Брайан Джейкс - Raudonmūris

— Asmodėjus? Iš kur sužinojai vardą?

— Ai, kažkas minėjo, — burbtelėjo Matijas.

Bazilijus pasiėmė pyragėlį ir ėmė vėl čiaumoti.

— Tavo žvirbliai, a? Laukinė padermė. Jokios drausmės. Nors pasiutusiai gerai kaunasi. Bet tu man pasakyk, ką tie čirškaliai žino apie Asmodėjų?

— Viskas susiję su Martyno kardu, — aiškino Matijas. — Vienas jų karalių prieš daugelį metų pavogė jį iš vienuolyno stogo vėtrungės. Nuo tada žvirblių karaliai perduodavo kardą savo įpėdiniams, kol jis pateko paskutiniam žvirblių karaliui Jaučiui į nagus.

— Ar tam kvaišai, kuris vakar sugebėjo priburbuliuoti tvenkiny? — paklausė zuikis pilna burna riešutinio sviesto.

— Tam pačiam, — atsakė Matijas. — Bet, trumpai drūtai, ta gyvatė pavogė iš jo kardą. Štai kodėl mane domina Asmodėjus.

— Žaisi su ugnimi — nudegsi, — perspėjo zuikis.

Matijas jautė, kad Bazilijų galima priremti prie sienos. Todėl ir nenusileido.

— Bazilijau, labai prašau, papasakok man viską, ką žinai apie tą angį. Matūzalis visą gyvenimą stengėsi surasti kardą. Aš privalau vardan jo ieškoti toliau.

Susimąstęs zuikis dabar kramsnojo duoną su salotomis.

— Na, vaikine, jei taip apsisprendei, padėsiu tau kiek galėsiu. Tau reikia gero vadovo...

Matijas jį nutraukė:

— Aš pats turiu surasti kardą, Bazilijau. Tik papasakok viską, ką žinai, apie tą Asmodėjų.

Zuikis sugrįžo į lovą ir atsigulė. Mauktelėjęs gerą gurkšnį atsakė:

— Atvirai kalbant, drauguži, nieko nežinau apie tą prakeiktą alaus angį. Visą laiką maniau, kad bjaurybė seniai nugaišusi.

Matijas garsiai sudejavo, bet Bazilijus jį tuoj nutildė.

— Bet žinok, kad aš puikiai pažįstu tą, kuris viską apie gyvatę žino. Dabar klausyk! Eik per Žydinčią Girią šiaurės rytų link. Kai išeisi į pamiškę, pamatysi apleistą trobą. Ten gyvena didžiulis baltas apuokas, kapitonas Sniegius. Jis nuolat patruliuoja nuo miško pakraščio iki smiltainio karjero. Žinok, kad stengsis suėsti tave vos tik pamatęs. Labai karingas senis, bet baisus storžievis.

— Tai kaip man su juo kalbėtis? — suirzo Matijas.

— Kantrybės, kantrybės, sūnau, — suprunkštė Bazilijus. Jis išėmė iš šalia buvusios drabužinės savo karišką švarką, nukabinėtą nesuskaičiuojama daugybe medalių ir apdovanojimų. Zuikis išrinko vieną medalį, nusegė ir švystelėjo Matijui.

— Gaudyk! Tuo medaliu kapitonas Sniegius apdovanojo mane, kai išgelbėjau jam gyvybę.

— Tu išgelbėjai apuokui gyvybę? — nustebo Matijas.

— Išgelbėjau, — nusijuokė Bazilijus, prisiminęs įvykį. — Plunksnuotasis vėpla taisėsi pernakvoti sename, supuvusiame medyje. Pakilęs didelis vėjas nuvertė pūzrą ir prislėgė senį. Būtų nusibaigęs, bet kaip tik aš ten pasimaišiau. Iškasiau po juo duobę ir ištraukiau apuoką. Šovė kaip kamštis iš butelio. Supranti, vis dėlto savas, kariškis. Negalėjau palikti jo ten priploto — galva ir taip plokščia.

— Vadinasi, užteks tik parodyti medalį? — paklausė peliukas.

Bazilijų prajuokino jaunojo draugo naivumas.

— Taip tai taip, bet jei iš tiesų nenori atsidurti jo pilve, pasistenk, kad kapitonas pirmiau pamatytų medalį, o tik paskui tave. Pasakyk seniui, kad esi Bazilijaus Elnio siųstas. Būk mandagus! Kreipkis į jį tik „kapitone“. Taip pat norėčiau tą medalį atgauti. Nukenčia tikro kariško švarko vaizdas, jei trūksta medalio.

Matijas įdėmiai apžiūrėjo medalį. Sidabro kryžius, papuoštas apuoku išskleistais sparnais. Nublukusio balto šilko kaspinas. Nors medalis buvo senas, bet ryškiai spindėjo saulėje.

— Ačiū, Bazilijau, — padėkojo peliukas. — Pasistengsiu tau jį grąžinti. Gal dar ką nors turėčiau žinoti?

— Ne. Tik neužmiršk, ką sakiau. Tarp kitko, kapitonas Sniegius medžioja tik naktį. Dieną miega vieną akį primerkęs kokioje drevėje. Ir žinok, vaikine, kad senasis Sniegius viską mato. Pažįsta visus gyvūnus savo valdose ir viską apie juos žino: kur gyvena, kokiais takais vaikšto ir panašiai. Apuokus ne šiaip sau vadina išminčiais. Bet tas truputėlį trenktas — tu man šitaip pakliūk po medžiu! Nė akimirkos nenuleisk nuo jo akių. Užklups tave snaudžiantį — praris su visu medaliu.

Bazilijus baigė alų ir nusižiovavo.

— O dabar išsimiegok, Matijau. Jaučiuosi kažkaip pavargęs po tos užkandėlės. Sena, garbinga karo žaizda vėl ima mausti. Turiu nors truputį nusnūsti. — Sulig tais žodžiais Bazilijus užsimerkė ir tuoj ėmė tyliai knarkti.

Matijas suprato, kad daugiau kalbų nebus, tad nutarė ir pats pailsėti. Migdamas galvojo apie Bazilijų Elnią: koks vis dėlto šaunus senas karys!

Tuoj po dvyliktos Matijas pabudo. Palatą buvo užliejusi vidurdienio saulė. Bazilijus gulėjo ant nugaros ir griausmingai knarkė. Nors petį dar skaudėjo, Matijas jautėsi atsigavęs ir neblogai pailsėjęs, tad galėjo leistis į kelionę. Bet reikia veikti slaptai. Jei tik abatas, Žydrūnė ar kas iš draugų suuos apie jo ketinimus, viskas nueis šuniai ant uodegos. Jie jau pasirūpins, kad jis gulėtų lovoje tol, kol jam bus leista keltis.

Jis tykiai atsikėlė, apsivilko ir ant kaklo užsikabino sandalus, susegęs dirželius. Į švarų pagalvės užvalkalą susidėjo likusį ant spintelės maistą. Kažkas buvo supratingai padėjęs jo durklą į drabužinę. Matyt, rado ant didžiosios menės grindų. Apsidairęs pamatė gerą, tvirtą lazdą — turbūt ja atidarinėjami langai ar užtraukiamos užuolaidos. Nutarė, kad lazda gali praversti.

Atsargiai pravėręs duris mikliai uždarė vėl, nes koridoriumi pėdino abatas su broliu Alfu. Matijas nugirdo Alfo žodžius.

— Prieš dešimt minučių buvau pas juos užėjęs, tėve. Abu miega it voverės žiemą. Be vakaro kažin ar nubus.

Žingsniai nuščiuvo koridoriaus gale. Matijas išslinko iš kambario ir nusėlino į priešingą pusę.

Net nustebo, kad taip lengvai pasisekė pasprukti iš vienuolyno. Į mišką išsmuko pro vartelius sienoje, pro kuriuos aną dieną pabėgo ir jam nežinomas Matūzalio žudikas.

Miške Matijas pajuto, kad linksta kojos. Pasėdėjo prie beržo, kol praėjo silpnumas. Tada, užvėręs ryšulėlį ant lazdos, užsimetė ją ant sveikojo peties ir drąsiai pasileido per Žydinčią Girią šiaurės rytų link.

22

Pažvelgęs į dangų, Matijas pamatė, kad saulė jau krypsta vakarop. Sukorė gerą kelio galą, bet nieko ypatingo neįvyko. Buvo sustojęs užkąsti, kiek atsipūtė ir spaudė toliau stengdamasis nekelti triukšmo, kad neprisišauktų kokio plėšrūno. Peliukas užėjo lyg ir taką, vingiuojantį tankaus atžalyno pakraščiu ir lenkiantį pelkynus. Žiūrėdamas, kad samanota medžių pusė vis būtų dešinėje, žengė rytų link.

Dėl visa ko prisisegė prie abito medalį — o gal jis jau kapitono Sniegiaus valdose? Džiaugdamasis šilta saule, gaiviu pavėsiu, paukščių giesmėmis, laisve ir gamtos grožiu, peliukas traukė pirmyn apie nieką negalvodamas.

Staiga nežinia iš kur dryktelėjo ant tako pelė ir užtvėrė Matijui kelią. Tas sustojo ir įbedė į keistuolę akis. Nematytas neregėtas, kažkoks laukinis padaras. Net suabejojo, ar tikrai pelė. Šeriuotas padaro kailis styrojo pasišiaušęs. Kaktą juosė ryškių spalvų skarelė. Svetimoji buvo visa galva mažesnė už Matiją, bet vis tiek įžūliai pastojo jam kelią žaižaruodama aršiomis akimis.

Matijas mandagiai nusišypsojo ir kreipėsi į keistąją pelę:

— Sveikutė! Graži dienelė, ar ne?

— Baik skiesti! — atšovė toji šiurkščiu balsu. — Kas tu? Kodėl įsibrovei į kirstukų žemę?

Matijas nuščiuvo. Tai štai kokie tie kirstukai. Iki tol nebuvo jų matęs, bet girdėjo, kad baisūs pikčiurnos.