Брайан Джейкс - Raudonmūris

— Ei tu, mėšlinas vienaaki kirmine! Pakelk tą tinklą ir stok į kovą su manim. Tada pamatysim, kas iš mūsų puls ant kelių!

Karvedžiui davus ženklą, žiurkių būrys puolė Konstanciją ir ginklais tol mušė ją, kol ji prarado sąmonę. Paskui giliau sukalė tinklo kuolus į žemę.

Bazilijus Elnias spyrė sargybiniams, nubloškė juos į šalį ir drąsiai stojo prieš Klunį.

— Tu, ponuli, netinki vadovauti! Esi bailys ir blogio apsėstas Žiurkinas! Jei mano letenos nebūtų surištos, dar gerai pagalvočiau, ar verta jas teptis į tokį bjaurybę kaip tu! Fu! Esi tik šlykštus pa...

Stiprus žebenkšties smūgis patiesė Bazilijų ant žemės. Žebenkštis dar kelis sykius tvojo zuikiui per kojas. Tas susirietė iš skausmo, o užkariautojai tyčiojosi ir juokėsi.

Klunis riktelėjo zuikiui:

— Atsimeni savo triukus bendruomenės žemėje už bažnyčios? Dar nepasibaigus šiai dienai tu jau nebėgiosi ir nebešokinėsi!

Klunio akis pamišėliškai sužibo. Jis plačiai išskėtė letenas ir prabilo:

— Raudonmūrio gynėjai, paklausykite! Kai pirmą kartą atėjau prie vienuolyno, siūliau jums pasirinkti: pasiduoti ar mirti. Jūs panorote kovoti su manim, Kluniu Botagu! Aš prakišau susirėmimus, kautynes, netekau daug kareivių, bet laimėjau karą! Jūs nugalėti ir dabar už pasipūtimą sumokėsite savo gyvybėmis!

Taip karvedžiui grasinant, abatas nebeišlaikė. Jis puolė į priekį ir bandė sugriebti Klunį.

— Ne, tu neišdrįsi nuskriausti jų! — šaukė jis. — Tai būtų žudynės!

Klunis čiupo jį ir bloškė žemėn. Čaižydamas abatą uodega su nuodingu dygliu, šaukė:

— Kas tu per vienas, kad drįsti man nurodinėti, ką turiu daryti? Čia yra tik vienas įstatymas — mano žodis! Niekas manęs nesulaikys — nei barsukai, nei zuikiai, nei ūdros ar pelės. Aš visus jus išgalabysiu! Visus visus užmušiu!

Staiga pasigirdo griausmingas balsas:

— Kluni Botagai! Atėjau su tavim atsiskaityti!

Visi kieme aiktelėjo. Klunis paleido iš nagų uodegą. Ir nugalėtojai, ir nugalėtieji pasisuko į vienuolyną, kur nuaidėjo tas balsas.

Didžiosios menės durys atsivėrė ir ant slenksčio pasirodė pelių karys. Tarsi būtų nužengęs nuo gobeleno. Liemenį juosė juodos odos kardasaitis, aptaisytas sidabru. Viena letena laikė žvilgantį skydą, kita išsitraukė iš makšties prie šono įspūdingą kardą.

Klunis drebančiu balsu kreipėsi į persekiotoją iš savo sapnų:

— Kas tu?

Karys žengė į dienos šviesą. Saulės spinduliai sužėrėjo it brangakmeniai ant kardo ašmenų.

— Tavo lemtis!

Negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo kario, Klunis traukėsi atatupstas. Užlindo už abato krėslo, burna nevalingai trūkčiojo.

— Tu iš mano sapnų! Dink, dabar aš nemiegu!

Karys žengė į kiemą kardo smaigalį nukreipęs į drebantį Klunį.

— Aš atėjau! Martynas, Matijas, vadink mane kaip nori. Senose knygose parašyta, kad man su tavim, žiurke, lemta susitikti.

— Griebkit jį! — suriko Klunis.

Varliakraujis, mosikuodamas ietimi, šoko į priekį. Nespėjus žiurkei net pakelti jos, senovinis kardas švystelėjo kario letenoje, ir Varliagyvis griuvo negyvas.

— Nudėsiu kiekvieną, kas pajudės iš vietos! — šūktelėjo Matijas. — Kluni, kausimės tik mudu. Tavo armija tegul nesikiša!

Staiga sugaudė didysis Džozefo varpas. Pasirodė Žvirblos karių spiečiai, beveik užtemdė dangų virš vienuolyno. Žvirblių pulkai nutūpė ant sienų. Tą pačią akimirką visas vienuolyno kiemas suknibždėjo kirstukais partizanais, iki dantų apsiginklavusiais špagomis, vėzdais, svaidyklėmis. Matijas užsimojo kardu ir sušuko:

— Už Raudonmūrį! Tegyvuoja Raudonmūris!

Užvirė lemiamos kautynės.

Kirstukai puolė priešo sargybą, o narsuoliai Žvirblos kariai ėmė aštriais snapais kapoti virves, kuriomis buvo surišti belaisviai. Išlaisvinti gynėjai griebė viską, kas tik galėjo atstoti ginklą, ir metėsi į kovą su priešu. Kaunantis su stambesniais Klunio kareiviais, šalia pelių stodavo kirstukai ir žvirbliai. Žiurkės, šeškai, šermuonėliai ir žebenkštys kovėsi kaip pasiutę, nes ėmė prarasti viltį, kad pavyks išnešti sveiką kailį.

Klunis čiupo iš Triušrijo letenų liepsnojantį deglą ir sviedė į artėjantį karį. Tas prisidengė skydu, deglas kibirkščiuodamas atšoko ir Matijas puolė gaujos vadą. Gindamasis Klunis pastūmė Triušrijį ant Matijo. Šeškas buvo begriebiąs Matiją, bet jis žaibišku kirčiu perkirto jį pusiau. Peržengęs per nudobtą šešką, Matijas su iškeltu kardu puolė paskui Klunį.

Matijas nepaisė, kad niekas nedengia jo užnugaryje, nematė iš paskos sėlinančio Juodailčio. Žiurkė iškėlė abiem letenom savo trumpą kardą ir jau užsimojo, bet tą akimirką Konstancija švystelėjo ant jo tinklą. Juodailtis ėmė blaškytis jame kaip pagauta žuvis. Didžioji barsuke iškėlė tinklą su žiurke ir tėškė kelis kartus į vartų sieną. Paskui, numetusi suglebusį negyvėlį, Konstancija maurodama šoko į žebenkščių krūvą.

Karvedys užsimojo ant Matijo galinga uodega su nuodingu dygliu. Tas mikliai prisidengė skydu — nuodingas metalinis dyglys atsimušė nepadaręs jokios žalos. Klunis vėl pabandė, bet jau taikydamas į Matijo nuogas kojas. Peliukas vikriai atšoko į šalį ir galingai užsimojo kardu. Klunis subliuvo iš skausmo — nukirstas uodegos galas nuriedėjo per žolę su visu spygliu. Paleidęs į priešininką abato krėslą, Žiurkinas stvėrė geležinę ietį. Suskambo sužaibavo metaliniai ginklai — karys Matijas žvaliai atmušinėjo Klunio ietį.

Jie kovėsi žalioje vienuolyno vejoje, aplink taip pat visi grūmėsi. Nei Matijas, nei Klunis nieko nematė, iš paskutiniųjų stengėsi kirčiais, dūriais, smūgiais sunaikinti priešininką žūtbūtinėje kovoje.

Žvirblos kariai, susimetę į būrelius, kartu puldavo kovojančias žiurkes, čiupdavo jas ir, iškėlę aukštai į orą, numesdavo į tvenkinį. Šeškai apsupo saujelę kirstukų, ir jau papjaus, bet jų gelbėti šoko ūdros. Įdėjusios į mėtykles sunkius akmenis, ėmė apšaudyti šeškus. Kai nuožmūs žvirbliai pradėjo kapoti žiurkių sargybinius ant sienų, tie paklaikę šoko žemyn; likusius voverė Džesė sudorojo sunkia geležine grandine, kurią suko apie save kaip mirtį nešantį propelerį. Apačioje Ambrozijus Spyglys ritinėjosi it adatų kamuolys. Tylutis Semas tapo jo akimis ir ilga kartimi nuridendavo jį į tirštesnį žiurkių būrį.

Matijas su Kluniu vis dar įnirtingai kovėsi. Be perstojo žvangėjo ginklai. Klunis sukaupė visas jėgas ir gudrumą priešui sutriuškinti. Du kartus bloškė žemių saują Matijui į akis, bet tas spėjo prisidengti skydu. Karys Matijas kovėsi didvyriškai. Jau jam ėmė tirpti letenos vis atmušinėjant ieties smūgius, Klunį vis nukrėsdavo kiekvienas kardo kirtis į ietį. Skausmas nusmelkdavo iki pat sužeistos uodegos galo.

Jie jau grūmėsi pasikėlę ant sienos, prakaito užpiltomis akimis, dusdami, šniokšdami, bet nei vienas, nei kitas nė neketino nutraukti kovos. Štai jau nulipo laiptais vėl į veją įnirtingai kirsdami vienas kitam, štai jau priartėjo prie didžiosios menės durų.

Klunis nėrė pro praviras vienuolyno duris ir trenkė jomis priešui. Matijo kardo smaigalys giliai įsmigo į medį. Pasinaudojęs proga, Žiurkinas mikliai smuko lauk ir ėmė pasiutiškai daužyti į Matijo pakeltą skydą, kol išmušė jį iš peliuko gniaužtų, tada į nepridengtą leteną žiauriai suvarė geležinę ietį. Matijas suriko ir negalvodamas spyrė į skydą, tas trenkė Kluniui į pasmakrę. Aštrus metalinis kraštas perrėžė jam kaklą.

Žiurkinas, griebęsis už gerklės, šastelėjo šalin, o Matijas paskubomis ištraukė kardą iš durų. Priešininkai, nepaisydami žaizdų, vėl įnirtingai susikibo. Klunis kraujuojančios uodegos kirčiu parvertė Matiją. Riaumodamas smeigė į gulintį ant žemės karį aštrų geležinį strypą. Šis įsmigo į grindis, nes Matijas spėjo nusiristi į šalį. Šiaip taip atsistojęs peliukas kirto Kluniui šonan. Bet Kluniui dar pavyko kelis kartus čiaukštelėti uodega Matijui per galvą.