Брайан Джейкс - Raudonmūris

23

Konstancija stovėjo ant sienos ir stebėjo kelią; užpakaly jos, rytuose, jau aušo. Tačiau barsukei buvo ne tas galvoje, ją slėgė daug didesni rūpesčiai. Staiga ant sienos pasirodė abatas, jam įkandin atšlubčiojo Bazilijus. Abu atrodė gerokai sunerimę.

— Ar nematei Matijo? — paklausė abatas. — Jo jau pasigendam nuo vakardienos pusiaudienio.

Bazilijus atrodė lyg ir susigėdęs.

— Ai ai, vis mano kaltė. Turėjau neišleisti iš akių to pramuštgalvio. Dabar reikės sudaryti kitą paieškos būrį.

— Neturiu tam laiko, — atšovė barsuke. — Žiūrėkit!

Kelio tolumoje pasirodė didžiulis dulkių debesis. Visi trys pauostė iš ten dvelkiantį vėjelį. Jokių abejonių! Klunio armija žygiuoja į vienuolyną.

— Dabar mums reikalingi visi aliai vieno gynėjai, — sumurmėjo Konstancija. — Panikos kelti nėra ko, bet panašu, kad mus puls visu frontu. Lapinas nemelavo.

Tuoj pat buvo pakviesti Džesė, Vinifrida, Kurminas ir Ambrozijus. Persisvėrę per sienos aptvarą, jie įsistebeilijo į artėjantį dulkių debesį. Jau buvo girdėti būgnas, galėjai įžiūrėti žiurkes.

— Žygiuoja tiesiai į mus, — niūriai tarė Džesė. — Tegul visi gynėjai užima savo postus.

Gavęs įsakymą, Džonas Bažnytpelys ėmė skambinti Džozefo varpu — davė žinią gyvūnams apie pavojų. Visame vienuolyne ir jo prieigose žvėreliai nutraukė darbus. Pasiėmę ginklus, kuriuos laikė prie savęs, nuskubėjo į jiems skirtas vietas ir laukė tolesnių nurodymų.

Klunis virš sukeltų ant kelio dulkių pamojavo savo vėliava. Pamažu armija sustojo.

Pridengęs akį nuo saulės, jis pažvelgė į vienuolyno sienas.

— Pasiduokit Kluniui Botagui! — subliuvo jis visu balsu.

— Nešdinkis, žiurke, kol dar galva vietoj! — šiurkščiai atšovė Konstancija.

Klunis žengė žingsnį atgal ir žemai nulenkė vėliavą. Tada į priekį išbėgo du tuzinai žiurkių su laidyklėmis ir ėmė sukti jas virš galvų. Sūkalodamos keiksmus ir grasinimus, jos paleido į sienos viršų krušą akmenų. Atsitrenkę į mūrą ir nepadarę jokios žalos, akmenys nudardėjo ant kelio.

Klunis širdyje nusikeikė. Didžiuodamasis savo jėga ir pranašumu padarė tokią strateginę klaidą! Saulė švietė jo armijai tiesiai į akis.

O gynėjams tokia padėtis išėjo į naudą. Tai greitai paaiškėjo, kai ūdrų būrys nuo sienų paleido žvirgždo spiečių. Klunio armijoje kilo sumaištis, pasigirdo aimanos ir dejonės — akmenukai nepralėkė pro taikinius. Vienas akmuo net į Klunio šalmą taukštelėjo.

— Į griovį ir pievą! Kad jūsų nepasiektų! — Klunis stengėsi iš visų jėgų, kad balsas skambėtų ramiai. Kai gauja pasitraukė į saugią vietą, jis paskutinis nupėdino lėtai ir oriai, tarsi tai būtų buvę seniai jo suplanuota.

Netoli sienos tysojo keturios negyvos žiurkės. Ant kelio riogsojo Triušrijo numestas būgnas. Bazilijus Elnias paniekinamai nusišaipė:

— Nenugalimai armijai pirmasis išpuolis pavyko ne per geriausiai. Mūsų gynėjai išmušė juos iš vėžių, ar ne?

— Harr, anie dabar lauks, kolei saulė atsisuks į mus, — pareiškė savo nuomonę Kurminas.

— Bet mes nelauksimi — sušuko Džesė. — Kur lankininkai? Tegul laidyklininkės nesiliauja laidžiusios akmenis. Tegul tos padugnės griovyje truputį pagalvoja apie šį bei tą.

Saugioje pievoje Triušrijys bandė paglostyti užgautą Klunio savimeilę.

— Ai, pone, koks gudrus buvo jūsų ėjimas! Apmuilinot aniems akis, dabar jie mano, kad yra saugūs, kad jų viršus.

Staiga Triušrijys gavo atpildą už padlaižiavimą vadas bakstelėjo jam į galvą vėliavos smaigaliu.

— Užsičiaupk, šeške! — pagiežingai riktelėjo Klunis. — Geriau pasirūpink, kad čia būtų įrengta vadavietė. Sūrvagi, kur būrys su taranu?

— Jau eina, vade, — atsiliepė Sūrvagis ir nulapnojo žiūrėti, kur įstrigo tarano nešėjai.

Greitai dirvinės pelės ėmė laidyti į griovį mažas smailias strėles. Jas papildė didesnės lauko pelių šaudomos strėlės ir ūdrų laidynių akmenys; tais ginklais gynėjai sužeidė ir suluošino nemaža busimųjų puolėjų. Pastarųjų nuotaika krito, nes Klunis įsakė iki popietės nesiimti jokių atsakomųjų veiksmų.

Voverė Džesė mikliai nusileido virve ant kelio. Aprišusi virve seną auseklį, kuris šeškui atstojo būgną, įsilipo į jį ir šūktelėjo gynėjams:

— Ei, Konstancija! Traukit mane.

Tvirtų barsukės letenų trūktelėtas auseklis švystelėjo oru. Patenkinta Džesė jau planavo, kaip tuo būgnu duos garo žiurkėms. Bazilijus Elnias vaikštinėjo sienos viršumi pasikišęs po pažastimi prašmatnią lazdelę. Jis strykčiojo į šalis saugodamasis voverės ritenamo auseklio, tačiau neprarado jo rangui būtino orumo ir nesiliovė įsakinėjęs.

— Pelės šaudo be perstojo! Ūdros, rinkitės taikinius! Ar kurmių čia yra? Tuoj pat prisistatykite Kurminui kieme!

Ant zuikio kojos tvarsčio jau nebuvo. „Garbės žaizda“ sugrįžus į mūšį buvo pamiršta.

Tuo metu Klunis sėdėjo susimąstęs palapinėje, laikinai pastatytoje ant pievos.

Pagaliau atskubėjo Sūrvagis, niukindamas savo būrį — tarano nešėjus. Norėdamas įsiteikti Kluniui, stojo nešėjų priekyje kartu su jais tempti sunkaus stuobrio.

— Nagi greičiau, vaikinai! — šūkavo. — Pasibelsim į tuos vienuolyno vartus!

Perboginę rąstą per griovį, nešėjai kirto kelią. Prislinko prie vartų, ir čia gynėjų ginklai nebegalėjo jų pasiekti.

Didžiulis taranas drebėdamas trenkė į vartus. Sūrvagis šūkalojimais narsino tarano nešėjus, ir jie šiek tiek atsitraukę vėl smogė į vartus.

Kluniui ėmė taisytis nuotaika — jis matė padėtį keičiantis į gerąją pusę. Tas Sūrvagis ne toks jau kelmas, kaip manė.

Taranas žiebė trečią kartą. Gynėjai ant sienos atsistojo visu ūgiu stengdamiesi pataikyti į tarano nešėjus. Klunis tuoj sušaukė geriausius svaidyklininkus ir lankininkus šaudyti į gynėjus. Jo laimei, saulė jau sukosi į pietus: ūdros ir pelės buvo matomos kaip ant delno. Klunio lankininkai sužeidė daugelį gynėjų ir privertė juos slėptis už sienos aptvaro. Taranas vis daužė vartus, bet kol kas jiems, tvirtai suręstiems, didesnių nuostolių nepadarė.

Nuo sienos akmenų kruša suretėjo. Dabar jau Klunio gauja galėjo iš griovio sprukti į palyginti saugesnę pievą. Klunis buvo patenkintas. Pasišaukė Triušrijį.

— Ką gi, šeške, dalykai klostosi jau geriau. Tuoj pat surink savo kasėjus — žebenkštis, šermuonėlius ir šeškus. Vesk juos grioviu prie sienos pietrytinio kampo. Kai sutems, duosiu ženklą. Tada imsitės darbo. Pradėsite rausti nuo griovio, per kelią ir paskui po siena. Aišku?

Triušrijys itin įmantriai atidavė pagarbą.

— Žinoma, jūsų kilnybe, viskas aišku kaip dieną!

Klunis užsimerkė stengdamasis ilgiau pasidžiaugti gera nuotaika.

— Tai drožk ir šį kartą stenkis padaryti kaip lieptas.

Kova vyko, tiesa, tarpais, visą dieną iki sutemų. Taranas pasiutiškai daužė vartus, bet jie kažkaip atsilaikė. Kai sutemos visai sutirštėjo, Konstancija sušaukė vadovų pasitarimą. Tamsoje jie sutūpė prie sienos aptvaro, ir barsuke apibūdino padėtį:

— Mes dar laikomės, bet jau reikėtų pagalvoti, kaip išvesti iš rikiuotės taraną. Gal kas turi kokių pasiūlymų? Norėčiau išgirsti apgalvotų patarimų.

O apačioje tarnas be gailesčio daužė vartus. Ambrozijus Spyglys pranešė, kad vartų viršuje iš vidaus jau yra nedidelių atplaišų, bet sutvirtinimai vartus išlaikys. Kurminas užtikrino, kad tuneliui išrausti priešams prireiks mažiausiai keleto dienų, tik tada pasirodys pirmieji jų darbo ženklai. Jis su savo kurmiais atidžiai stebėjo vienuolyno kiemo žemę.