Брайан Джейкс - Raudonmūris

Didžioji Raudonmūrio menė lengvai būtų tilpusi į to milžiniško statinio kampą. Jo viduryje raibuliavo žalsva šviesa tviskantis ežeras. Į jį iš kažkur aukštybėse esančių stogo latakų lašėjo vanduo, be perstojo ribindamas požeminio ežero paviršių. Matijas pastebėjo, kad iš tos milžiniškos olos eina daugybė tunelių ir urvų.

— Asmodėjussss...

Nuo to garso Matijui sustingo kraujas gyslose. Anginas kažkur netoliese. Bet kur? Šiurpus šnypštimas aidėjo iš visų pusių.

— Asmodėjussss...

Matijas narsiai grūmėsi su siaubu.

„Jei gyvatė žinotų, kur aš, negaištų laiko mane gąsdindama, — samprotavo jis. — Kaipmat pačiuptų“.

Šiek tiek apsiraminęs, bet dar gerokai įbaugintas, Matijas apsuko ežerą stengdamasis nekreipti dėmesio į tą bjaurų šnypštimą.

— Asmodėjusss...

Sukaupęs visą drąsą, jis šmurkštelėjo į artimiausią urvą. Nuo ežero atsispindinčioje šviesoje išvydo Guosimą, sėdinčią prie sienos, ir labai apsidžiaugė.

Matijas pribėgo prie jos ir sugriebė leteną.

— Guosima, kaip čia patekai, pasiutėle tu! Mes tavęs visur ieškojome...

Guosima pavirto ant šono — ji buvo negyva!

Springdamas ašaromis, peliukas šastelėjo atgal. Dabar jau pamatė nuodingų dantų žymes kirstukės krūtinėje. Guosima buvo visa ištinusi, akys užvirtusios, lūpos pajuodusios...

— Asmodėjusss...

Matijas klupdamas nėrė iš angino lavoninės į didžiąją olą. Sukrėstas ką tik matyto vaizdo, jis atsisėdo negalėdamas patikėti, kad ką tik buvęs šiltas, judrus, kvėpuojantis padaras virto sustingusiu lavonu. Paskui iš paskutiniųjų atsistojo ir vėl ėmė apžiūrinėti olą. Vėl pamatė sienoje nedidelę angą: vargu ar verta dėmesio. Tačiau vis tiek nusprendė ją apžiūrėti. Šliauždamas visomis keturiomis, Matijas pateko į siaurą tunelį ir slinko juo toliau.

— Asmodėjusss...

Siaubingas garsas girdėti visai čia pat! Šiaip taip nušliaužė iki tunelio galo. Ir staiga kaktomuša susidūrė su milžiniška gyvate.

— Asmodėjussss...

Didžiulis anginas miegojo. Su kiekvienu iškvėpimu gyvatės liežuvėlis išlįsdavo iš nasrų ir pasigirsdavo nelemtas vardas:

— Asmodėjusss...

Matijas it pakerėtas įsispoksojo į roplį. Miegojo atsimerkęs, tačiau jo akys buvo aptrauktos plėvele. Kvėpavo lėtai ir lygiai. Didžiulis, raumeningas žvyniuotas kūnas buvo susirangęs. Sykiais milžiniško kūno ringės, šiušendamos sausais žvynais, tingiai pajudėdavo, bet galva vis likdavo toje pačioje padėtyje. Matijui pasirodė, kad per susisukusių ringių krūvą jis mato smailėjančią uodegą.

Gyvatės urve buvo visokių daiktų: lapės uodega, balandžio sparnas, didelės žuvies galva, daugybė įvairių gyvūnų kailiukų skutų.

Bet Matijas matė tik karžygio Martyno kardą.

Jis kabėjo ant išsišakojusios medžio šaknies urvo gale. Stambus raudonas akmuo žibėjo kardo rankenoje, aptrauktoje juoda oda ir papuoštoje sidabru lygiai taip pat kaip kardasaitis bei makštis. Žemiau gryno sidabro skersinio blizgėjo dviašmenė geležtė, iškalta iš puikaus plieno. Ašmenys ėjo smailyn ir baigėsi negailestingai aštriu smaigu. Geležtės viduriu ėjo griovelis kraujui nutekėti, o jam iš abiejų pusių buvo iškalti įvairūs ženklai, kurių prasmės Matijas nesuprato.

Taip, tikrai Raudonmūrio vienuolyno kardas. Ir jo pareiga jį atsiimti. Matijas ėmė labai atsargiai tykinti — kaip gyvas nebuvo taip apdairiai sėlinęs. Lėtai, žingsnelis po žingsnelio, o kai lindo pro didžiulę kaip kastuvas angino galvą, visai prigludo prie žemės. Gyvatės liežuvėlis vos nelyžtelėjo jam per pakaušį, kai išlindęs sušnypštė siaubingą vardą:

— Asmodėjusss...

Jis jautė, kaip anginas alsuoja, nuo jo iškvėpto šalto, pelėsiais trenkiančio salsvo mirties kvapo virpėjo Matijo ūsai. Viena gyvatės ringė pajudėjo ir palietė jam leteną. Matijas užgniaužė kvapą ir visai prisiplojo prie sienos. Gyvatė sumirksėjo, nuo akių pakilo plėvelė. Į peliuką spoksojo plačiai atmerkta pabaisos akis.

— Asmodėjusss...

Plėvelė vėl uždengė akį — siaubūnė sugrįžo į savo baisių sapnų karaliją. Matiją išmušė šaltas prakaitas, net kailis jam sudrėko. Tikriausiai Asmodėjus atsimerkė miegodamas. Kitaip nepaaiškinsi.

Atrodo, praslinko ištisi amžiai, kol Matijas galop pralindo pro angino galvą. Saugodamasis milžiniškų ringių, jis greitai, bet tykiai nuskubėjo prie urvo sienos, kur ant medžio šaknies kabėjo kardas.

Matijas nusikabino senovinį kardą ir pagarbiai abiem letenom suėmė rankeną. Tvirtai ją spausdamas ėmė kelti kardą, kol tviskantis smaigalys atsidūrė prieš jį. Dabar Martynas galėjo įsivaizduoti, ką jautė Martynas, kas kartą pakeldamas tą puikų ginklą. Peliukas žinojo, kad buvo gimęs kaip tik šiai akimirkai: spausdamas ginklą pajuto virpant plieną ir tas virpesys nuėjo visu jo kūnu. Kardas tarsi įaugo į jį!

Dabar reikia žūtbūt saugiai su kardu išsmukti iš urvo. Čia buvo per ankšta užsimoti legendiniu ginklu. Jei jis kirstų Asmodėjui, tas, apimtas priešmirtinės agonijos, galingu kūnu pritrėkštų jį prie sienos. Tokiu lengvabūdišku veiksmu nieko gero nelaimėtų. Tarsi prityręs kovotojas peliukas rinkosi tinkamą laiką ir vietą kovai. Jis apžvelgė urvą. Skylė, pro kurią įsmuko, aiškiai per maža anginui landžioti. Ji, matyt, buvo Asmodėjui orlaidė, taip pat savotiškas garsintuvas, kad šiurpulingas vardas, aidėdamas visuose urvuose ir tuneliuose, baugintų įsibrovėlius.

Prie gyvatės uodegos, gulinčios jam skersai kelio, kabantys ant sienos gyvūnų kailiai šiek tiek judėjo. Turbūt dengia angą, pro kurią gali pralįsti tokio dydžio roplys kaip anginas. Martyno kardas suteikė jam drąsos — jis pakuteno uodegą kardo smaigaliu. Kaip Matijas ir tikėjosi, didžiulės žvynuotos ringės sujudėjo — gyvatė miegodama pakeitė padėtį. Greitomis jis šmurkštelėjo pro kailių uždangą į tunelį. Jis buvo puslankio, jauno mėnulio formos ir išvedė Mafiją į didžiąją olą su švytinčiu ežeru.

Kaip tik tuo metu iš urvo, kuriame buvo Guosimos lavonas, išlėkė pabalęs Loga Logas. Išsprogusiomis iš siaubo akimis jis puolė į Matijo glėbį. Kirstuko tik per plauką nesužeidė kardo ašmenys.

Matijas nespėjo užspausti jam burnos, ir tas suriko siaubingu balsu:

— Matijau, Guosima negyva! Ką tik mačiau ją tame urve! Negyva! Guosima negyva!

Šį kartą Asmodėjus nubudo.

7

Raudonmūrio gynybos būrių vadovai sužiuro į Konstanciją. Visi be žodžio paklusdavo jos nurodymams. Vienuolyne ji buvo vyriausia ir išmintingiausia tarp miško gyvūnų. Barsuke niekad nesikarščiuodavo, buvo atsargi ir teisinga kaip veidrodis. Išminties ir gudrumo teikė jai didelė gyvenimiška patirtis, sukaupta daugelį metų kovojant dėl būvio.

Džesė, Vinifrida ir Bazilijus visomis keturiomis palaikė Konstanciją. Jie ką tik pranešė jai žvalgų perduotas naujienas.

Žiurkės puls iš savo išrausto tunelio apie vidudienį.

Barsuke padėkojo už pranešimą ir supratingai palingavo savo dryžuotą galvą. Kurmino dėka ta žinia neužklupo jos netikėtai. Dabar reikės kurmių viršininko pagalbos ir išmintingo patarimo, kaip susidoroti su ta grėsme.

Klunis Botagas vis dar elgėsi keistai: kėpsojo savo sulopytoje palapinėje netardamas nė žodžio. Net Triušrijui pranešus džiugią žinią, kad tunelis bemaž jau išraustas, Klunis tylėjo spoksodamas į žemę. Atrodė, jam nė motais tokia gera žinia.

Šeškas stovėjo sutrikęs ir laukė įsakymų. O Klunis sėdėjo nejudėdamas, sakytum pamiršo šešką. Triušrijys vėl sušneko:

— Vade, kalbu apie tunelį. Bus baigtas vidudienį!