Брайан Джейкс - Raudonmūris

— Vade, čia aš, Juodanagis. Žiūrėk, ką jie man padarė!

Lauke prie palapinės Triušrijys ir Juodailtis įbedė vienas į kitą neramias akis.

— Tu kasei tunelį, tu ir eik pirmas.

— Kur jau ten! Juk aš tik šeškas, o tu žiurkė, viršesnis už mane. Tai ir eik pirmas.

— Gal drauge einam?

— O gal luktelkim? Regis, vadas miega. Gali mums kliūti, jei pažadinsim jį iš malonaus miego.

— Gerai sakai. Palaukim, kol pabus.

8

Asmodėjus pažvelgė pro siaurą plyšį priešais akis. Didžiojoje oloje šalia vienas kito stovi kirstukas ir pelė. Iš pykčio net sušnypštė — pelė laiko kardą, jo puikųjį kardą!

Anginas patvarkė savo ringes ir movė pro kailiukais dengtą angą iškišęs nuodingus dantis. To betrūko, kad pelės vogtų iš gyvatės kardą!

Matijas čiupo išsigandusiam kirstukui partizanui už letenos ir leidosi bėgti kiek kojos neša.

— Dabar tikriausiai Asmodėjus jau žino, kad mes čia. Paskubėk, Loga Logai! Nešdinamės!

Jie nulėkė prie artimiausios angos, bet greit apsigręžė ir movė atgal — priešais Asmodėjus šliaužė jų pusėn. Akimirką stabtelėjo didžiojoje oloje. Viena letena laikydamas kirstuką, kita — kardą, Matijas žaibiškai apsidairė.

— Ten! Bėgam, Loga Logai!

Apsukę žvilgantį ežerą, draugai nėrė į nediduką urvą kitoje jo pusėje.

Milžiniška gyvatė neskubėdama susirangė oloje prie urvo ir bjauriai iškišus liežuvėlį sušnypštė.

— Asmodėjussss... Nėra ko skubėti, niekur jie nepasidės! Netrukus bėgliai pamatė priešais akliną sieną ir beviltiškai riktelėjo — pateko į aklavietę!

Loga Logas sustojo. Jam ėmė kalenti dantys.

— Čia... nėra... iš... ėjimo... Mes spąstuose!

Matijas, pribėgęs prie sienos, ėmė ją grabalioti letenomis.

— Turim ką nors sugalvoti, — uždusęs sušvokštė. — Turim kaip nors pasprukti nuo gyvatės. Susiimk, kirstuke! Galvok!

Asmodėjus kyštelėjo galvą į urvą ir sušnypštė.

— Asdmodėjussss. Nesiblaškykite, mažyčiai! Tuoj būsiu pas jus. Loga Logas apmirė iš baimės ir stovėjo it suakmenėjęs. O Matijas puolė kaip pašėlęs kapoti sieną kardo smaigaliu. Skaldė smiltainį vis murmėdamas:

— Na, ką mes prarasim? Tik kardą ir gyvastį. Bet kas nors turi būti už tos sienos!

Kardas įsmigo į medžio šaknį. Jis ėmė įnirtingai kapoti apie ją, kol minkštas smiltainis pradėjo trupėti. Matijas puolė dar pasiučiau kapoti.

Loga Logas aiktelėjo. Urvo tolumoje pasirodė atšliaužiantis Asmodėjus.

Matijas pajuto, kad Martyno kardas prakirto smiltainį. Žvilgtelėjo per petį. Sulig kiekviena sekunde artėjo milžiniškas roplys.

Matijas kaip patrakęs platino prakirstą angą. Paskui, įsmeigęs kardą į žemę, griebė Loga Logui už pakarpos ir gerai papurtė.

— Klausyk, kirstuke! Tu mažesnis, lįsk pirmas pro skylę, o paskui ir mane įtrauksi už letenų. Paskubėk, jei nori gyventi!

Loga Logas galop atsikvošėjo. Mikliai šokdamas pro skylę, dar nubraukė nuo skylės kraštų drėgnas smiltainio atskalas. Pralindęs nėrė tiesiog po šaknimis ir susigūžė ten.

Asmodėjus buvo jau visai čia pat. Matijas, mosikuodamas kardu, traukėsi atatupstas. Priartėjęs prie skylės pusiau įsispraudė į ją vis nenuleisdamas akių nuo angino. Laikydamas priešais save kardo smaigalį šūktelėjo kirstukui:

— Loga Logai, griebk mane už letenų ir trauk!

Matijas buvo nepatogiai įstrigęs, tačiau dar tvirčiau suspaudė kardo rankeną ir mosikavo juo į vieną ir į kitą pusę sulig angino galvos judesiais. Staiga pajuto kirstuką sugriebus jam už letenų, ir štai jis jau traukia. Matijas, rangydamasis visu kūnu, taip pat spraudėsi į slėptuvę. Asmodėjus iškišo dantis ir puolė besirangantį peliuką. Matijas kirto jam per nasrus. Anginas sušnypštė ir atšoko. Besiskverbdamas pro medžio šaknį, peliukas dar dūrė kardu anginui į galvą.

— Atsitrauk, nelabasis, arba užmušiu tave! — sušuko.

Asmodėjus tykiai, meilikaudamas sušnypštė:

— Na, eikš pas mane, mažyli. Aš apglėbsiu tave, pabučiuosiu, ir tu amžinai užmigsi.

Galop Matijas, džiaugsmingai šūktelėjęs, pralindo ir nuvirto ant Loga Logo. Anginas iš visų jėgų metėsi prie angos ir trupindamas smiltainį bandė įbrukti pro angą savo ringes.

— Jis čia! — suklykė siaubo apimtas Loga Logas.

Matijas pastūmėjo draugą už savęs. Plačiai pražergęs užpakalines kojas atsistojo ir abiem priekinėm letenom iškėlė didžiulį kardą.

— Kirstuke, nelįsk. Daugiau trauktis nėra kur. Priėjom liepto galą.

Didžiulė it kastuvas angino galva įsigrūdo į slėptuvėlę.

— Pele, jei atiduosi kardą, mirsi lengva mirtimi, — sušnypštė Asmodėjus.

Matijas nusijuokė jam į akis.

— Ateik ir pasiimk, nuodingadanti!

Asmodėjus pamėgino vienu šuoliu prasimušti pro skylę, bet jo ringės atsimušė į medžio šaknis. Atsitokėjęs ėmė sukinėti galvą.

— Pažvelk į mane, mažyli. Matau, kad esi narsus karys. Juk nebijai pažiūrėti man į akis? Na, pažvelk į mane.

Angino akys didėjo, išsiplėtė vyzdžiai, galop Matijas, be jų, daugiau nieko nebematė. Tos akys užbūrė Matiją. Jis negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jų. Asmodėjus kalbėjo tyliu, lipšniu balsu.

— Žiūrėk į du amžinybės tvenkinius. Pasinerk į juos, ir atrasi sutemų ramybę...

Anginas visiškai užkerėjo Loga Logą. Matiją taip pat apėmė keistas vangumas. Asmodėjaus šaltas, tamsus it žalio aksomo migla balsas vis labiau jį kaustė. Jis įsistebeilijo į ledines akis, o akių vokai vis sunkėjo sunkėjo...

Staiga iš tamsaus rūko išniro karžygys Martynas.

Čia aš! Matijau, kodėl miegi? Griebk kardą ir stok į kovą! Nelabasis neturi jo gauti! Kirsk jam už mane, jaunasis kary!

Asmodėjus, iš visų jėgų braklindamasis pro skylę, pamažu artėjo.

Matijas dar buvo užsimerkęs, bet lūpos suvirpėjo ir tarė:

— Kirsk!

Staiga peliukas išsilaisvino iš Asmodėjaus kerų. Akys atsimerkė ir drąsiai žybtelėjo. Jis plačiai užsimojo senoviniu kardu ir kirto milžiniškai gyvatei.

Kirto už Raudonmūrį.

Kirto blogiui.

Kirto už Martyną.

Kirto už Loga Logą ir kirstukus.

Kirto už Guosimą.

Kirto, nes taip būtų norėjęs Matūzalis.

Kirto Kluniui Botagui ir smurtui.

Kirto už kapitono Sniegiaus patyčias.

Kapojo tol, kol ėmė gelti letenas ir iš jų iškrito kardas.

Kai Loga Logas atsitokėjo iš kerų, pirmiausia išvydo savo draugą, karį Matiją. Peliukas stovėjo visas virpėdamas, nusivaręs nuo koto, sunkiai kvėpuodamas, išvargusios priekinės letenos kadarojo iš šonų. Prie krauju apšlakstyto abito tysojo legendinis kardas, kurio ilga mirtį nešanti geležtė pergalės kovoje nusidažė raudoniu.

Nuodingadančio Asmodėjaus, milžiniškos gyvatės, nukirsta galva riogsojo ant žemės atvertomis, mirties migla aptrauktomis akimis, kurios jau niekad daugiau nebekerės jokio gyvo padaro.

9

Kitos dienos vidurdienį į dvarininko kiemą įžengė Matijo vedama Žydinčios Girios kirstukų partizanų sąjunga. Prie daržinės peliukas sustabdė būrį ir pasisuko į Loga Logą.

— Palūkėk čia, drauguži. Man reikia su kai kuo pasikalbėti.

Matijas įžengė į daržinės prietemą. Iš karto pasijuto stebimas. Daug nesidairydamas peliukas kreipėsi į katiną:

— Džulianai, čia aš, Matijas. Aš sugrįžau.

Ručkis katinas išlindo iš prietemos.

— Matau, matau, sveikas sugrįžęs, drauguži! Tai čia ir yra tas kardas, apie kurį pasakojai? Įžymusis karžygio Martyno kardas?

Matijas atkišo ginklą, kad katinas galėtų apžiūrėti.