Брайан Джейкс - Raudonmūris

— Peliau, ką tau sakė katinas? — sugergždė jis. — Ar užsiminė apie mane?

Matijas perdavė Džuliano žodžius.

— Dvarininkas Raudongauris sakė, pone, kad jei prisipažinsite, jog klydote, ir atsiprašysite jo, tada abu galėsite vėl draugauti ir kartu gyventi daržinėje.

Kalbėdamas Matijas traukėsi toliau nuo vis ilgėjančių apuoko nagų. Staiga negalvodamas peliukas metėsi į šoną, o apuokas šoko ant jo. Matijas zigzagais spruko nuo kraugerio paukščio. Pramovęs grobį, kapitonas Sniegius it pasiutęs ėmė nagais draskyti žolę keldamas dulkes. Staiga apsisuko ir pakilęs nutūpė šalia savo drevės nudžiovusiame ąžuole.

— Gerai jau, gerai, mažasis kary, gali liautis bėgęs. Grįžk pas mane. Noriu su tavim pakalbėti.

Matijas sustojo. Nuo medžio jį skyrė saugus atstumas. Kapitonas Sniegius mindžikavo nuo kojos ant kojos ir piktai bambėjo:

— Ar tai aš klydau? Nieko panašaus! Jau tik neatsiprašinėsiu aš to katino! Nesulauks!

Kai apuokas baigė ginčytis su savim, Matijas šūktelėjo:

— Gerbiamasis pone, kapitone Sniegiau, norėčiau jus kai ko paklausti.

Didžiulis baltas paukštis mostelėjo sparnu į drevę.

— Klausyk, peliau, negi dabar stovėsi apačioje ir šukalosi visą laiką iš ten? Kodėl tau neužsukus į mano landą, tiksliau, lizdą? Čia, jaukioje aplinkoje, ir pašnekėtume.

Pasistiebęs Matijas metė akį į apuoko „lizdą“. Sienos išklotos visokiais kailiukais — kirstukų, pelių, pelėnų, net žiurkių. Mažųjų gyvūnėlių kaukolės ir kaulai buvo iškabinti ant sienų kaip kokios piratiškos puošmenos. Matijas nervingai šyptelėjo.

— Ee, kapitone, jei jūs nieko prieš, aš gal pasiliksiu apačioje.

Kapitonas kimiai prunkštelėjo ir ištiesė nagus.

— Nori, ponaiti, likti apačioj? Ką gi, nieko stebėtino. Na, tai klok, ko nori manęs paklausti.

— Ar pažįstate didžiulę gyvatę Asmodėjų? Ir kur, pone, galėčiau ją rasti? — drąsiai išpyškino Matijas.

Apuokas snapu pakedeno plunksnas ant krūtinės. Pasuko galvą į šoną.

— Savo valdose aš visus pažįstu, peliūkšti. Taip, ir Asmodėjų. Ir žinau, kur jis gyvena. O kodėl klausi?

— Todėl, kad ta gyvatė turi mūsų vienuolynui priklausantį daiktą, senovinį kardą, pone, — atsakė Matijas.

— A, kardą... — atitarė apuokas. — Prisimenu naktį, kai prašliaužė gyvatė su tuo kardu. Niekada tu, menkas peliūkšti, neatgausi to kardo iš Asmodėjaus. Gyvatė savo magiškomis akimis pavers tave statula. Ak, kaip gaila, kad aš neturiu tokių galių.

Matiją pagavo pyktis. Jis įniršęs šūktelėjo visažiniam apuokui.

— Man nerūpi Asmodėjaus magiškos akys, nuodingi dantys, plieninės kūno ringės ar dar kas nors. Man reikia atsiimti kardą! Aš arba pavogsiu, arba atkovosiu jį! Jei reiks...

Apuokas prapliupo taip pašėlusiai kvatotis, kad vos neiškrito iš medžio. Jo gergždžiantis juokas užgožė Matijo žodžius. Apuokui net ašaros ėmė riedėti iš didžiulių akių.

— Jei reikės, ką padarysi? Ar gerai išgirdau: kovosi su Asmodėjumi? Tu! Oi, peliūkšti, greičiau bėk iš čia, kol aš nesprogau iš juoko. Cha cha cha... jis... cho cho cho... O varge vargeli! Ar tik kartais nebūsi išgėręs obuolių vyno? Pelius kovos su smaugliu! Oi, negaliu daugiau tverti!..

Kapitonas Sniegius niekaip nepajėgė liautis kvatojęs. Matijas erzindamas šūktelėjo:

— Einu lažybų, kad jūs tikrai neitumėte kovoti su Asmodėjumi!

Apuokas nusišluostė akis sniego baltumo sparnu ir suūbavo:

— Niekad nebandžiau. Mat aš, mažiau, negalėčiau džiaugtis kovos rezultatais. Ko gero, ir gyvatė, ir aš žūtume.

Matijas nusišaipė.

— Na, matote, jūs Asmodėjaus bijote. O aš nebijau! Lažinuos, kad kausiuos su Asmodėjumi ir laimėsiu!

— Lažinuos, kad nelaimėsi!

— Lažinuos, kad laimėsiu!

— Statau, ką tik nori, kad pralaimėsi.

Matijas parodė į medalį kapitono Sniegiaus naguose.

— Lažinamės iš to medalio, kad laimėsiu.

Kapitonas nusviedė medalį į drevę.

— Sutarta!

— Palūkėkit! — šūktelėjo Matijas. — O ką jūs statote? Juk medalis ne jūsų, jis priklauso zuikiui Bazilijui Elniui.

Išskleisdamas savo didingus sparnus, Sniegius suūkė:

— Einu lažybų iš ko tik nori. Statau ką tik nori!

Matijas gudriai linktelėjo.

— Oi, aš nenoriu iš jūsų visko atimti. Na, tarkim, kad pasižadate grąžinti tą medalį ir dar vieną kitą mano prašymėlį įvykdyti.

Ir vėl apuokas nesusilaikė nekvatojęs.

— Cha cha cha! Na, ir įžūlus tas mažius! Sutinku, pelių kary! Klok savo prašymus.

— Gerai, — iškilmingai tarė Matijas. — Prisiekite, kad daugiau niekad neėsite nei pelių, nei kirstukų.

— Pažadu, — prunkštelėjo apuokas. — Pažadu ir dar daugiau. Jei nugalėsi angį, aš prisipažinsiu tam pasipūtusiam katinui, kad buvau neteisus. Aš net ant kelių atsiklaupęs jo atsiprašysiu!

— Duodate karininko žodį? — spaudė Matijas.

Apuokas, ištiesęs sparną ir koją, prisiekė:

— Duodu karininko žodį ir prisiekiu savo garbingais protėviais, kad aš, kapitonas Sniegius, grąžinsiu medalį ir tesėsiu savo priesaiką, jei tu nugalėsi Asmodėjų. — Apuokas vėl pratrūko juokais. — Oi, cha cha cha, che che che... Pačios lengviausios lažybos mano gyvenime. Rizikuoju tiek pat, kiek ir raudamas negyvam drugeliui sparnus.

— Pone, jums gal ir lengviausios, bet tik ne man, — atkirto Matijas. — O dabar, kapitone, pasakykite, kur galėčiau Asmodėjų surasti.

— Apleistame smiltainio karjere, — atsakė apuokas. — Tau reiks persikelti per upę. Tame karjere daug urvų, požeminių landų. Ten ir ieškok gyvatės. Rasi Asmodėjų tada, kai mažiausiai tikėsies jį išvysti. Bet tuomet jau bus per vėlu kautis. Tu jau būsi pakratęs kojas. Sudie, peliau!

Matijas atsuko nugarą apuokui ir nužingsniavo lydimas jo pašaipų.

— Kaip smagu atgauti savo sidabrinį medalį, — kikendamas šaipėsi Sniegius. — Visad prisiminsiu tave, kai jį nešiosiu. Būtų buvę kur kas geriau, jei būčiau tave suėdęs. Nereikėtų tau dabar plumpinti į tą karjerą... Ai, vos neužmiršau! Tu gi negalėsi perduoti mano geriausių linkėjimų zuikiui... Jaukiai sau tūnosi angino pilve!

Matijas ėjo pirmyn nekreipdamas dėmesio į žiaurias kapitono patyčias, kirto katino kiemą, pievą ir galop pasiekė Žydinčios Girios pakraštį. Čia iš savo priedangų pasipylė kirstukai, ėmė apie jį maltis ir klausinėti begalės dalykų.

— Vis dėlto sugrįžai?

— Kodėl Sniegius tavęs nesuėdė?

— Lažinuos, kad nebuvai iki tol matęs tokio didžiulio apuoko?

— Kas girdėti apie nuodingadantį?

— Ar sužinojai, kur jis?

— Ko dabar stovi lyg žado netekęs? Pasakok greičiau!

Kažkas aršiai susikivirčijo. Sušvytravo kardai, bet Matijas susirado Loga Logą ir paėmė iš jo juodąjį akmenėlį.

— Nutilkite ir liaukitės peštis, mušeikos jūs, arba nieko nesužinosit! — suriko visu balsu Matijas.

Pagaliau Kirstukų partizanų sąjungos nariai šiaip taip nuščiuvo. Matijui sunkiai sekėsi nuslėpti panieką.

— Aš suradau kapitoną Sniegių. Tikriau, mane pas jį nuvedė dvarininkas Džulianas Raudongauris. Ar tas vardas jums ką nors sako?

Išgirdę klausimą, kirstukai sumišo, ėmė mindžikuoti. Daugelis nudelbė akis, sutriko ir Guosima su Loga Logu.

Matijas sukryžiavo letenas ir pažvelgė į juos su pasidygėjimu.

— Ką gi, turėčiau jums visiems padėkoti. Ypač jums, Guosima ir Loga Logai. Vis dėlto bjauru ir žema pasiųsti mane į daržinę nė neužsiminus apie katiną.

Loga Logas nusiplėšė raištį nuo kaktos ir sviedė žemėn. Paėmė akmenuką.