Брайан Джейкс - Raudonmūris

Peliukas nutarė — kaip šaukia, taip reikia atsiliepti. Nėra ko gražiai elgtis su tokia akiplėša. Todėl kiek galėdamas pikčiau atšovė:

— O kas tau darbo? Ir kas tu tokia, kad čia šakojiesi?

Kirstuke, regis, sudvejojo, bet tuoj vėl pratrūko šiurkščiu balsu:

— Aš Guosima. Bet tu dar nepasakei man, ko ieškai kirstukų valdose.

— Guosima, — pakartojo Matijas. — Kas čia per vardas? O jei nenorite, kad kas eitų per jūsų žemę, turite prikalti lentelę, jog eiti draudžiama. Kiek žinau, per Žydinčią Girią visad visi galėjo laisvai vaikščioti.

— Išskyrus šią vietą, — atšovė kirstuke. — Nejau taip nieko ir nežinai? Aš atstovauju Žydinčios Girios kirstukų partizanų sąjungai.

Matijas paniekinamai nusijuokė.

— Man visai nerūpi, kam tu atstovauji. Duok kelią Raudonmūrio vienuolyno kariui. Nes vis tiek praeisiu.

Vos tik Matijas žengė žingsnį, Guosima įsikišo leteną tarp lūpų ir šaižiai sušvilpė. Staiga sujudo sukruto atvašynas. Matiją apsupo mažiausiai penkiasdešimt kirstukų ir pradėjo dusliais balsais kažką bubenti. Visi buvo skarelėmis apsirišę galvas, visi ginkluoti trumpais, į špagą panašiais kardais. Guosima juos nutildė.

— Draugai! — sušuko ji. — Pasakykite tam peliūkščiui, kaip baudžiam tuos, kurie įsiveržia į mūsų valdas.

Tuoj pasipylė atsakymai:

— Nulaužiam letenas.

— Nudiriam gyvam kailį.

— Nukertam nosį.

— Pakabinam už uodegos.

— Sukišam ūsus į ausis.

Rūsčiai atrodantis senas kirstukas nustūmė Guosimą nuo kelio ir šaižiai sušvilpė. Išsitraukęs apvalų juodą akmenuką, iškėlė jį.

— Draugai, kas norite pasisakyti, turite iškelti akmenuką. O šiaip tylėt!

Stojo visiška tyla. Jis atkišo akmenuką Matijui.

— Pele, pasiaiškink!

Pasigirdo keli nepatenkinti balsai. Kodėl svetimas, o ne kirstukas kalbės pirmas? Senasis kirstukas net pašoko iš pykčio.

— Ar neužsirauksit?! Pelė turi akmenuką, o jūs užčiaupkit nasrus!

Dabar visi nutilo. Matijas atsikosėjo ir prakalbo:

— Žydinčios Girios kirstukų partizanų sąjunga, atleiskit man. Šitame krašte esu pirmą kartą. Aš visai neketinau brautis į jūsų valdas. Būčiau žinojęs, kad čia jūsų teritorija, būčiau pasirinkęs kitą kelią. Turbūt pastebėjote, jog vilkiu abitą — aš iš Raudonmūrio vienuolyno. Nors esu karys, bet mūsų ordino pagrindinis tikslas — padėti bėdos ištiktiesiems, gydyti juos.

Paprastai visi gyvūnai praleidžia Raudonmūrio peles per savo valdas. Toks nerašytas įstatymas.

Senasis kirstukas, vardu Loga Logas, paėmė iš Matijo akmenuką ir kreipėsi į kitus:

— Draugai, dabar, kai sužinojom šį bei tą apie prašalaitį, balsuokime. Pakelkite letenas tie, kurie sutinka paleisti pelę.

Pakilo letenos. Loga Logas suskaitė. Lygiai pusė.

— Pusė yra vienos nuomonės, kita pusė — kitos. Bet aš turiu lemiamą balsą. Tačiau leiskite tarti žodį. Visi žinom, kad patys rūpinamės saviškiais, bet Raudonmūrio pelės yra Žydinčios Girios legenda. Jos nieko neskriaudžia. Daro gerus darbus. — Loga Logas iškėlė leteną. — Todėl, draugai, balsuoju už tai, kad pelė būtų paleista.

Pasigirdo pritariantys ir nesutinkantys šūksniai. Kilo triukšmas, paskui ir peštynės. Guosima griebė iš Loga Logo akmenuką ir iškėlė.

— Paklausykit manęs! — sušuko ji. — Aišku, Loga Logas išminčius, bet aš — mūsų sąjungos pirmininkė. Tas peliukas dar nepasakė, kur eina.

Visi nuščiuvo. Vienas kirstukas griebė akmenuką.

— Ji sako tiesą. Pele, kur tu keliauji? — paklausė jis ir metė akmenuką Matijui.

— Tuoj pasakysiu. Mano vardas ne „pelė“. Esu Matijas. Raudonmūrio vienuolynui gresia pavojus. Klunis Botagas ir jo gauja...

Staiga pakilo triukšmas, pasipylė keiksmai. Matijas jau žinojo, kaip elgtis, ir nepaprastai stebėjosi stebuklinga akmenuko galia nutildyti tokį vaidingą širšyną. Matijas vėl prašneko:

— Kaip jau sakiau, Klunis Botagas su gauja ruošiasi pulti Raudonmūrį. Turbūt girdėjote apie tą žiurkiną. Man rodos, kad žinau, kaip susidoroti su Kluniu. Padėtų senovinis kardas, kuriuo kadaise kovėsi narsiausias visų pelių karys — Martynas. Norėdamas surasti tą kardą turiu paklausti kapitono Sniegiaus, kur dabar yra Asmodėjus.

Sulig tais žodžiais kirstukai kaip patrakę movė į atvašyną. Ant tako Matijas liko vienui vienas. Po kelių minučių iš atžalyno atsėlino Loga Logas ir Guosima. Užmiršusi apie akmenuką, ji prašneko baugiu balsu:

— Ar tu tikrai ketini eiti pas Sniegių ir su juo kalbėtis?

Matijas linktelėjo. Tada sušneko Loga Logas.

— Nori klausti kapitono, kur surasti nuodingąją angį, pele? Oi, atsiprašau, Matijau? Esi labai drąsus arba visiškai beprotis.

— Truputėlį ir toks, ir toks, — šyptelėjo peliukas. — Ar jūs pažįstate kapitoną Sniegių ir Asmodėjų?

Abu kirstukai sudrebėjo. Guosima prašneko daug plonesnių balsu:

— Matijau, tu, matyt, išsikraustei iš proto. Argi nežinai, pas ką eini? Kapitonas Sniegius... jis kaipmat tave praris. O toji ledinių akių milžinė... ją iš tolo reikia apeiti. Ji sudorojo aibes kirstukų. Joks gyvas padaras neįveiks nuodingos piktosios!

Iš atvašyno pasigirdo skausmingos aimanos.

Matijas tebelaikė akmenuką. Iškėlęs jį drąsiai kreipėsi į kirstukus:

— Draugai kirstukai partizanai, aš neprašau jūsų kovoti už mane. Prašau tik nurodyti, kuriuo keliu eiti pas kapitoną Sniegių. Kas žino? Jei kaip nors atgaučiau kardą, gal ir jums galėčiau padėti.

Akmenuką paėmė Loga Logas.

— Matijau iš Raudonmūrio, tu esi mūsų žemėje. Mes tave palydėsim. Žydinčios Girios kirstukai partizanai niekad nenusižemins, kad prašytų svetimojo kovoti už juos. Mes būsime arti tavęs, nors gali mūsų ir nematyti. Eime.

Matijas leidosi į šiaurės rytus lydimas kirstukų, kurių vis daugėjo. Vakare keturi šimtai Kirstukų partizanų sąjungos narių susispietė apie stovyklos laužą ir dalijosi duona su Raudonmūrio kariu. Tą naktį Matijas miegojo tuščiaviduriame rąste, kurio abu galai buvo užmaskuoti, kad nesimatytų kiaurymių. Kaip ir Bazilijus, kirstukai puikiai mokėjo slėptis, nes tai padėdavo jiems išgyventi.

Dar buvo pusvalandis iki aušros, kai kirstukai pažadino Matiją ir padavė jam iš gilės padarytą puoduką su saldžiomis uogų sultimis, riešutų duonos ir skanių, Matijui nežinomų šviežių šaknelių. Sušvitus pirmiems saulės spinduliams, jie vėl leidosi į kelią ir rytui įpusėjus Matijas išvydo Žydinčios Girios pakraštį. Didžiulių drūtų medžių mažėjo, krūmai ir atžalynas retėjo. Priešais tįsojo sodrios žolės prižėlusi pieva, išmarginta vėdrynais ir rūgštynėmis, o tolumoje dunksojo apleista troba, kurią minėjo Bazilijus. Visi kirstukai pranyko, liko tik Guosima ir Loga Logas. Jis parodė daržinę, prisišliejusią prie namo.

— Ko gero, joje snaudžia kapitonas Sniegius. Dabar geriausias laikas eiti pas jį — kol pilnas pilvas po naktinės medžioklės.

Pradingo ir tie du kirstukai. Matijas vienas perbėgo saulės nušviestą pievą taip, kaip jį mokė Bazilijus: šokinėdamas į šalis, ropodamas, sukinėdamasis ir lankstydamasis. Į daržinę įėjo ant pirštų galų. Apuoko niekur nė ženklo. Prietemoje peliukas įžiūrėjo rūdijančius, matyt, nenaudojamus įvairius žemės ūkio padargus. Prie vienos sienos stovėjo didžiulė suplėkusių šiaudų kūlių stirta. Jis nutarė jais ropštis viršun — gal kapitonas Sniegius miega tupėdamas ant gegnės.

Užkopęs ant stirtos viršaus, Matijas apsidairė. Niekur nieko. Jis žengė pirmyn ir staiga paslydęs pataikė į tarpą tarp kūlių. Graibydamasis ir kabindamasis už šiaudų nugarmėjo žemyn. Bet letenos nepasiekė žemės, nes jis pakliuvo tiesiai į didžiulio oranžinio katino nasrus.