Брайан Джейкс - Raudonmūris

Martynas atsako mielu ir draugišku balsu:

— Matijau, nebėk! Saugokis Asmodėjaus! — Ir suėmė peliukui už peties.

Peliukas stengiasi ištrūkti.

— Leisk mane, Martynai! Aš nebijau jokio gyvo padaro!

Martynas dar tvirčiau spaudžia Matijui petį. Peliuką nusmelkė baisus skausmas, tarsi būtų pervėrusi įkaitinta iki raudonumo ietis. Martynas šaukė:

— Laikykit jį! Laikykit!

Tėvas abatas kartojo Martyno žodžius. Brolis Alfas tvirtai laikė Marijaus petį, o abatas giliai įsmeigė instrumentą, ištraukė tamsų smailiu kampu daiktą ir numetė į Žydrūnės laikomą dubenėlį.

— Oi! Skauda, tėve, — suinkštė Matijas.

Abatas nusišluostė letenas į švarią servetėlę.

— Užtat, sūnau, tu ir vėl su mumis, — atsakė jis. — Kur ne skaudės! Ištraukiau pusę žvirblio snapo tau iš peties.

Matijas sumirksėjo ir apsidairė.

— O, Žydrūnė! Sveikutė. Matai, sugrįžau. Labas, broli Alfai. Ar tik ne Bazilijus gretimoje lovoje?

— Patylėk dabar, Matijau, ir ramiai gulėk, — subarė jį Žydrūnė. — Tau pasisekė, kad išgyvenai. Visą naktį buvai per plauką nuo mirties.

Abatas Mortimeris parodė į pirmuosius saulės spindulius, trykštančius pro langą.

— Bet tu, Matijau, nugalėjai, grįžai į gyvenimą ir atsinešei puikų birželio rytą.

Peliukas atsilošė į šiugždančias baltas pagalves. Jei neplyštų iš skausmo galva ir taip nedegintų peties, visai nieko būti gyvam.

— Bet ką ten daro Bazilijus gretimoje lovoje? — vis tiek nerimo Matijas.

— Tas senas šelmis! — prunkštelėjo Žydrūnė. — Sakosi garbingoje kovoje buvęs sužeistas ir žaizda užgysianti tik tada, jei jis daug valgys ir miegos.

— Tai jis galėjo pasakyti, — tarė abatas. — Bet būtų nedraugiška nepaisyti Bazilijaus norų. Jis juk atėmė iš Klunio mūsų gobeleno skiautę su Martynu. Atliko labai drąsų žygį.

Matijas nudžiugo.

— Tai Martynas vėl vienuolyne? Puiku! Dedu galvą, kad mano draugas Matūzalis jaučiasi kaip devintame danguje sulaukęs Martyno.

Stojo nejauki tyla. Abatas pasisuko į brolį Alfą ir Žydrūnę.

— Gal patiktumėte mus dabar vienus? Turiu kai ką pasakyti Matijui. Jūs aplankysite jį rytoj. Jam reikia gerai pailsėti.

Abu supratę linktelėjo ir išėjo.

Po pusvalandžio, papasakojęs liūdną Matūzalio istoriją, abatas taip pat išėjo.

Matijas nusigręžė į sieną. Po tiek sunkių išgyvenimų nepajėgė nei verkti, nei aimanuoti. Seno ir tokio brangaus draugo mirtis užgulė širdį it sunkus akmuo. Jis susirietė bandydamas sutramdyti jausmus.

Kiek taip sukaustytas sielvarto išgulėjo, pats nežinojo. Pabudęs zuikis Bazilijus Elnias jam šūktelėjo:

— Sveikas drūtas! Ar tik ne jaunasis Matijas? Kaip laikaisi, vaikine?

Matijas atsiliepė tyliu, prislėgtu balsu:

— Bazilijau, būk geras, palik mane ramybėj. Aš netekau Matūzalio. Nenoriu su niekuo kalbėti.

Bazilijus mikliai pašoko ir prisėdo ant Matijo lovos.

— Na, na, jaunikaiti, nėra ko taip lūpą paleisti! Manai, nežinau, ką dabar jauti? Aš, senas kareivis? Kai prisimenu visus savo draugus, kuriuos praradau kovose... Gerus, ištikimus draugus, bet, žinai, išmokau nenuleisti ausų...

Matijas vis buvo atgręžęs nugarą zuikiui.

— Vis tiek nesupranti manęs, Bazilijau.

Senas karys, veteranas zuikis šnarpštelėjo. Jis griebė Matiją ir atsuko į save.

— Nesuprantu? Tuoj pasakysiu, ko aš nesuprantu, jaunikaiti. Aš nesuprantu, kaip vaikinas, laikomas drąsiu kariu, gali čia gulėdamas taip graudentis. Lyg sena ūdra, pražiopsojusi žuvį. Jei senolis Matūzalis būtų čia, jis šliūkštelėtų ant tavęs ąsotį vandens ir išverstų iš tos lovos!

Matijas sušnarpštęs atsisėdo.

— Nejau taip manai, Bazilijau?

Zuikis pliaukštelėjo sau per „sužeistą“ koją, susiraukė ir pasileido juoktis.

— Nejau aš taip manau? Aš žinau! Senasis vartininkas paaukojo savo gyvenimą ne tam, kad čia dabar gulėtum ir savęs gailėtum kiaurą dieną. Jis tau pasakytų, kad kariai šitaip nesielgia. Kelkis, pone, pasipurtyk, ir tegul Matūzalis didžiuojasi tavim!

Matijo akyse sužibo pasiryžimas.

— Po kelmais, tavo tiesa, Bazilijau! Mano senasis draugas tikrai to norėtų! O tu tikriausiai jau pamanei, kad esu skystas pienburnis.

Zuikio ausys juokingai nulėpo, kai jis papurtė galvą.

— Nieko panašaus, drauguži, nieku būdu! Prisipažinsiu, kad žalioje jaunystėje buvau šiek tiek panašus į tave. Na, o dabar, sakau, gal grįžkime prie gyvenimiškų reikalų? Matai, aš mirštu badu, o kaip tu?

Matiją prajuokino nenuoramos zuikio žvitrumas.

— Kad jau užsiminei, galėčiau ir aš ką nors ant danties užmesti.

— Puiku! — sušuko Bazilijus. — Matai, aš dabar galėčiau sudoroti visą elnią su ragais ir kanopomis. Žinai, jie nuostabiai maitina sužeistus narsuolius. Tuoj pamatysi, vaikine.

Zuikis paėmė nuo spintelės varinį varpelį ir sutilindžiavo. Kaipmat pasirodė brolis Hugas ir Žydrūnė.

— Štai ir maitinimo komanda. Valio! — apsidžiaugė Bazilijus. — Šis sužeistas karys ir aš būtume labai dėkingi gavę šio bei to užkrimsti. Nieko ypatingo, juk jūs mane pažįstate. Ko nors ant vieno danties gyvybei palaikyti sužeistame kūne.

Žydrūnė apsidžiaugė pamačiusi, kad Matijas geriau jaučiasi. Ji mirktelėjo jam, paskui vienuoliui Hugui. Storulis brolis pagarbiai nusilenkė zuikiui.

— Mielai, pone Elnie. Tuoj jums atnešiu du dubenis košės.

Matijas su Žydrūne vos laikėsi nekvatoję, kai Bazilijus pratrūko:

— Ką? Košės? Ką jūs sau manot, kokia dar košė? Ar pliurze valgydinami žymūs kariai? Mes norime atgauti sveikatą, o ne būti marinami! Paklausykite manęs, virtuvės šulai! Aš noriu padoraus maisto: pustuzinio virtų kiaušinių, šviežių vasarinių salotų, poros kepalėlių šiltos duonos, dviejų indelių riešutų sviesto, dviejų, ne, geriau keturių obuolinių pyragų ir, jei bus po ranka, pridėkit kelis vidutinio dydžio svarainių pyragėlius. Na, ko stovit išsižioję? Spauskit kuo greičiau į virtuvę!

Šaipydamasi Žydrūnė nepaprastai pagarbiai tūptelėjo, o vienuolis Hugas kilstelėjo leteną.

— Gerbiamasis, pamiršote alų.

Bazilijus taukštelėjo letena per lovą.

— Viešpatie aukščiausias, ir kaip galėjau! Na, na... keturių ąsotėlių pakaks. Dėkui, gerasis vienuoli.

Žydrūnė su vienuoliu Hugu išėjo ramstydamiesi vienas į kitą: jie vos nesprogo tramdydami juoką.

— Keisti padarai, — samprotavo Bazilijus. — Tegu mane šimtas, bet kas čia juokingo, jei du žymūs kariai nori valgyti taip, kad išliktų gyvi sveiki? Ak, jaunuoli, genys margas, pasaulis dar margesnis.

Vėliau, jau pasisotinęs, Matijas ėmė zuikį kamantinėti:

— Bazilijau, kas yra angis?

— Hmmm, angis? Na, tai nuodingu geluoniu roplys, gyvatė. Niekad su tais slidžiais padarais artimiau nebendravau. Ir tau, bičiuli, patariu vengti jų.

Matijas ir toliau tikrino zuikio žinias.

— Bazilijau, o Žydinčioje Girioje ar yra gyvačių? Kas kas, o tu, tiek matęs ir girdėjęs, tikrai apie tai žinotum, tiesa?

Bazilijus išpūtė savo siaurą krūtinę, per išsiblaškymą ėmęs kramsnoti Matijo svarainių pyragėlį.

— Gyvatės Žydinčioje Girioje? Duok pagalvoti. Ne, nemanau, jog jų dabar būtų. Anksčiau kalbėdavo apie vieną tokią, bet nemanau, kad būtų išlikusi. Fe, bjaurūs ropliai tos gyvatės! Nepalyginsi su elniais. Kaip, po šimts, tą gyvatę vadino? Ne, negaliu prisimint nors užmušk.

— Gal Asmodėjus? — nekaltai paklausė Matijas.

Bazilijus Elnias išmetė prakąstą pyragėlį ant spintelės. Ir iš karto baisiai surimtėjo.