Брайан Джейкс - Raudonmūris

Kareivių šutvė apačioje, stebinti voverę, įžvelgė permainą. Ji ėmė jaudintis, kramtyti lūpas, trinti letenas. Paskui skausmingai prispaudė gobeleno skiautę prie krūtinės.

— Man nusispjaut, kas nutiks kitiems Raudonmūrio gyventojams, man rūpi vyro ir vaiko likimas. Ar jų nenuskriausi, Kluni?

Karo vadas voverės balse išgirdo ašaras.

— Na, ką tu, žinoma, ne! — nuramino jis voverę. — Tik numesk tą gobeleno skiautę man, ir tavo artimiesiems saugumas garantuotas. Patikėk, vovere, duodu garbės žodį.

Džesė nubraukė ašarotas akis tariama gobeleno skiaute ir gailiai kiauktelėjo.

— Tada sutarta. Jei pažadi neliesti mano šeimos, imk tą senieną. Man ji nieko nereiškia.

Džesė paleido iš nagų pakulinį lopą. Jis pamažu nusklendė sukinėdamasis tarp šakų — Klunis vos susitvardė nešokęs jo gaudyti. Triušrijys žėrinčiom iš pagarbos akimis puolė pirmyn. Jis pakėlė puodkėlę ir nuolankiai įteikė Kluniui.

— Malonėkite paimti, jūsų kilnybe. Koks gražus daiktas, sveikutėlis, nė kiek neapgraužtas.

Klunis godžiai griebė skudurą. Primerkė akį. Kas čia, po šimts?! Apgavystė! Iš baisaus įniršio suriko nesavu balsu. Tą pačią akimirką sėbrai dėjo į krūmus, nes vadas ėmė galingais nagais it pamišęs draskyti puodkėlę į skutus ir stūgauti:

— Apgavystė! Skuduras! Šlykštynė!

Iš medžio viršūnės Džesė stebėjo jį su rūsčiu pasitenkinimu.

— Tokia pati šlykštynė kaip ir tu, žiurke! Tikrasis gobelenas grįžo į Raudonmūrį. Gražiai apmovėm tave, žiurke!

— Užmušt ją! Kailį nunerti bjauriai apgavikei! — rėkė Klunis it pasiutęs. Bet dar nespėjus žiurkėms pakelti iečių ir lankų, Džesė pradingo. Liuoksėjo nuo medžio ant medžio stebėtinai vikriai. Pačiomis Žydinčios Girios viršūnėmis narsioji voverė skubėjo į Raudonmūrio vienuolyną.

Sugrįžo Džesė vakarėjant. Ji lengvai stryktelėjo nuo guobos šakos ant vienuolyno sienos. Iš tolo girdėti džiaugsmingi pelių balsai, šventiškas klegesys — vadinasi, Martyno atvaizdas jau vietoje.

Nušokusią į kiemą voverę tuoj apsupo ir ėmė sveikinti draugai, žinoma, ir vyras — vos neuždusino jos bučiniais. Tylutis Semas, užsikoręs Džesei ant peties, visai sušlapino jai galvą meiliai tapšnodamas nučiulpta letenėle.

Miško gyventojai ant letenų nunešė Džesę į valgomąjį, kur buvo sveikinamas kitas didvyris — Bazilijus Elnias. Jis pakėlė akis nuo kalno skaniausių vaišių į bendražygę ir parodė savo leteną, pernelyg gausiai apvyturiuotą tvarsčiais.

— Karo žaizda, — pilna burna sumurmėjo Bazilijus, dorodamas svarainių ir šeivamedžio uogų pyragą. — Žinai, reikia atgauti jėgas; tik gausus valgis užgydo garbingoje kovoje gautus sužeidimus. Taip taip, jie gydomi gausiau maitinantis.

Tylutis Semas striktelėjo ant stalo. Jis parodė Bazilijui vos matomą įdrėskimą ant savo nučiulptos letenos. Malonus zuikis rimtai ją apžiūrėjo.

— Ai ai, atrodo, dar viena karo žaizda! Sėskis šalia manęs, mažasis kary, ir gerai užkrimsk — geriausias būdas žaizdoms gydyti.

Na, ir kirto abu kariai susėdę! Brolis Hugas atkrypavo spindėdamas iš džiaugsmo.

— Gerieji žvėreliai, — nusijuokė jis, — vėlyvoji rožė vėl ruošiasi žydėti. O jūs kirskit kiek tik širdis geidžia.

Džesė uždėjo letenas ant storulio virėjo pečių. Visa voverės išvaizda dvelkė liūdesiu ir susirūpinimu.

— Broli Hugai, mielas drauge, ruoškis išgirsti tragišką žinią.

Putniame Hugo snukutyje pasirodė išgąstis.

— Džese, kas nutiko? Sakyk greičiau!

Džesė prašneko springstančiu balsu:

— Klunis sudraskė tavo seniausią ir todėl garbingiausią puodkėlę. Raudonmūryje daugiau nė vienas puodas nebus su ja nukeltas nuo ugnies.

Už brolio Hugo pečių Bazilijus su Semu vos nesprogo juokais raitydami pudingą su obuolių kremu.

Vakarinės saulės spinduliai užliejo didžiąją menę, kurioje senasis Matūzalis rūpestingai darbavosi adata — įsiuvo kario Martyno atvaizdą į Raudonmūrio puikiojo gobeleno kampą.

18

Matijas kuitėsi giliau į Rudasparnės lizdą, vis rangėsi taikydamas patogiau įsitaisyti tarp sausų samanų, pūkų ir švelnios žolės. Naktį pakilo vėjas. Peliukas žvilgtelėjo per lizdo kraštą. Diena niūki — tokių dažnai pasitaiko puikioje vasaros pradžioje. Debesys tumulais ritosi dangumi, bet nelijo ir vėjas buvo šiltas. Tačiau tas bastūnas, patekęs pro pakraigės ir stogo plyšius, čia taip daužėsi, švilpė, dejavo, kad peliukas vėl susirietė į kamuoliuką, kaip kad dažnai darydavo savo lovoje vienuolyne. Prisiminus švarią, patogią lovelę, jį suėmė namų ilgesys. Ar kada dar miegos joje?

Prie lizdo suplasnojo sparnai — grįžo žvirblė motina.

— Matijas — pelė miegalė! Kelkis! Šiandien reikės daug ką nuveikti.

— Labas rytas, Rudasparne, — mandagiai pasisveikino jis. — Ką jau taip reikės šiandien nuveikti?

Rudasparne nutūpė į lizdą. Atrodė labai rimta.

— Šiandien Matijas pabėgs iš Žvirblos. Aš turiu planą. Karalius neturi teisės laikyti pelės nelaisvėje.

Staiga Matijas visai nubudo. Įbedė akis į motiną žvirblę.

— Turi planą? Oi, Rudasparne, sakyk greičiau!

— Pirmas dalykas — pelė negali grįžti pro angos duris. Karalius labai piktas. Prikrovė daug čerpių ant durų. Kad svetimi nelįstų. Durys nebeatsidaro, — aiškino Rudasparnė.

Matijas švilptelėjo.

— Tai pasiutęs senis Jautis! Bet kaip tada aš grįšiu? O gal nuskraidinsi mane ant sparnų? Juk tu didesnė už Kietasnapę...

Rudasparnė nutraukė peliuką:

— Matijas kalba nesąmones. Net kartu su Kietasnape Rudasparnė negali tavęs pakelti. Žvirblis labai lengvas, stiprus jo snapas, aštrūs nagai, bet sparnai maži, ne tokie kaip kitų paukščių. Su pele ant nugaros smegtų žemyn kaip akmuo. Kartais mums net kirmėlė per sunki. Nešame dalimis. Per du tris kartus.

Matijas ėmė atsiprašinėti, bet motina žvirblė jį vėl nutraukė:

— Rudasparnė turi planą. Klausykis atidžiai. Aš pasiunčiau Kietasnapę pas seną pelę vartininką, kuo jis ten vardu? Atūzalėjus? Taip? Mano vaikas pasakys seniui surasti didelę raudoną voverę. Ir ilgą ilgą virvę. Voverė pamato peliuką ant stogo. Užlipa ir padeda Matijui nusileisti.

— Žinoma, padės! — sušuko Matijas. — Koks puikus planas! Su Džese nė kiek nebijosiu leistis. Bet kas bus, jei sužinos karalius, pamatys mane jo kariai? Tada man galas!

Rudasparnė nekantriai suplastėjo sparnais.

— Mano planas turi dar kitą dalį. Tuoj atskrenda Kietasnapė. Ji pasako, kada voverė ateina pas tave. Tada Rudasparnė paleidžia melagingą gandą po visą Žvirblą. Jis greitai paplinta.

Matijas išsižiojo.

— Paleidi melagingą gandą? Kokia iš to bus nauda?

Rudasparnė, gudriai šyptelėjus, ėmė kuitinėtis po savo plunksnas.

— Plačiai paskleidžiu melą. Šnapšteliu šen, šnapšteliu ten apie milžinę nuodingą gyvatę. Kad sužeista galuojasi po medžiu, nes prarijo kardą.

Matijas susižavėjęs pažvelgė į Kietasnapės motiną.

— Tai bent sugalvojai! Nuostabu! Karalius Jautis su kariais tuoj lekia ten, o aš lipu ant stogo? Taip?

Rudasparnė linktelėjo.

— Matijas žaibiškai pavagia diržą, kardo makštį. Ir nulipa nuo stogo su raudona vovere.

Peliukas iš gėdos negalėjo žiūrėti motinai žvirblei į akis.

— Rudasparnė, labai atsiprašau, bet iš kur žinai, kad norėjau juos paimti?

Rudasparnė palietė peliukui leteną.

— Visą laiką žinau. Matijas atėjo ne dėl to, kad norėjo parvesti mano vaiką namo. Atėjo dėl kardo. Kardo negavo. Bet diržas ir makštis vis tiek priklauso pelėms. Turi juos paimti. Tie daiktai neša nelaimę žvirbliams. Mano vyras žuvo dėl to kardo.