Брайан Джейкс - Raudonmūris

Pagalba atvyko tuoj pat.

— Konstancija, pasitrauk! O jūs laikykite žibintus aukštai iškėlę. — Beveik be garso Vinifrida ir dar trys ūdros paniro į vandenį. Plaukdama Vinifrida įsakinėjo: — Išsisklaidykit ir nerkit giliai! Padalysime tvenkinį į keturias dalis. Aš imu pietinį kampą.

Įtampa augo. Vienuolyno gyventojai apstojo tvenkinį. Buvo matyti tik tamsus vanduo, kurio paviršių sudrumsdavo iškilusi ir vėl nerianti žvilganti ūdra.

Staiga visi aiktelėjo. Pasirodė Vinifrida nešdama suglebusį kūną. Daugelis letenų puolė traukti į krantą ūdros naštos.

Nusipurčiusi it šuo Vinifrida sušvokštė:

— Radau pusiau panirusį. Gerai, kad nendrės jį prilaikė.

Gyvūnai susispietė aplink ir visi klausė tik vieno dalyko:

— Ar čia Mafijas? Ar gyvas?

Konstancija prasibrovė prie susmukusio, permirkusio kūno.

Paskui ją yrėsi abatas su Žydrūne.

Abatas kreipėsi į susirinkusiuosius:

— Atsitraukit! Jei norite padėti, pasislinkit. Duokit kas žibintą Žydrūnei. Gerai, mažute. Laikyk aukščiau.

Minia paklusniai atsitraukė. Ir perdavė daugiau žibintų. Abatas karštligiškai darbavosi gaivindamas Mafiją, kilnodamas ir tuksėdamas jo kūną.

Pagaliau Žydrūnė garsiai paklausė to, kas visiems labai rūpėjo:

— Tėve abate, ar jis gyvas? Atrodo, nejuda...

Ūdra šlapia letena dunkstelėjo jai per petį.

— Ša, abatas daro viską, ką gali, kad jį atgaivintų. Tuoj sužinosim.

Brolis Alfas prasispraudė per minią kažkuo nešinas.

— Vinifrida, viena tavo ūdrų ką tik atnešė šitą kardasaitį ir makštį. Rado netoli tos vietos, kur buvo Mafijas.

— Duok juos čia, — liepė Konstancija. — Ką gali žinoti, gal tie daiktai sustiprins Mafiją, jei jis atvers akis.

Abatas skubiai mostelėjo.

— Žydrūne, duokš žibintą, vaike! Greitai!

Abatas prikišo žibinto stiklą prie Matijo šnervių ir burnos — stiklas vos vos aprasojo.

— Gyvas! Žydrūne, Mafijas gyvas! Duokit šen antklodes, neštuvus ir kuo greičiau neškit jį į vienuolyną!

Be žodžių Konstancija švelniai tarsi plunksnelę pakėlė Mafiją ir rūpestingai priglaudė peliuką prie savo šilto gauruoto kailio. Minia prasiskyrė, padarė lyg koridorių barsukei, skubiai žengiančiai į vienuolyną. Tamsoje kaip jonvabaliai žybčiojo žibintai, sugaudė didysis Džozefo varpas, skelbdamas Žydinčios Girios gyventojams džiugią žinią.

20

Švelnia migla apsigaubusi blausi saulė pradėjo naują dieną. Pamažu kildama virš tykių miškų ir pievų, staiga ji sušvito visu gražumu. Rasos lašeliai — melsvi, auksiniai, rožiniai — pavirto žėrinčiais brangakmeniais, voratinkliai tapo spindinčiais nėriniais, nuostabiai pragydo paukščiai; atrodė, kad tokios skaisčios ir gražios dienos dar niekad nėra buvę.

Bet į visas tas gamtos grožybes Kluniui Botagui buvo tik nusispjaut. Jo vienintelė akis, žiūrėdama į dangų, markstėsi nuo ryto laužų dūmų.

— Fu, šiandien vėl bus karšta kaip pragare. Na, bent lietus nelis, — murmėjo panosėj.

Karvedžio nekantriai stebima gauja paskubomis prarijo pusryčius ir nuskubėjo prie ginklų. Gerai paruošti kareiviai mitriai išsirikiavo.

Klunio asmeninis ginklininkas baigė šarvais rengti vadą ir dailinti jo karišką išvaizdą. Klunis vėliava davė ženklą kapitonams. Juodanagis, Varliakraujis, Juodailtis, Sūrvagis, Pamazginis ir Suskis nuskubėjo į savo vietas.

Kol kas Klunis dar nebuvo išsirinkęs padėjėjo, bet paskleidė gandą, kad bet kas iš jo bendražygių, pasižymėjęs būsimoje kovoje, bus paaukštintas dar mūšio lauke. Šeškas Triušrijys stovėjo šalia vado su būgnu, pasidarytu iš seno auseklio. Jis savavališkai pasiskelbė būgnininku ir pranašautuoju. Šeškas išsproginęs akis žiūrėjo į Klunį, — vadas ruošėsi tarti žodį, — tada trenkė būgnu reikalaudamas armijos dėmesio. Klunis pakėlė šalmo antveidį ir nužvelgė laukiančią gaują.

— Šį kartą nebus jokių klaidų! — šaukė jis. — Nebus ir pasitraukimo! Stovėsime kaip mūras, jei reikės, paskelbsime apgulą. Kas žengs nors žingsnį atgal, bus nudėtas. Kas nepaklus įsakymui, bus nudėtas. Kas nesikaus iš visų jėgų, taip pat bus nudėtas. Tai aš jums pažadu, o Klunis visad laikosi žodžio. Paklausykite dar! Mūsų priešas — taikios pelės ir vietinio miško gyventojai. Nugalėsite juos — gausite tokį atpildą, apie kokį niekad nė nesvajojote. Priešai neapmokyti, kaip mes, kautis, nelinkę žudyti. Neturi galinčio vesti į ataką vado, tokio kaip aš.

Priešakinės eilės viduryje stovėjo Žiurkinas, sužeistas pirmame mūšyje prie vienuolyno. Puse burnos jis sušnabždėjo bendrui, stovinčiam šalia:

— Girdėjai? Galinčio vesti į ataką, kaip aš! Tegu neskiedžia! Per aną mūšį visą laiką stovėjo saugiai užnugaryje, gražioje pievelėje.

Ausylas Klunis išgirdo nelaimėlio kareivio žodžius. Jis nušoko nuo paaukštinimo, griebė už pakarpos drebantį šmeižiką ir spardydamas išvarė jį prieš armiją.

— Matote išdaviką? — subliovė Klunis. — Tai žiurkė, kuri nemano, kad aš vedu savo armiją į mūšį. Klunis Botagas mato ir girdi viską! Žiūrėkite visi! Tegul būna pamoka tiems, kurie išdrįs abejoti manimi.

Nusikaltęs Žiurkinas drebėdamas tysojo ant šventoriaus tako. Gauja nuščiuvo. Kareivis maldaudamas įsmeigė žvilgsnį į žiaurią Klunio akį.

— Vade, aš tik pajuokavau... aš taip visai nemanau....

Čiaukšt!

Įgudusi letena galinga uodega su užnuodytu geležiniu spygliu čaižė žiurkinui snukį. Kareiviai žiūrėjo apimti siaubo. Auka paskutinį kartą sudrebėjo ir nusibaigė prie Klunio kojų. Vadas, nė nepažvelgęs į užkapotą kareivį, movė šventoriaus vartų link šiurkščiai skindamasis kelią per pavaldinių būrį. Žygis į vienuolyną žadėjo būti sunkus: reikės vilkti taraną ir visas kitas griovimo priemones. Nakčiai turės įsirengti stovyklą šalia kelio, o anksti rytą jau pulti Raudonmūrio vienuolyną. Jokio slaptumo. Atvirkščiai, Klunis norėjo sukelti didžiausią baimę priešams, todėl apsiginklavusi iki ausų armija narsiai žygiuos iki pat vartų.

Klunis pamojavo vėliava. Griausmingai nuaidėjus šeško būgnui, vadas it pamišęs suriko:

— Į vienuolyną! Sutriuškinti vartus! Visus galabyti! Galabyti!

21

Kliedėdamas peliukas blaškėsi po tamsius urvus. Kažkur kažkas šaukė jį:

— Matijau! Matijau!

Balsas lyg ir pažįstamas, bet jis turėjo svarbesnį rūpestį negu sukti galvą, kam balsas priklauso. Jis privalo surasti kardą. Staiga niūrioje tamsoje išvydo vėlyvosios rožės krūmą, ant kurio krito melsva šviesa. Iš kur rožė nykioje požemio karalystėje?

Matijas mato, kad rožių spygliai panašūs į mažyčius kardus; peikia pakalbinti rožę.

— Vėlyvoji rože, gal galėtum pasakyti, kur man ieškoti kardo? Suvirpėjo didžiausias žiedas. Žiedlapių viduryje pasirodė Matūzralio galva.

— Matijau, drauge mano, aš negaliu tau daugiau padėti. Ieškok Martyno pagalbos. Man jau metas išeiti.

Senasis vartininkas išnyko. Dabar Matijas pamažu eina ilgu koridoriumi. Jo gale matyti dvi figūros. Jis sustoja prie pirmosios — nepažįsta jos, bet jaučia spinduliuojant draugiškumą. Matijas žvilgteli į antrąją. Kokia keista! Nei priekinių, nei užpakalinių kojų. Šnypšdama praveria nasrus. Pasirodo dvi aštrios iltys ir virpantis liežuvėlis, kuris švytuodamas pavirsta kardu. Riktelėjęs iš džiaugsmo, puola prie jo, bet jį sulaiko pirmoji figūra. Matijas nė kiek nenustebęs mato, jog tai karžygys Martynas.

— Martynai, kodėl stabdai mane? Juk man reikia, paimti kardą!