Брайан Джейкс - Raudonmūris

Klunis mostelėjo į tolimą Konstancijos siluetą ant sienos.

— Ačiū, barsuke! — šūktelėjo Klunis. — Gerai padirbėjai!

Per tokį atstumą Konstancija nieko negirdėjo, bet dėl to vadas tikrai nesisielojo.

Klunis beveik švytėdamas atsigręžė į savo šutvę.

— Na, mano ištikimieji kariai, ar kas dar nutiko man nesant?

Triušrijys, pasveikinęs vadą itin sudėtingu mostu, prabilo:

— Jūsų šviesybe, tunelio kasimas eina kaip iš pypkės!

— Gerai, labai gerai, — pagyrė Klunis. — Kuo dar galite pasigirti?

Suskis su Pamazginiu bemaž kartu sucypė:

— Mes ieškojome rūgštynių, vade, ten toli už pievos...

Klunis abu nutildė. Linktelėjo Pamazginiui.

— Pasakok tu.

— Na, mes šmižinėjom pagal žalitvores ir užtikom miegančią visą miegapelių šeimyną. Tai mes dar taukštelėjome joms ir visas surišom į krūvą. Tokios visos išsigandusios, riebios...

Klunis nutraukė jį:

— Tikiuosi, nenugalabijote?

— Oi ne, vade. Mes jas laikome sveikutes, gražutes griovyje, — sumaskatavo galva Pamazginis. — Gal norite pamatyti? Jų bus apie dvidešimt.

— Gerai padarėte, vaikinai. Noriu jų gyvų, — murmėjo Klunis, eidamas prie griovio žiūrėti belaisvių.

Miegapelės buvo susimetusios į krūvą. Ant kaklų žiauriai užnertos kilpos, suvertos ant vienos virvės. Jos išsigandusios suinkštė pamačiusios grėsmingą Klunį Botagą.

— Kas čia iš jūsų vyresnis? — burbtelėjo Klunis.

Apyjaunis pasišiaušęs miegapelys baikščiai pakėlė leteną.

— Aš, pone. Vardu Pamplys. Prašom mus paleisti. Mes niekam blogo nesame padarę. Smurtas — mums visai svetimas dalykas. Mes...

— Užsičiaupk, — nukirto Klunis, — arba tuoj sužinosi, kas yra smurtas.

Iš griovio pasigirdo skausminga miegapelių dejonė. Klunis šmaukštelėjo uodega.

— Liaukitės inkštę, — riktelėjo paniekinamai. — Jūs — mano belaisviai, ir aš su jumis pasielgsiu kaip norėsiu! Oi, nebijokit, kol kas neleisiu jūsų nudobti. Rasiu jums kitokį panaudojimą. Pamply, ar kuo tu ten vardu, pasakyk savo genčiai, kad jiems nieko blogo neatsitiks tol, kol būsite man klusnūs. Dabar liksite čia. Jus saugos sargybiniai. Pamazgini, Suski!

— Klausom, vade!

— Jūs būsite atsakingi už tuos belaisvius, — pasakė Klunis. — Žiūrėkite, kad niekas prie jų neprieitų. Saugokite dieną naktį. Jei bent viena miegapelė paspruks, būsite iškepti ant iešmo. Aišku?

Kai išvilko Sūrvagio lavoną, iš sugriautos palapinės liekanų buvo sukurta šiokia tokia priedanga, kurioje įsitaisė Klunis. Jis stebėjo ginklininką, kruopščiai taisantį jo karinę aprangą, ir širdyje kunkuliavo pykčiu. Šarvai sugadinti, prarastas geras karininkas. Raudonmūrio gyventojai smogė jam skaudų smūgį, taranas nedavė jokios naudos. Ir vėl jam vienam reikia laužyti galvą. Kareiviams rūpi tik išsilaižyti žaizdas ir prisikimšti pilvus. Strategija ne jų nosiai. Tačiau kai geriau pagalvoji, atrodo, jam lyg ir vėl pradeda sektis. Turi sugalvojęs tris būdus, kaip įsiveržti į vienuolyną. Vienas — išsikasus tunelį, kitas — žiurkių būrys miške, vykdantis jo antrą planą, ir trečias... Klunis žvilgtelėjo į griovį. Su belaisvėmis miegapelėmis galima dar klastingiau prasiskverbti į Raudonmūrį, jei tik išdegs jo užmačia.

Temstant žiurkės vėl pradėjo pulti vienuolyną. Voverė Džesė ir Ambrozijus Spyglys stojo į lankininkų gretas. Jie kaišiojo galvas iš už sienos užtvaros — rinkosi taikinius.

— Man tai nepatinka, — pasakė Džesė.

Ambrozijus krioktelėjo paleidęs sparnuotą strėlę į griovį.

— Kas nepatinka?

Voverė padėjo į šalį lanką ir prisėdo atsirėmus užtvaros.

— Jie pasidarė kažkokie vangūs, jau kiek laiko nematyti Klunio. Ta gauja paprastai taip nesielgia. Man rodos, jie rengia kažką negero, apie ką mes nenumanome.

Netoliese stovėjo ūdra Vinifrida. Ji paleido akmenį ir patenkinta linktelėjo išgirdusi aukos riksmą. Tada priėjo prie draugų.

— Oi, Džese, sutinku su tavim. Botagas, matyt, turi kažkokių naujų kėslų. Tas puolimas, ko gero, tik akių dūmimas. Tiesa, ar iš Kurmino nieko negirdėti?

— Jie vis dar priploję ausis prie žemės, — burbtelėjo Ambrozijus. — Kurminas sako, kad girdi tik keistą aidą, nieko aiškaus dar negali pasakyti. Kurminas spėja, kad jie rausiasi prie pietvakarių sienos kampo.

— Apie tai ir aš girdėjau, — patvirtino Džesė. — Reikia paruošti toms bjaurybėms šiltą priėmimą.

— Mane labai stebina vienas dalykas, — kalbėjo Vinifrida. — Kur pasidėjo peliukas Mafijas? Nepanašu, kad jis vengtų kovos.

Abatas Mortimeris nešiojo gynėjams pavakarius. Nugirdęs draugų pokalbį neiškentė neįsikišęs:

— Žinote, aš pats dabar kaip tik apie tai galvojau, bet mes turime patikėti Matijo sprendimais. Jaučiu, kad jis gali mus visus išgelbėti. Dėl vieno dalyko galime būti tikri: kur bebūtų ar ką bedarytų tas peliukas, visa tai vienaip ar kitaip susiję su Raudonmūrio gerove, aš tuo neabejoju.

— Tikra teisybė, — atsiduso Džesė ir pasiėmus lanką įdėjo strėlę. — Geriau pasistenkime išsaugoti namus, kad jis turėtų kur sugrįžti. Į mūšį, draugai!

Voverė iš visų jėgų įtempė lanką ir atsistojo. Pridėjus akį prie kukmedžio strėlės koto nusižiūrėjo taikinį ir paleido zvimbiančią strėlę. Pievos pakraštyje nuvirto šermuonėlis. Vis mažiau vienu padaru, vykdančiu Klunio įsakymus.

4

Matijas susiruošė nakvoti. Kiek užkandęs tvirtai susisupo į abitą, kad neprasiskverbtų vėsus vėjelis, ir atsigulė miegoti. Su kartėliu galvodamas apie nedėkingus kirstukus galop užmigo.

Prieš aušrą pajuto arti kažką judant ir krebždant. Matijas atsargiai pramerkė akį. Jam buvo šilta. Naktį miegantį kažkas apklojo antklode.

Ė, matyt Žydinčios Girios kirstukų partizanų sąjunga jį globoja! Aplink degė nedideli stovyklų laužai — kirstukai virė pusryčius. Matijas spėjo, kad tuoj pradės aušti. Apsivertė ant kito šono ir apsimetė miegąs. O netrukus tikrai paniro į šiltą snaudulį.

Kai nubudo, buvo jau visai šviesu. Saulės spinduliai, prasiskverbę pro medžių lajas, maišėsi su melzganais laužų dūmais. Loga Logas atnešė jam paskrudintą kvietinį paplotėlį ir žolelių arbatos. Atsisėdęs Matijas be žodžių priėmė vaišes. Jis tylėdamas pusryčiavo, o Loga Logas sulankstė antklodę ir kažkur padėjo. Paskui atsistojęs šalia peliuko nervingai kostelėjo.

— Eee, Matijau... atsiprašau už tai, kas įvyko vakar. Kaip matai, dauguma mūsų nubalsavo eiti su tavim.

Peliukas vis tylėjo. Loga Logas šlumštelėjo žemėn.

— Matijau, paklausyk. Mes, Sąjungos kirstukai, stengiamės gyventi demokratiškai. Nemanyk apie mus taip jau blogai. Kirstukai, kurie nenorėjo tavęs lydėti, tik vadovavosi mūsų taisyklėmis. Aš blogai pasielgiau suduodamas jam. Tas kirstukas pasielgė teisingai, kad gynė savo nuomonę.

Matijas atsistojo ir užsimetė ant peties ryšulėlį.

— Loga Logai, nekalbėk man apie jūsų kvailas taisykles, neprimink tų nesąmonių. Arba jūs su manim, arba prieš mane. Aš negaliu eikvoti brangaus laiko svarstydamas Kirstukų sąjungos taisykles.

Loga Logas pakėlė savo kelionmaišį ir plačiai nusišypsojo.

— Matijau, drauge mano, mes visi su tavimi. Prisiekiu dantimis, letenomis ir nagais! Vesk mus, drąsusis kary!

Matijui aiškiai palengvėjo ant širdies, ir jis nusijuokė.

— Na, tai žygiuojam, bičiuli Loga Logai. Mums reikia nugalėti anginą nuodingadantį ir atsiimti kardą!

Matiją apsupę kirstukai bemat susiginčijo — kuriuo keliu geriausia eiti į karjerą. Matijas nekreipė į juos dėmesio ir ramiai ėmė žingsniuoti. Palikę Žydinčią Girią, jie slinko arimais, rūpestingai aplenkė katino namą, brovėsi per gudobelių žalitvores, kirto išdžiūvusius griovius ir kelis pūdymuoti paliktus laukus, snaudžiančius per vasarą.