Брайан Джейкс - Raudonmūris

— Tfu! — Rudas katinas su pasišlykštėjimu išspjovė peliuką ant daržinės aslos. Visą apseilėtą, glitų, drebantį, aplipusį dulkėmis ir šiaudgaliais. Matijas sustingo it negyvas. Pasprukti jokios galimybės — juk buvo katino letenose. Tačiau drebėjo kaip epušės lapelis ir niekaip negalėjo to drebulio sulaikyti. Ir kaip sulaikysi, jei guli aukštielninkas ir spoksai katinui į akis, į du didžiulius žalius tvenkinius su aukso taškeliais.

Katinas taip pat į jį spoksojo ir aiškiai bjaurėjosi. Paskui labai rūpestingai letena pasitrynė suterštą liežuvį ir dar kartą nusispjovė tarsi norėdamas atsikratyti šlykštaus skonio.

— Fe! Tiesiog negaliu pakęsti pelių skonio. Niekad negali žinoti, kur tos purvinos mažės šmirinėjo.

Nors katino balsas skambėjo kaip išauklėto padaro, bet buvo gan plonas ir spigus. Kitomis aplinkybėmis toks balsas būtų buvęs juokingas, bet dabar Matijui juokai nerūpėjo. Jis tik stengėsi kiek galėdamas ramiau gulėti.

Rudas katinas tingiai bakstelėjo jam letena.

— Ei, stokis, šlykštus bjaurybiuk! Žinau, kad gyvas.

Peliukas pamažu pakilo ant kojų. Katino jis, kaip užkanda, regis, nedomina. Bet Matijui kojos taip drebėjo, kad turėjo atsisėsti.

Jie įsistebeilijo vienas į kitą. Matijas negalėjo sugalvoti, ką pasakyti. Katinas vėl prašneko. Šį kartą pasipiktinusiu balsu.

— Ką, liežuvį prarijai ar neturi ko pasakyti? Matyt, esi visai neišauklėtas. Ar nemanai, kad turėtum atsiprašyti taip įšokęs man į burną?

Matijas pasistengė atsistoti. Drebėdamas nusilenkė.

— Gerbiamasis pone, labai atsiprašau. Viskas įvyko visiškai netyčia. Matote, aš tiesiog kritau. Nuolankiai prašau man atleisti. Esu Matijas iš Raudonmūrio vienuolyno ir nuoširdžiai noriu tikėtis, kad nesukėliau jums didelių rūpesčių.

Katinas santūriai murktelėjo.

— Na, atrodo, kad bent šiek tiek buvai auklėtas. Hm, Matijas iš Raudonmūrio, ką gi, atsiprašymą priimu. O dabar leisk man prisistatyti. Dvarininkas Džulianas Raudongauris.

— Malonu susipažinti, pone dvarininke Džulianai Raudongauri, — mandagiai tarė Matijas.

Katinas oriai nusižiovavo.

— Gali mane vadinti tiesiog Džulianu. Dvarininkas esu tik pagal kilmę. Niekad nenorėjau juo būti. Be to, koks aš dvarininkas? Turiu tik tą nutriušusią trobą ir upės ruožą ana ten! Nei tikrų draugų, nei ištikimų tarnų, iš tiesų net nėra su kuo pasišnekėti. Hmm, manau, kad Raudongaurių giminė baigsis manimi...

Matiją užplūdo lyg ir užuojauta vienišam aukštakilmiui.

— Na, bent ramiai gyvenate, — užjaučiamai pasakė peliukas.

— Oi, pele, nevargink manęs savo nuvalkiotais posakiais, — atsakė Džulianas nusivylusiu ir pavargusiu balsu. — Ką tu išmanai apie vienatvę, apie pastangas išsaugoti savo idealus šiame sugedusiame pasaulyje? Beje, ar negalėtum truputį apsivalyti? Atrodai baisiai nevalyvai, visas dulkėse išsivoliojęs ir aplipęs šiaudais. Ir švarindamasis gal malonėtum paaiškinti, ko čia šniukštinėjai mano daržinėje.

Braukdamas nuo savęs šapus ir dulkes, Matijas papasakojo apie savo kelionės tikslą. Džulianas nustebęs pažvelgė į jį.

— Ieškai kapitono Sniegiaus? To nevispročio senio? Aš jam uždraudžiau lankytis mano daržinėje. Koks neapsakomai grasus paukštis! Ryja viską, kas tik juda ar šliaužia. Jokio išsiauklėjimo, siaubingai elgiasi prie stalo. Tos jo kaulų ir kailių išvamos... Fu!

— Gal malonėtumėte pasakyti, kur galėčiau jį surasti? — labai mandagiai paklausė Matijas.

— Žinoma, — atsakė Džulianas. — Pastaruoju metu Sniegius gyvena drevėje. Padarysiu išimtį ir palydėsiu tave pas jį. Tik prašau nesitikėti, kad aš jam pristatysiu tave arba kalbėsiuos su juo. Kai jam uždraudžiau čia lankytis, mes baisiai susibarėm. Buvo pasakyta tokių žodžių, kurių niekad nepamirši. Tądien aš prisiekiau niekad gyvenime daugiau nekalbėti su tuo senu apuoku.

Matijas sumetė, kad Džulianas su Sniegium kitados buvo geri draugai. Gal nutrūkę santykiai ir yra dabartinės Džuliano prislėgtos nuotaikos ir nusivylimo savo nelemta dalia priežastis? Todėl jis išmintingai nutarė daugiau neliesti tos temos, bent dabar.

Matijui buvo baisiai keista ir neįprasta joti katinui ant sprando, nors ir labai stengėsi tai nuslėpti. Tačiau Džulianas buvo pastabus: grakščiai risnodamas per kiemą tingiai sumurkė.

— Tavo draugų kirstukų šiandien čia visas pulkas. Kvaišeliai! Mano, kad nematau jų. Perduok nuo manęs Loga Logui ir Guosimai, kad gali visai drąsiai eiti į daržinę šieno ir kitų pabirų. Sniegius daugiau čia nebegyvena, o aš, dievaži, jų neskriausiu. Laikausi dietos, maitinuosi žolelėmis, šaknelėmis, kartais pasigaunu kokią žuvį upėje. Seniai mečiau ėdęs raudoną mėsą. Taip pat pasakyk jiems: jei jau ateina į mano daržinę, tegul taip smarkiai nesikivirčija ir nesipeša. Baisiai nervina, kai tie vaidingi kirstukai čia riejasi ir trukdo mąstyti.

Matijas apsiėmė perduoti Džuliano pageidavimus kirstukams partizanams. Ir štai jie atvyko į seną, užžėlusį sodą. Džulianas sustojo per dvidešimt žingsnių nuo gumbuoto, sueižėjusio ąžuolo. Kai Matijas nulipo jam nuo nugaros, katinas perspėjo:

— Gal tu ir nematai kapitono Sniegiaus, bet jis stebi mus. Aš žinau, kad jis namie. Būk labai atsargus, Matijau. Tas senas besotis gali tave kaipmat praryti — toks jau jis iš prigimimo. O aš keliauju sau. Jei pasitaikytų proga, pasakyk, kad dvarininkas Raudongauris mano, jog kapitonas turėtų prisipažinti klydęs ir atsiprašyti. Tik tada galėtume mudu atnaujinti draugystę ir kartu gyventi daržinėje. Sudie, Matijau, ir būk atsargus.

— Sudie, Džulianai, ir dar kartą dėkui! — šūktelėjo Matijas nueinančiam paskutiniam Raudon gaurių giminės atstovui.

Peliukas nusisegė Bazilijaus duotą medalį. Tik jį iškėlęs išdrįso eiti pirmyn. Jei jau Džulianas sakė, kad kapitonas Sniegius kažkur čia, vadinasi, taip ir yra.

Tylą perskrodė vaiduokliškas ūktelėjimas, sušlamėjo sparnai. Nežinia iš kur apuokas staigiai puolė Matiją.

Lankstydamasis, raitydamasis, kaip mokė Bazilijus, Matijas mostagavo medaliu ir rėkė nesavu balsu:

— Paliaubos! Mane siunčia zuikis Bazilijus Enias. Skelbiu paliaubas!

Staiga Matijas pasijuto parblokštas ant nugaros. Didžiuliai aštrūs nagai išplėšė jam iš letenų medalį. Sukėlęs savo galingais sparnais dulkių debesis, kapitonas Sniegius nutūpė priešais Matiją. Peliukui sunku buvo patikėti, kad pasaulyje gyvena tokie baugiai įspūdingi paukščiai. Kapitonas Sniegius stojo prieš peliuką nelyginant kalnas. Jo baltas plunksnas margino tik keletas rudų brūkšnių ant sparnų ir kiek tamsių dėmelių apie galvą. Kojų priekyje kyšojo šiurpūs šeši nagai, užpakalyje — du. Aštrus kumpas snapas kėlė begalinį siaubą. Akys — didžiuliai auksiniai apskritimai su juodais taškiukais viduryje.

Matijas vis plakėsi, daužėsi — jautė, kad jo gyvybė kabo ant plauko. Kapitonas Sniegius iškišo nagą. Matijas šastelėjo į šalį.

— Kuo vardu ir koks tavo laipsnis? Kas tau davė mano medalį? — griežtai pradėjo tardyti kapitonas Sniegius.

Vis dar rangydamasis ir sunkiai kvėpuodamas, peliukas sušvokštė:

— Pelius Matijas, Raudonmūrio vienuolyno karys. Medalį davė mano draugas, zuikis Bazilijus Elnias. Jis siunčia jums linkėjimų, kapitone.

— Stokis, — garktelėjo kapitonas.

Matijas atsistojo ir sustingo. Apuoko nagai ėmė tiestis, tarsi jie nuo nieko nepriklausytų. Peliukas po truputį traukėsi atatupstas nuo tų nagų. Kapitonas Sniegius lyžtelėjo seiles nuo snapo — aišku, kad miršta, kaip nori praryti Matiją.