis karys! Na, ką, peliau?.. Klaupkis ir prašyk pasigailėjimo, sukriošėli!

Abatas Mortimeris ramiai pažvelgė į Klunio sužvėrėjusią akį.

— Dėl savęs niekad prieš tave nesiklaupsiu. Tačiau jei atsiklaupęs galėčiau išgelbėti nors vieno savo draugo gyvybę, mielai pulčiau ant kelių. Bet aš pažįstu tave, Kluni, geriau negu tu pats save. Tavo širdy nėra nė krislelio gailesčio ar užuojautos. Ji dega vien keršto troškimu. Todėl aš nesiklaupsiu prieš įsikūnijusį blogį.

Klunis pašoko drebėdamas iš pykčio.

— Klaupkis tuoj pat, menkysta! Klaupkis, arba aš tave užmušiu! — putojo Klunis Botagas.

Po tinklu ėmė muistytis, piktai urkšti ir kapstyti velėną atsitokėjusi Konstancija. Tinklas pradėjo plyšti nuo kuoliukų. Barsuke su panieka šūktelėjo Kluniui: