Брайан Джейкс - Raudonmūris

Šeškas atsargiai palietė ištinusį snukio galą.

Susigūžęs Klunis tylėjo kaip akmuo, kad kitiems nekiltų noro pasišaipyti. Jis nesisėdo, nebandė čiupinėti sugeltų vietų: dantis sukandęs kentė deginantį skausmą.

Kitame pievos krašte žiurkės susimetė į mažytę kūdrą, o širšės dūzgė virš vandens tykodamos išlendančio snukio.

Patekėjusi saulė nušvietė liūdnai pakrikusią armiją. Kluniui užteko proto pykčiui suvaldyti. Jo kareiviai atrodė tokie sutrikę, kad, regis, tuoj dės į kojas ir paliks armiją. Jis sumetė, kad širsdamas ant suluošintų kareivių nieko nepeš. Septynios žiurkės, du šeškai ir šermuonėlis tysojo negyvi griovyje — nusibaigė nuo begalės geluonių.

Lėtai atklibikščiavo visas bjauriais gumbais išverstas Sūrvagis.

— Vade, jie kažkuo apliejo taraną. Negalima jo išlaikyti. Stengiamės iš visų jėgų, bet jis slidus kaip šlapias ungurys. Prakeiktas taranas slysta iš letenų. Išsprūdęs vienam kareiviui sulaužė kojas. Kas galėjo pamanyti, kad pelės prigalvos tokių dalykų. Pirma širšės, dabar tas glitus rąstas. Nors pasiusk!

Klunis parodė į kitą pievos pakraštį.

— Pergrupuok armiją ten. Tegul kareiviai pasistiprina ir pailsi. Pasiųsk ką nors parinkti rūgštynių — tegul kareiviai jomis patrina sugeltas vietas. Aš einu į palapinę ir rimtai pagalvosiu, ką toliau darysime. Mes toli gražu dar nepralaimėjome. Kasdien pelės neturės širšių lizdo.

Klunis varganai nušlubavo į palapinę kasydamasis nagu nugarą.

Vienuolyno ligoninėje gydėsi keli vabzdžių sugelti ligoniai. Laimė, brolis Rufas prieš kelerius metus buvo išradęs ypatingą mišinį nuo įgėlimų.

Tylutis Semas visą įvykį pavaizdavo gestais ir judesiais norėdamas palinksminti Timą ir Tęsę, taip pat kitus mažylius. Jie leipo juokais žiūrėdami į Semą, kaip jis pliaukši sau per kailį, verčiasi kūlio, juokingai maivosi.

Po kelių valandų poilsio Konstancija su kitais vadovais vėl susirinko ant sienos. Priešininkai už pievos laižėsi žaizdas, taigi kol kas pavojus negrėsė. Buvo gera proga nustatyti žalą, padarytą vartams.

Nuo sienos virve nuleista Džesė mikliai apžiūrėjo vartus. Netrukus voverė sugrįžo ir nušvietė padėtį: nors daug gilių įdubų, mažiausiai du ilgi plyšiai, seni vartai dar gerai laikosi.

Konstancija nutarė vėliau pasiųsti dailidžių ir kalvių jų remontuoti. Pastaruoju metu barsukei nedavusi ramybės viena mintis galop ją visai apsėdo. Nukerti galvą, ir padaro nebėr! Kaip nors ji turi nugalabyti Klunį Botagą, ir baigtas kriukis!

Anapus pievos stovi vado palapinė. Ryškiai šviečiant saulei, aiškiai matyti už palapinės audeklo judant didžiulės žiurkės šešėlį. Visa bėda, kad palapinės nepasieks nei mėtyklės akmuo, nei strėlė. Kad būtų koks didelis ir galingas ginklas... Didžiulis lankas, kažkas panašaus į arbaletą. Užneštas ant sienos, slepiamas užtvaro, nepastebėtas nei Klunio, nei jo sėbrų. Vidudienį per birželio skaisčios saulės peršviečiamą palapinės audeklą Klunio šešėlis būtų aiškiai matomas taikinys. Gerai nutaikyta stambi strėlė cvangt! — ir Klunis gatavas!

Klunio nebėr!

Patenkinta savo planu Konstancija apie jį užsiminė tik vienam padarui, vienišam bebrui. Pasitelkusi į pagalbą visko mačiusius bebro dantis, barsuke paliko jį sode graužti kukmedžio medelio, o pati nudrožė ieškoti tinkamos savo užmačiai strėlės. Uosio lazdelė, naudojama kaip žvakių gesiklis, labai tiks. Sunkiu akmeniu Konstancija suplojo kūgio pavidalo varinį gesiklį, pritvirtintą lazdelės viršūnėje, ir jis pasidarė panašus į grėsmingą strėlės smaigalį. Kad strėlė būtų lakesnė, prismaigstė į jos galą anties plunksnų. Išvaškavo ploną pintą kopimo virvę — išėjo puiki lanko templė. Bebro padedama Konstancija atrėmė medelį į vienuolyno sieną, kiek reikia prilenkė ir uždėjo templę. Jie drauge užkėlė didžiulį lanką ant stalo, pritvirtino vinimis ir diržais, paskui užnešė ant sienos. Konstancija tik šiurkščiai sukriūkdavo, jei kas pristodavo klausinėti, kam tas keistas prietaisas, — girdi, tai tik jos ir bebro reikalas. Paskui abu susėdę ant sienos pietavo ir šnabždėjosi paslaptingais balsais.

— Turi išdegti!

— Kad tik bloga akis nenužiūrėtų! Turime tą vieną strėlę.

— Kad vienos ir tereikia.

— Gal palaukim, kol saulė ateis į pietus? Tada aiškiausiai bus matyti.

— Gerai sakai. Kai Džozefas muš pusiaudienį, tada ir paleisim.

Pavalgę abu išsitiesė kaip seni sarginiai šunys ant saulės įšildytų akmenų.

Po pusvalandžio draugai jau knarkė.

Klunis buvo ne iš kelmo spirtas Žiurkinas. Jam dažnai norėjosi, kad jo armija galvotų taip kaip jis ir nebūtų tik mulkių minia. Kita vertus, jei sėbrai būtų tokie protingi kaip jis, kam tada reiktų vado? Toks jau gyvenimas, samprotavo jis. Niekas kitas negali sugalvoti tokių planų.

Ir šį kartą, jo nuomone, jis sugalvojo paprastą, bet nepriekaištingą planą. Klunis pasileido per pievą ir atrinko per trisdešimt žiurkių.

— Paskui mane! — garktelėjo Klunis. — Sūrvagi, pavaduosi mane, kol grįšiu.

Daugiau netaręs nė žodžio, Klunis nužygiavo su pasirinktais graužikais pirmiausia prie apvirtusio šieno vežimo griovyje, paskui, greitai apsukęs ratą, pasuko į Žydinčią Girią.

Kaip ir jo pirmtakas Raudondantis, Sūrvagis buvo garbėtroška. Jis suprato Klunio įsakymą kaip labai geidžiamą paaukštinimą — paskyrimą į Klunio padėjėjus. Vadas nė neužsiminė apie Juodanagį. Sūrvagis taip apsidžiaugė, jog net užmiršo skausmingus įgėlimus. Bimbinėjo sau po pievą džiaugdamasis naujai įgyta valdžia.

— Juodanagi, pasiųsk tuos šeškus daugiau parauti rūgštynių, girdi? — įsakė jis. — Ir žiūrėk, kad niekas per toli nenueitų! Jei ko prireiks, aš būsiu palapinėje, bet pasistenk netrukdyti man.

Juodanagis piktai vyptelėjo. Tačiau įsakymus vykdė. Pabandytų nevykdyti, Sūrvagis tuoj apskųstų Kluniui.

Sūrvagis išdidžiai įžengė į palapinę ir apsidairė. Klunio palikta pusė karvelio, kiek sūrio ir bemaž pusė gertuvės geriausio šventojo Ninijano stipraus miežinio alaus.

Sūrvagis godžiai puolė doroti gardumynų. Raudondantis visada taip darydavo, tai ko jam laukti? Juk jis jau Klunio pavaduotojas! Sūrvagis išsidrėbė karvedžio krėsle, užvertė užpakalines letenas ant žemėlapiais nukloto stalo — pagaliau jis laimingas, nes jo troškimai išsipildė. Jis patyliukais svajojo, kad imtų pliaupti lietus kaip iš kibiro, tada sėbrai pamatytų jo išskirtinę padėtį: jie lauke mirksta lietuje, o jis sausas jaukiai tūno palapinėje.

Sūrvagis ėmė žiūrinėti žemėlapius. Jokio supratimo neturi, ką tie brėžiniai reiškia. Greitai jam pasidarė nuobodu.

Štai Klunio užnuodytas spyglys, kurį prieš mūšį tas užsimauna ant uodegos galo. Atsargiai, kad netyčia neįsidurtų letenų, užsimovė jį ant uodegos. Paskui apsisiautė vado apsiaustu. Truputį per ilgas, bet vis tiek jis, be abejo, puikiai atrodo. Kiek padvejojo dėl sunkaus kariško šalmo. Iškišęs nosį pro palapinės angą apsidairė, ar kartais negrįžta Klunis. Nė kvapo! Gal jis išsidangino kelioms valandoms...

Džozefo varpas išmušė pusiaudienį.

Konstancija papurtė miegantį bebrą.

— Žiūrėk, kaip viskas puikiai susiklostė! Klunis matyti kaip ant delno. Ir dar išsipustęs prieš galą. Tokios progos daugiau nesulauksim!

Milžiniškas lankas suveikė puikiai. Sūrvagis greitu paaukštinimu džiaugėsi labai trumpai. Ir nesuvokė, kas jam atėmė gyvybę.

2

Žnektelėjęs į katino nasrus, Matijas suspigo iš siaubo. Šlapia, karšta, juoda, rausva, neapsakomas tvaikas, daugybė didžiulių geltonų dantų!