Брайан Джейкс - Raudonmūris

Jį nutraukė balsas iš šalies:

— Ei, ei, ar gražu karininkui lupti eilinį? Niekingas elgesys, seni, baisiai niekingas!

Klunis apsisuko. Kitoje tvoros pusėje, bendruomenės žemėje, išsišiepęs stypsojo zuikis Bazilijus Elnias.

Mirtinoje tyloje Klunis išvertė akį į įžūlų Bazilijų, o tas nutaisė pasipiktinusią miną.

— Tokio dalyko sunku tikėtis iš gaujos vado, kur ten! Aš tai išspirčiau tave lauk iš šventoriaus!

Klunis dusdamas suriko:

— Suimt jį! Čiupkit tą šnipą! Atneškit man jo galvą!

Bazilijus prunkštelėjo.

— Kam ji tau? Ar sava jau nebepatinka? Aišku, kad ne! Toks šlykštus mušeika, bjauru net pažiūrėti!

Žiurkių būrys persirito per tvorą ir jau čiups Bazilijų. Bet kur ten joms zuikį sučiupti! Ar pagausi dūmą vėjui pučiant? Ką tik buvo, ir jau dingo be pėdsakų. Džesė slėptuvėje tramdė juoką.

Po kelių varganų minučių pasidarė aišku, kad nei žiurkėms, nei tuzinui uždususių šeškų, žebenkščių ir šermuonėlių, atskubėjusių į talką vykdyti Klunio įsakymo, sugauti keisto zuikio greičiausiai nepavyks.

Sugriebęs pabalusiais nagais vėliavą, Klunis šoko per tvorą į bendruomenės žemę.

Viskas vyko pagal draugų sugalvotą planą.

Šalia Klunio išdygo Bazilijus.

— Ei, žiurkine, auklėji savo galvažudžius pavyzdžiu? Teisingai! Niekad nereikalauk iš kareivių to, ko pats negali padaryti! Pagirtina!

Ir žaismingai šastelėjo nuo žiurkės. Klunis garktelėjęs šoko zuikio vytis. Bazilijus strykčiojo, sukinėjosi ir vis viliojo Klunį tolyn į bendruomenės žemę. Visų akys buvo įbestos į juodu, ir niekur daugiau. Taigi Džesei buvo lengviau slapčia liuoksėti paskui zuikį ir žiurkiną.

Klunis persekiojo Bazilijų atkakliai, be jokių staigių judesių — tykojo, kada zuikis, per daug pasikliaudamas savo miklumu, padarys klaidą, o tada jis smogs. Jo kariauna sekė užpakaly per dvidešimt žingsnių. Klunis saviškiams liepė nesikišti — norėjo su zuikiu vienas susidoroti.

Staiga Klunis smeigė vėliavos kotu Bazilijui. Zuikis apsidžiaugė — jie jau prie pat miško. Tuoj išmuš Džesės valanda. O jis turi nuvilioti žiurkiną kuo toliau. Išsisukinėdamas nuo vėliavos koto smūgių ir skaudžios it rimbas uodegos, Bazilijus sumetė, kad Klunis — tai ne kokia kerėpla žiurkė. Žvilgtelėjus pažiūrėti, ar jau arti Džesė, kairė koja prasmego pievos išrausoje, letena krypt, ir Bazilijus kaip ilgas išsitiesė ant žemės.

Prišokęs Klunis tvojo vėliavos kotu zuikiui per galvą. Bazilijus spėjo pasukti ją.

— Džese! Jau! — suriko.

Bazilijui šaukiant nutiko keletas dalykų.

Nežinia iš kur it raudonas kamuolinis žaibas atskrido Džesė. Vėliava įsmigo į minkštą žemę, kur ką tik buvo Bazilijaus galva. Jis ištraukė iš duobės koją. Pašokusi aukštyn kaip upėtakis, Džesė vienu mostu drykstelėjo nuo vėliavos koto gobeleną.

Klunis sustugo iš pykčio. Per pievą jam į pagalbą plūstelėjo sėbrai. Bazilijus stryktelėjo ir šlubčiodamas narsiai pridengė Džesę. Raukydamasis iš skausmo šūktelėjo jai:

— Greičiau dink iš čia. Aš juos sulaikysiu!

Džesė šastelėjo išvengdama Klunio uodegos smūgio.

— Na, jau ne! Jei lieki tu, liksiu ir aš!

Bazilijus raišuodamas šokinėjo tarp Klunio ir Džesės.

— Džese, nesispyriok! — šaukė. — Tuojau mauk iš čia!

Gauja bemaž lipo ant kulnų. Greita kaip žaibas Džesė grybštelėjo Kluniui už uodegos. Iš visų jėgų trūktelėjusi tėškė žiurkiną į pirmąsias jo kariaunos gretas. Paskui uždėjo Bazilijaus leteną sau ant peties.

— Bėgam, Bazilijau, į mišką. Kartu šuoliuokime ten.

Abu draugai spruko iš bendruomenės žemės į Žydinčią Girią. Rėkaudama, cypaudama juos vijosi Klunio gauja. Džesė bėgdama sušvokštė:

— Imk šitą, o man duok netikrą. Paskubėk!

Bazilijus čiupo gobeleną, iš užančio ištraukė jų paruoštą bjaurų skudurą, tikriau sakant, puodkėlę iš brolio Hugo virtuvės.

Persekiotojai buvo jau visai čia pat.

— Dabar dink iš čia, — sužiopčiojo Džesė. — Aš juos pavedžiosiu už nosies, o tu gali per šventorių pasukti į vienuolyno kelią. Jie apie tokį maršrutą niekad nepagalvos.

Tik jiems pašnekėjus, Džesė žvilgtelėjo zuikio pusėn. Bazilijus dingo kaip į vandenį. Po akimirkos uždusęs kariškas balsas sukuždėjo iš atžalyno:

— Viskas bus gerai, drauguže. Pasimatysim vienuolyne. Sėkmingo vaikymosi, iki!

Zuikis Bazilijus, maskuotės meistras, prasmego kaip į žemę.

Džesė matė Klunį su sėbrais artėjant per medžių guotą. Ji tyčia stovėjo, kad žiurkės pamatytų ją. O Klunis jau šaukė letena rodydamas į ją:

— Ji ten! Ta voverė pagrobė gobeleną! Griebkit ją! Paimkit gyvą!

Džesė ramiai palaukė, kol žiurkės visai priartėjo. Beveik paskutinę akimirką ji šovė į gretimą kaštoną ir sustojo neaukštai, bet persekiotojams buvo nepasiekiama. Kai kurie vikruoliai bandė ropštis į medį. Džesė liuoktelėjo kiek aukščiau.

— Lipkit žemyn, lepšiai jūs! — sušnypštė Klunis. — Ne jūsų nosiai pačiupti voverę medyje. Neginkit jos aukščiau, kol aš sugalvosiu, ką daryti.

Žiurkės nusliuogė žemėn. Tada ir voverė nusileido žemiau. Reikia laimėti kuo daugiau laiko, kad spėtų pabėgti Bazilijus.

Klunis nerūpestingai atsirėmė į medį.

— Tu, vovere, mikliai apsisukai. Labai gudriai, ką jau ir kalbėti. Žinai, tokių kaip tu labai reiktų mano armijai. Guvių ir su smegenimis galvoje.

Triušrijys taip pat šoko rodyti savo gražbylystės.

— Ak, vovere, tu jau paklausyk vado. Jis ieško sau gero padėjėjo, aukščiausio rango karininko. Kodėl tau nenusileidus ir nepakalbėjus su juo? Būk rami, grobis bus didžiulis, kai nugalėsim vienuo... oi!

Nedidukas žalias, dar su spygliuota žieve kaštonas kaukštelėjo iškalbingajam šeškui į pakaušį. Džesė palypėjo ant aukštesnės šakos. Ji pamojavo Kluniui neva gobelenu.

— Ar šito trokšti, žiurkiasnuki?

Klunis vos sutramdė įniršį. Juodanagis, bakstelėjęs jam, sukuždėjo:

— O ką darom dėl zuikio, vade? Gal man paimti būrį kareivių ir paieškoti jo?

— Ne, su zuikiu atsiskaitysiu paskui. Dabar man jūs visi reikalingi čia, jei pasiseks ją prisivilioti, — sumurmėjo jis.

Ausyla Džesė girdėjo viską, ką sakė karvedys. Jos ir zuikio planas pavyko! Sviedusi kietą spygliuotą kaštoną šūktelėjo Kluniui:

— Ei, žiurkiasnuki! Nejau iš tikrųjų manai, kad pasiseks ją prisivilioti? Tu mane lygiai taip pat pagausi kaip ir vieversį dangaus mėlynėje! Niekas iš tavo gaujos nesugebės nė priurtėti prie manęs!

— Žinau, vovere, — atsakė Klunis. — Bet tu pagalvok. Jei laimėsiu karą su pelėmis, o aš tikrai jį laimėsiu, gali neabejoti, — prisiekiau, kad visus, kas bus vienuolyne, užmušiu... Na, o tu turbūt turi tenai ką nors artimą, tarkim, vyrą, vaikelį, žodžiu, šeimą...

Klunis pašoko, nes ant jo pasipylė spygliuotų kaštonų kruša.

— Niekše, šlykštus žudike! — sušuko Džesė. — Prakeiktas padugnių išpera! Tik prisiartink prie mano šeimos, ir aš tau paskutinę akį išlupsiu iš tavo dvokiančio snukio!

Kai vėl pasipylė kaštonų lietus, Klunis suprato, kad planas pavyko.

— Ta kaštonų kruša ne kažin ką tau padės. Klausyk, aš — protaujantis padaras. Prašau tave tik pagalvoti apie savo šeimą. Nenori stoti į mūsų armiją, nestok. Tupėk tame medyje iki pasaulio pabaigos, man nerūpi. Aš noriu tik to skutelio gobeleno. Argi daug prašau? Jei atiduosi, tavo artimieji nenukentės.

Džesė jau ketino vėl paleisti keletą kaštonų ir dar kartą jį išdergti, kai staiga suvokė Klunio kėslus. Žiurkė nori ją apmulkinti, kaip ir ji su Bazilijum jį mulkino. Nori užkalbėti jai dantis, kad ji prarastų budrumą. Ką gi, galima ir dviese sužaisti, galvojo Džesė.