Брайан Джейкс - Raudonmūris

Jis pažadino bendražygius pasigrožėti nuostabiu vaizdu.

— Kai pagalvoji, kad visas tas ramus grožis slepia tokį grasų blogį... — atsiduso Matijas.

Jie ėmė leistis žemyn tylia vorele. Buvo visai nesunku lipti apačion tvirta, rupia smiltainio uoliena su daugybe laiptelių bei kyšulėlių, už kurių galėjai pasilaikyti. Net valandos nesugaišę pasiekė plokščią karjero dugną ir ėmė dairytis.

— O ką, jei nuodingadantis nutars ir šiandien pamedžioti? — sušnabždėjo Guosima.

— Nemanau, — atsakė Loga Logas. — Juk vakar visą dieną medžiojo. Ir dar pakeliui į namus netikėtas grobis — mūsų vargšas Mingas — teko. Tikriausiai anginas dabar miega ir tik vakare išsiruoš į medžioklę.

— Tai turim kiaurą dieną jam ieškoti, — pasakė Matijas.

— Žvalgysimės drauge ar kas sau?

— Eime drauge, — atsakė Guosima. Jiedu su Loga Logu išsitraukė trumpas špagas. Matijas paėmė į leteną durklą ir visi patraukė ieškoti angino guolio ar slaptos landos.

Trijulė išnaršė nuožulnius karjero apatinius klodus, apžiūrėjo ten augančių žemaūgių krūmokšnių šaknis, išvartė daugybę uolų nuolaužų, landžiojo po didžiuliais smiltainio luitais rūpestingai ieškodami daug sakančios vinguriuotos šliūžės. Čia viešpatavo slegianti tyla. Negirdėti nei paukščio giesmelės, nei vabzdžių zvimbiant. Išgriozdę dugną pakilo aukščiau, bet ir čia nieko nepešė. Viso ryto pastangos nedavė jokių rezultatų.

Vidudienį Loga Logas paskelbė pertrauką. Jie susėdo ant plokščio kiek pakrypusio, į stalą panašaus luito ir pagraužė džiūvėsių užsigerdami vandeniu iš gertuvės. Nuotaika buvo ne per linksmiausia, kiekvienas galvojo savo. Galop Guosima atsistojo ir nusipurtė trupinius nuo kailiuko. Žvaliai suplojusi letenomis paragino bendražygius vėl imtis darbo:

— Na, kilkit ir judu, liko tik pusdienis.

Matijui ir Loga Logui dedantis kuprines ir imant ginklus, Guosima, atsirėmusi į siauros plokštės kraštą, kalbėjo:

— Jei per popietę apžiūrėsim viršutinius duobės klodus, mums liks tik... aaa!

Riksmas vis dar aidėjo karjero erdvėje. Guosima dingo. Siaura plokštė, į kurią ji buvo atsirėmusi, lengvai pasisukusi atsivėrė. Pagaliau jie surado angą į nuodingadančio Asmodėjaus urvą.

5

Klunis Botagas nekantriai laukė tamsos. Vienas iš trijų jo planų išsipildė daug anksčiau, negu jis tikėjosi.

Triušrijys pasirodė esąs tiesiog nepamainomas padėjėjas. Jis iš smalsumo nurisnojo į mišką pažiūrėti, ką ten daro žiurkės. Šeškas nė kiek nenustebo išvydęs statomą didžiulį bokštą sienai šturmuoti. Tačiau buvo vienas kliuvinys — vežimas teberiogsojo griovyje. Ir žiurkės niekaip, nors iš kailio išsinėrusios, nebūtų galėjusios nuimti ratų ir ašies.

Triušrijys persimetė žodžiu kitu su Kluniu ir buvo tuoj pat nusiųstas vadovauti operacijai. Plepus šeškas parodė žiurkėms, kad gerai nusimano apie svertus ir karties atramos taškus. Prie karties pritaisęs bloką ir skrysčius padarė svertą. Nejudindamas ratų ir ašių, jis pakišo svertą po vežimu. Visoms žiurkėms užgulus svertą pasisekė perpus iškelti šieno vežimą iš griovio. Dar labiau spaudžiant svertą, blokas ir skrysčiai atsiskyrė, šeškas su žiurkėmis nulėkė į griovį, bet vežimas per klaidą atsirado ant kelio.

Žiurkės nubildino vežimą į mišką. Triušrijui vadovaujant, bokštas buvo užkeltas ant vežimo. Susižavėjęs savo išradingumu, šeškas dar jį patobulino — liepė ratus apvynioti maišais. Ir šturmo bokštas buvo paruoštas mūšiui.

Klunis, surinkęs kapitonus, trumpai supažindino juos su savo sumanymais. Šiąnakt, kai visiškai sutems, Juodailtis ims pulti vartus, kad apgautų priešo budrumą. Klunis pats vadovaus geriausių kovotojų rinktinei. Jie atlakins šturmo bokštą iš miško ir pastatys jį prie sienos toje vietoje, kuri pasirodys menkiausiai ginama. Tamsoje žiurkės peršoks nuo bokšto ant sienos. Išgalabijus gynėjus, Raudonmūris bus jiems atviras.

Klunis nekantriai stebėjo vakarėjantį dangų. Jau neilgai reikės laukti. Jis davė ženklą Juodailčiui pradėti klaidinantį puolimą.

Klykdamos rėkdamos šiurpinančius karo šūksnius, žiurkės šoko iš griovio ir paleido į sienos viršų strėlių, iečių ir akmenų spiečių.

— Sienos gynėjai, pas mane! Pelės, čionai! — šaukė Konstancija. — Atsimokėkim jiems šimteriopai! Gynėjai, pas mane!

Bazilijus Elnias išrikiavo ant sienos tris pelių lankininkių eiles. Pagal zuikio komandą jos leido strėles karišku tikslumu.

— Pirma eilė, šauk! Atsitraukt, priklaupt, strėlė!

— Antra eilė, šauk! Atsitraukt, priklaupt, strėlė!

— Trečia eilė, šauk! Atsitraukt, priklaupt, strėlė!

— Pirma eilė, pirmyn! Šauk!

Įsakymai skambėjo be perstojo. Pašauti priešų kareiviai krito ant kelio. Juodanagis šmirinėjo vesdamas naujas pajėgas.

— Laidyklės šaudo be atvangos! Atgabent atsarginių iečių! Suglaust gretas! Nešaut, kol priešas neatsistos!

Džonas Bažnytpelys, ponas Pelėnas ir vienuolis Hugas bėginėjo dvilinki. Jie rankiojo priešų strėles, ietis, akmenis ir perdavinėjo gynėjams.

— Ūdros, čionai! Tegu žiurkės springsta savo pačių vaišėmis! — ragino Vinifrida savo svaidyklininkes, siųsdama naujų kovotojų į pelių lankininkių gretas.

Konstancija su bebru turėjo prie savęs krūvą priešo iečių. Jie svaidė jas atgal su bauginančia jėga ir taiklumu.

Šeškai lankininkai pievos pakraštyje nusitaikė į Bazilijaus lankininkių gretas. Kelias kliudė, bet prie jų prišoko voverė Džesė ir Vinifrida su keliomis ūdromis, rinktinėmis laidyklininkėmis, kurios svaidė akmenis taip mikliai ir tiksliai, kad išguldė šeškus per kelias minutes.

Tarp vienuolyno sienos gynėjų ir puolėjų iš gilaus griovio užvirė žiauri kova. Skerdynių triukšmą nustelbė tik suskambęs Džozefo varpas.

Klunis klaptelėjo aplamdyto šalmo antveidį žemyn ir pliaukštelėjo Triušrijui per petį.

— Metas. Eime, šeške!

Abu susilenkę nurisnojo grioviu prie sienos pietryčių kampo, kur palyginti buvo ramu. Kiek galėdamas tyliau Klunis įsakė būriui atboginti šturmo bokštą. Iš kailio nerdamiesi kareiviai šiaip taip atrideno jį iš miško slėptuvės. Ypač buvo sunku jį tempti per minkštą ir klampią pievą. Čia net pats Klunis, užsikabinęs ant letenos virvę, padėjo traukti vežimą. Jis tempė iš visų jėgų — net griozdiškas bokštas imdavo pavojingai svyruoti, kai vežimo ratai užkliūdavo už žolėmis apaugusių kupstų.

— Pritraukite vežimą prie pat sienos, — pašnabždomis įsakė. — Dabar gerai. Žiūrėkite, kad stovėtų ant lygios vietos! Kad nesvyruotų į visas puses.

Žiurkės puolė rinkti akmenų, nešti žemių ir tuo viskuo apdėjo ratus, kad tvirtai stovėtų. Didysis bokštas buvo paruoštas kovai.

Vienuolis Hugas, išskubėjęs pas gynėjus, paliko prižiūrėti virtuvę Žydrūnei. Dabar ji rikiavo puodus su pusryčių avižine koše, užmaišė duoną. Paskui nutarė, kad būtų gerai išvirti daržovių sriubos sargybiniams: jie visi mėgdavo jos pasrėbti naktį budėdami, ypač kai ji išvirdavo ją saviškai.

Ponios Pelėnienės ir pono Voverio padedama, ji supilstė išvirtą sriubą į tris molinius ąsočius. Pasiėmę po ąsotį ir mažą pintinėlę su šviežios duonos kepalėliais ir ožkos sūrio gabalėliais, jie išėjo iš virtuvės. Priekyje Žydrūnė nešė žibintą. Pirmiausia sustojo prie pietryčių kampo, kur budėjo Kurminas su savo kurmiais; čia jie dieną naktį klausėsi, ar kas nesikasa po žeme. Jie labai apsidžiaugė trumpa pertraukėle, karštu viralu ir mandagiai savo gergždžiančiais balsais dėkojo tiekėjai.