Брайан Джейкс - Raudonmūris

Per visą dieną gyvūnai, tiesiogiai nedalyvavę kovoje, taip pat buvo labai užsiėmę. Tėvas abatas didžiojoje menėje slaugė sužeistuosius, vienuolis Hugas nuolat siuntinėjo Žydrūnę ir jos padėjėjas nešioti maisto ant sienos. Ponas Bažnytpelys ir ponia Pelienė iš senų švarių paklodžių ruošė tvarsčius. Tylutis Semas žaidė su Bažnytpelių dvynukais, kol tie galop užmigo tvarsčių krūvoje.

Semas taip pat norėjo lipti ant sienos, bet tėvai uždraudė. Striksėdamas iš didžiosios menės, jis truputėlį pasibuvo kurmių draugijoje — pridėjęs ausį prie žemės klausėsi su jais pašalinių triukšmų. Bet Semui greitai nusibodo. Tada ėmė durklu bedžioti žemę — žaidė, kad iš išrausto tunelio jau lenda žiurkės. Paskui nubindzino prie sienos papėdės ir užkando su mama Džese. Mažylis ženklais paklausė, kam jai reikalingas tas didelis kubilas.

Voverė Džesė, pasisodinusi ant kelių sūnelį, ėmė aiškinti. Ji sugalvojusi, kad kuo nors pripildytą kubilaitį galima numesti ant tarano nešėjų. Bet dar nenusprendusi, kuo geriausia pripildyti.

Semas stryktelėjo nuo motinos kelių. Jis šoko ant auseklio ir labai mikliai kojomis pradėjo jį ridinėti. Ir visą laiką čiulpė leteną galvodamas, kaip padėti saviškiams.

Tunelio rausėjai gulinėjo ant griovio krašto. Pats Triušrijys išsitiesė kaip ilgas ant samanotos žemės.

— Ai, broliukai, tai bent gyvenimėlis! Nei kas tavęs šaudo, nei gaudo... Mano sena močia vis sakydavo — susirask gerą vietą ir nekaišiok nosies kur nereikia.

Patamsiais atslinko Pamazginis. Jis bakstelėjo šeškui.

— Klunis liepė pradėti rausti tunelį.

Triušrijys nagu ant griovio krašto nubraižė kryžių.

— Čia ir pradėsim, broliukai. Taigi į darbą! Už mūsų pergalę!

TREČIOJI KNYGA KARŽYGYS

1

Raudonmūrį žiurkės atakavo visą naktį, šviečiant ryškiam vasaros mėnuliui. Bet nei viena, nei kita pusė nepasitraukė iš savo pozicijų nė per pėdą. Kai puolimas kiek atlėgdavo, prasidėdavo pavienis šaudymas iš po priedangos: skriedavo mirtį nešančios strėlės, ietys, akmenys iš mėtyklių. Tik vienut vienintelis taranas be atvangos atkakliai ir negailestingai daužė vienuolyno vartus.

Klunis pasišovė pats prižiūrėti tunelio rausimą. Jis pakėlė vėją dėl per mažos landos griovio krašte, į miltus sudirbo kiekvieną, išdrįsusį skųstis sunkiomis kliūtimis.

— O varge, negali prasimušti pro akmenis ir šaknis! — griaudėjo vadas. — Tunelio rausimas stringa todėl, kad esat paskutiniai žiopliai ir tinginių pančiai! Rytoj iš pat ryto ateisiu pažiūrėti, kiek jūs, slunkiai, pasistūmėjote. Ir jei vėl būsite vietoje trypčioję, aš jus, dykaduoniai, tame jūsų urve žemėmis užversiu ir gyvus palaidosiu!

O taranas glostė jam širdį. Žinojo, kad gynėjams jis kelia didelį nerimą. Sūrvagis kas valandą keitė tarano kareivius, visą laiką buvo su jais ir reikalavo vis didesnių pastangų.

Klunis pradėjo net gerbti Sūrvagį. Jau buvo nusprendęs jį paaukštinti į savo padėjėjus. Tai pajutęs Sūrvagis ėmė visai iš kailio nertis. Elgėsi su savo žiurkėmis kaip vergų prižiūrėtojas. Joks graužikas nedrįso skųstis Sūrvagiu, kuriam vadas rodė tokį palankumą.

Konstancija stovėjo ant sienos su savo padėjėjais. Susirūpinimo raukšlės vagojo barsukės kaktą. Vienintelis Bazilijus Elnias, tarp jų labiausiai patyręs karys, veteranas, į viską žiūrėjo gana lengvabūdiškai.

— Garbės žodis, — prunkštelėjo jis, — kai pasižiūri, kaip tie niekšeliai prakaituoja su tuo savo taranu, gali sakyti, kad jiems neprireiks tunelio. Jei taip ir toliau eisis, duodu dar pusdienį, ir žiurkės pasipils pro vartus kaip pamazgos. Taip, taip!

Ambrozijus Spyglys, dėbtelėjęs į lengvabūdį zuikį, pastatė dyglius.

— Ką gi, ačiū už gerą naujieną. Gal turi daugiau panašių žinučių nuotaikai pakelti?

Bazilijus, didžiai pasipiktinęs, pasitraukė vėl pabrėžtinai šlubuodamas.

— Nereikia, vaikine, tuoj keteros statyti. Pasakiau kaip karys savo nuomonę, ir tiek.

Konstancija pasišaukė juos.

— Ko dabar žabtus paleidote? Užuot žodžiavęsi, geriau visi drauge pagalvokite, kaip gelbėtis. Na, liaukitės žvairavę vienas į kitą ir susitaikykite!

Bazilijus ir Ambrozijus, paikai šypsodamiesi, paspaudė letenas. Ūdra Vinifrida iš pasiutimo spardė akmeninę sienos užtvarą.

— Po šimts, reikia kaip nors išvesti iš rikiuotės tą prakeiktą taraną. Praradome šitiek gynėjų. Kai tik kas atsistoja šaudyti, žiurkės kaipmat nukepa. Nagi, turi būti koks nors labai paprastas, visiškai nesudėtingas būdas jam sugadinti, tik dabar niekas neateina į galvą!

Voverė Džesė, padedama Tylučio Semo, atritino ant sienos auseklį ir patapšnojo jį letenomis.

— Taip, yra labai paprastas ir nesudėtingas būdas.

Padėjėjai apstojo kubiliuką. Jo viršus buvo apdengtas metaliniu tinkleliu. Iš vidaus sklido keistas garsas.

— Džese, nekankink mūsų ir sakyk greičiau, kas ten viduje, — suniurnėjo barsuke.

— Semai, ar pasakysim? — išsišiepė Džesė.

Tylutis Semas linktelėjo ir patapšnojo nučiulpta letena sau per nosį. Abu su mama mėgavosi sukeltu įspūdžiu.

— Mano gerieji bendražygiai, — iškilmingai prabilo voverė, — viduje yra pirmoji kovos su taranu plano dalis, kuri rados mano mažosios atžalos dėka — tai Semas surado širšių lizdą.

Bazilijus smagiai pliaukštelėjo abiem voverėm per nugaras.

— Valio! Kaip tik tai, ko mums dabar reikia! Širšių lizdas kubiliuke. Belieka jį tik nuleisti ant tų bjaurių žiurkių, tiesa?

Džesė su Semu piktdžiugiškai šyptelėjo.

— Bet tai tik pirma plano dalis. Tuoj pamatysite antrą, — pasakė Džesė.

Ji su Semu dingo iš akių. Netrukus jie vėl pasirodė nešini dviem kibirėliais.

— Du kibiriukai geriausio aliejaus, slidaus ir glitaus, — paskelbė Džesė. — Kai tik jie paleis iš nagų taraną, mes jį apipilsime aliejumi. O paskui pažiūrėsim, kaip jiems seksis slidžiu taranu pramušti vartus!

Visi nuoširdžiai sveikino Džesę ir Semą. Ką tik buvę rūškani gyvūnai ėmė šypsotis. Kai tik jam kas padėkodavo, Semas gražiai nusilenkdavo. Dabar niekas jam nedraudė būti ant sienos.

Iš apačios vis buvo girdėti žiurkes trepsint, vis dundėjo tarano daužomi vartai. Vinifrida su Konstancija pakėlė auseklį ant aptvaro krašto ir palenkė. Barsuke žvilgtelėjo žemyn — laukė tinkamo momento. Ji mostu pakvietė Tylutį Semą pas save. Artėjo laukiama akimirka.

— Ponaiti Samueli, ar suteiktumėte mums garbę? — su perdėtu mandagumu paprašė Konstancija.

Lygiai taip pat pabrėžtinai mandagiai Semas grakščiai nusilenkė ir spyrė į kubiliuką. Piktai zyzdamas, jis nusirito nuo vienuolyno sienos krašto.

Apačioje trinktelėjo, pasigirdo riksmas ir pašiurpusių žiurkių klyksmai. Jos malėsi ant kelio, raitėsi iš skausmo — spiečiai įniršusių širšių puolė žiurkes be pasigailėjimo. Kai kurios, persekiojamos geliančių vabzdžių, pasileido bėgti keliu, kitos metėsi į griovį.

Paliktas taranas tysojo apšviestas deglų, kuriuos pametė žiurkės. Du kibirėliai aliejaus, gerai nutaikyti, nulėkė žemyn. Jie subyrėjo į šipulius ant paties tarano, riebalai pasruvo per visą rąstą.

Kad širšės nesurastų naujų aukų aukščiau, Bazilijus pakvietė visus gynėjus į vartininko celę, kur jie kukliomis vaišėmis atšventė pergalę.

Klunis susirietė tunelyje, paskui jį sulindo tiek jo sėbrų, kad visi ko neužduso. Triušrijys tunelio angą uždengė Klunio apsiaustu. Iš lauko buvo girdėti grasus zyzimas ir skausmingi riksmai.