Брайан Джейкс - Raudonmūris

Rudasparnė šiltai paspaudė Matijui leteną.

— Rudasparnei patinka pelė. Esi geras Kietasnapės draugas. Maniau, ji negyva, kol neparvedei jos. Padėsiu išvogti diržą ir makštį.

Matijas pritrūko žodžių. Jis priglaudė galvą prie švelnaus motinos žvirblės sparno ir nusibraukė ašarą.

Triukšmingai atplasnojo Kietasnapė.

— Didelis didelis vėjas. Senas pelius sako tau būti ant stogo, kai Džozefo varpas skambina kirmiapiečius. Voverė Džesė ateina su virve ir paima tave.

Mafijas vos palietė Kietasnapės atneštą maistą — vis galvojo apie pabėgimo planą. Jis toks rizikingas. Didelis pavojus gresia ne tik jam, bet ir jo draugėms žvirblėms.

O ką, jei karalius Jautis pasiims diržą ir makštį į žygį? Gali jų ir nepasiimti, bet kitur paslėpti. Ką tada daryti? Ar Džesė jį pamatys? O jei nepasiseks išlįsti ant stogo?

Daug kas galėjo susiklostyti ne taip, kaip numatyta. Ką darytų karžygys Martynas, patekęs į tokią padėtį? Mafijas nutarė, kad Martynas sukauptų visą drąsą ir pasikliautų kario sėkme. Tai ir jis darys.

Rudasparnė išskrido iš lizdo valandą prieš Džozefo varpui pradedant mušti pietų metą: turėjo paskleisti gandą apie gyvatę. Žvirblos gyventojai dažnai nešioja įvairias paskalas. Reikia tik sušnabždėti kelis žodžius keliose vietose, ir darbas padarytas. Netrukus visas karaliaus Jaučio dvaras ims čirškėti apie išgirstą naujieną. Vėliau, kai paaiškėja, kad viskas laužta iš piršto, niekas neprisimena, kas paleido paskalą, — Žvirbloje taip jau visad būna.

Paskutines sunkias minutes lizde Mafijas leido su Kietasnape. Kai melaginga žinia pasieks karalių Jautį, ji, kaip ir kiti Žvirblos kariai, turės skristi su karaliumi. Gal daugiau nebepasimatys abu draugai?

Tačiau jausmingiems atsisveikinimams nebuvo laiko. Už lizdo jau kunkuliavo žvirblių maišalienė — savo užduotį Rudasparnė atliko gerai. Pakilo baisus triukšmas, tarsi daugybė sparnų plaktų grindis.

— Karalius šaukia savo karius, — sumurmėjo Kietasnapė. — Reikia skristi. Gal Kietasnapė kada nors dar sutiks peliuką Matiją. — Ji atsegė antkaklį, ir tas nukrito Matijui nuo kaklo. — Mano draugas Matijas paleido mane į laisvę. Dabar aš tave išlaisvinu. Kietasnapė turi skristi. Sėkmės, Matijau!

Jie paspaudė vienas kitam leteną. Peliukas atsisveikino žvirblių kalba.

— Matijas ieškos Kietasnapės. Pamatys kada nors. O dabar Kietasnapė tegul skrenda. Būk visada stiprus ir drąsus Žvirblos karys. Ištikima draugė.

Greitai Kietasnapė išskleidė sparnus ir dingo. Matijas susigūžė lizde, kad jo nebūtų matyti. Įdėmiai klausėsi — sparnų plasnojimas ir čirškėjimas ėmė ščiūti. Jau ir visai nutilo. Į lizdą kyštelėjo galvą Rudasparnė.

— Matijau, skubam! Negaištam laiko!

Abu nuskubėjo per ištuštėjusį Žvirblos dvarą. Rudasparnė žinojo, kad visuose lizduose tupi motinos su jaunikliais. Bet jos giliai įsiraususios į samanas, plunksnas ir nekaišioja lauk snapų, nes pasiruošę jas ginti kariai išskrido. Matijas su Rudasparnė mikliai prasmuko pro maišo skiautę, atstojančią karaliaus būstui duris, ir puolė prie krėslo. Kardo makšties už jo nebuvo.

— Taip ir maniau! — sušuko Matijas. — Tas gudročius karalius Jautis viską pasiėmė.

Rudasparnė papurtė galvą.

— Ne. Mačiau jį išskrendant. Neturėjo nei dėklo, nei diržo. Gerai paieškokim. Turime surasti, ir greitai!

Karaliaus buveinė buvo menkai apstatyta — kur čia ieškoti? Rudasparnė plastėjo po kampus, o Matijui visai prapuolė ūpas.

— Kas iš to, kad čia sukinėjamės? — sušuko jis. — Nieko nėra. Tik valgio likučiai, senos čerpės, drugelių sparnai ir tas sumautas krėslas!

Iš piktumo jis spyrė į įdubusį krėslą. Viena koja iškrito, o visas parvirto parodydamas iš pakulinių juostų sukryžiuotą dugną.

Rudasparnė nustraksėjo prie apversto krėslo ir džiaugsmingai sučirškė:

— Žiūrėk! Žiūrėk! Karalius viską paslėpė tame kirmkrėsle!

Pro sukryžiuotas juostas Matijas pamatė žvilgant sidabrą ir juodą odą. Paskubomis jie ėmė snapu, nagais ir letenomis drėksti pamušalą. Pakilo dulkės ir seno kamšalo dūlėsiai. Džiūgaudamas Matijas iš krėslo gilumos ištraukė makštį ir diržą.

Štai puikios, žvilgančios odos makštis, papuošta gryniausiu sidabru. Ji visiškai atitiko diržo kilpą makščiai prikabinti. Aišku, kad tie daiktai priklausė Raudonmūrio karžygiui Martynui!

— Nėra laiko Matijui svajoti! Paskubėk!

Matijas tuoj pakluso Rudasparnei. Griebęs diržą ir makštį, užsimetė juos ant peties.

— Jau pasiruošęs! Ką dabar darom?

Paprastai žvirbliai skrisdavo lauk pro pakraiges. Bet Matijas — ne žvirblis, todėl pagalvojus, kas jo dabar laukia, jam ėmė raižyti paširdžius. Tuoj turės gultis ant nugaros ir iš po pakraigės lįsti lauk, kur po juo nieko nebus, tik kvapą gniaužianti erdvė; tada, peršliaužus stogvamzdį, reiks keberiotis aukštyn stačiausiu stogu.

Pirmą klaidą jau padarė — žvilgtelėjo pro pakraigės plyšį žemyn. Iš tokio aukščio vienuolyno kiemas atrodė kaip nosinė, apkraštuota gynybine siena. Stiprus vėjo gūsis priplojo jam ausis ir užėmė kvapą. Matijas prisidengė letena akis: jam svaigo galva vien nuo minties apie būsimą kelią.

— Nieko nebus, Rudasparne. Aš nevaliosiu užlipti ant stogo, — šiaip taip išstenėjo jis.

Motina žvirblė kaptelėjo snapu jam į leteną.

— Matijas privalo tai padaryti. Nebūk kirmpelė. Tuoj grįš karalius Jautis. Jis užmuš tave. Nepasiduok, juk Matijas karys!

— Ir aš taip maniau, kol pamačiau, kaip aukštai esu, — suinkštė peliukas.

Rudasparne drąsindama paplojo jam per petį.

— Bėk ir atnešk tą savo storą virvę. Kai ką sumaniau.

Peliukas strimgalviais nulėkė į lizdą, išvertė kuprinę ir čiupo atsineštą virvę.

Rudasparne tvirtai aprišo peliuką per liemenį. Susirūpinęs Matijas išbandė mazgą. Tada motina žvirblė pasakė ką sumaniusi.

— Aš skrendu aukštai ant stogo. Laikau tvirtai virvės galą. Tu išlendi ir pakimbi ore. Bet nereikės bijoti — aš labai tvirtai laikysiu virvę.

Paėmusi snapu virvės galą, Rudasparne nuskrido ant stogo ir įsikirto nagais į čerpes.

— Aš pasiruošusi! — sušuko ji. — Dabar eina Matijas.

— Negalvok apie tai, — garsiai pasakė sau Matijas. — Daryk kas reikia, ir viskas. — Iš visų jėgų įsikibo į virvę ir šoko nuo pakraigės.

Matijas užsimerkė. Šokant jam apmirė širdis. Virvė įsitempė, ir staiga jis sustojo. Gūsingas vėjas blaškė peliuką kaip plunksnelę. Sukandęs dantis, kabindamasis letena paskui leteną į virvę, jis ėmė kopti aukštyn, bet negalėjo pasiekti sienos, nes išsikišęs stogvamzdis laikė virvę atokiai nuo jos.

— Gerai kopi! Rudasparne tvirtai laiko virvę, — šaukė nuo stogo žvirblė vos girdimu per švilpiantį vėją balsu.

Matijui virpėjo letenos nuo įtampos ir jo paties svorio. Tačiau jis drąsiai kilo aukštyn — štai stogvamzdis jau čia pat. Jam reikėjo sukaupti visą drąsą, kad išdrįstų paleisti virvę ir griebti stogo latako kraštą. Pagaliau vienu mostu čiupo darganų nuniokotą lataką. Senas smiltainio lovelis neišlaikė jo svorio — kraštas atskilo ir nulūžo!

Matijas nėrė žemyn — užpakalinės letenos atsirado ten, kur ką tik buvo galva. Atskilusi lovelio skeveldra lėkė žemėn paskui jį. Staiga virvė trūktelėjo ir sustojo, jis neteko kvapo. Akimirką kitą kyburiavo ant virvės, paskui ėmė vėl, bet jau lėtai leistis.

Mat ant stogo Rudasparne paslydo. Ji nagais kabinosi už čerpių, bet peliuko svoris traukė ją stačiu stogu žemyn. Atsilošusi Rudasparne stengėsi įsikirsti nagais į kokį plyšį, kad išsilaikytų. Priešais jau matyti nuskilęs latako kraštas; staiga jis pakišo jai išganingą mintį. Žaibo greitumu Rudasparne smarkiai patraukė virvę ir jau daug palaidesnę vikriai įkišo į nuskilusio latako plyšį. Virvė slystelėjo ir sustojo. Dėl viso pikto ji dar porą sykių apsuko virvę apie kyšantį nuskilusio latako kraštą. Tada paleido virvę ir nuskrido pas Matiją. Palindusi po juo padėjo peliukui kilti į viršų.