Брайан Джейкс - Raudonmūris

Sustojo tik vidudienį ant lėtos, plačios upės kranto.

Matijas atsisėdo šalia Guosimos valgyti. Tai bus jiems paskutinis virtas valgis. Persikėlę per upę, jie turės visą laiką slapčiomis sėlinti. Jokios ugnies, jokio triukšmo. Matijas sviedė akmenuką į upę.

— Kaipgi mes persikelsime per tokią vandens galybę? — paklausė.

Guosima atsakė pilna burna duonos:

— Padės Loga Logas. Jo visa šeima — tėvas, senelis, prosenelis — buvo tos upės kelto kirstukai ir visi turėjo tokį patį vardą. Jei kam reikėjo persikelti per upę, ateidavo į pakrantę ir šaukdavo: „Loga Logai!“ Pažiūrėsim, ar tebegalioja ta tvarka.

Guosima priėjo prie upės, pridėjo letenas prie burnos ir suūkė:

— Logalogalogalogai!

Iš nendryno išlindo pagyvenęs kirstukas — jis plaukė dideliu rąstu, įgudusiai ilga kartimi irdamasis į krantą. Nušokęs ant sausumos puolė Guosimą:

— Kvaile tu! Būtinai tau reikia, kad visi žinotų, jog mes čia? Ir dar žviegi kaip smaugiama! Tuoj pat plaukiam į kitą pusę, kol niekas neprisistatė.

— Aš tik parodžiau Matijui, kaip reikia prisišaukti kirstuką keltininką, — šiurkščiai atšovė Guosima.

— Tikrai? — putojo Loga Logas. — Tai kodėl neparodei jam gyvatės pėdsakų dumble? Mažne prieš keturias valandas Asmodėjus prašliaužė pro čia. Ko gero, anginas nuvingiavo į Žydinčią Girią medžioti. Mums dar labai pasisekė, kad nesusidūrėme su juo. Jis gali grįžti tuo pačiu keliu dienai baigiantis.

Matijas su siaubu pažvelgė į plačią gličią vagą, gyvatės paliktą dumble. Kirstukai paskubomis ropštėsi ant keisto kelto.

— Matijau, paskubėk! Visi ant plausto! — sušnypštė Loga Logas.

Nors kelionė buvo pavojinga, Matijui labai patiko plaukti per upę rąstu. Keli kirstukai, išsitraukę iš savo kelionmaišių meškeres, ėmė sėkmingai žvejoti ir, kai rąstas švelniai dunkstelėjo į kitą krantą, turėjo nemažą laimikį. Išlipus visiems kirstukams, Matijas padėjo Loga Logui paslėpti keltą melduose.

— Kaip manote, ar galėsime čia kur nors visi pasislėpti? Kad matytume Asmodėjų grįžtant ir galėtume jį pasekti iki urvo, — garsiai samprotavo Matijas.

— Tai ir aš pats ketinu daryti, — atsakė kirstukas. — Jeigu mes išsisklaidę pasislėpsime pakrantėje, tikrai kas nors pamatys nuodingadantį. Bet kliūva vienas dalykas. O jei anginas užuos kirstukus? Mūsų tiek daug, kad gresia toks pavojus.

— Tad ar nebūtų geriau, — kalbėjo Matijas, — jei eitume į karjerą ir tūnotume ten? Asmodėjus tikrai turi grįžti namo.

— Kad taip viskas būtų paprasta, bičiuli, — tarė Loga Logas. — Mat karjero prieigose nėra kur pasislėpti — ten viskas atvira ir plika. O nuodingadantis senas ir gudrus. Jis gali turėti slaptą landą į karjerą atokiau nuo jo. Manau, vis dėlto bus geriausia laukti čia. Sustatysiu draugus pagal upę virtine. Ir visi stebėsime.

Visą ilgą popietę Matijas kiūtojo prie alyvų krūmo šaknų. Per balso atstumą slėpėsi kitas kirstukas, už jo dar kitas, ir taip toliau. Visas kranto kilometras buvo taip apstatytas sargyba. Kas pastebės Asmodėjų, po minutės praneš Matijui, esančiam maždaug per vidurį tos kirstukų virtinės. Guosima ir Loga Logas budėjo jam iš abiejų pusių.

Liepsnojanti saulė kabojo virš sargybinių lyg raudonai įkaitęs diskas. Matijas laikė įbedęs akis į upę ir krantą, nedrįsdamas nei pajudėti, nei užkąsti ar atsigerti, net pasikasyti, kentėjo nuo įkyrių musių bei kitų vabzdžių, be perstojo zyziančių ir ropojančių ant jo. Kartais nuo pernelyg įtempto žiūrėjimo vaizduotė iškrėsdavo pokštą. Suraibuliuos vandens paviršius, susiūruos nuo vėjelio žolė, ir jam jau ten rodosi Asmodėjus. Tačiau gerai pamirksėjęs įsitikindavo, kad tai tik išvargusios smegeninės vaisius.

Peliukas buvo praradęs laiko nuovoką, kai saulė ėmė slinkti vakarop paraudusiame danguje, pranašaudama artėjančias sutemas. Na, dabar gyvatė tikrai turi pasirodyti! O kai visai sutemo, vienas kirstukas prislinko per žolę prie Matijo ir palietė jam petį.

— Kas nutiko? Ar Asmodėjus pasirodė? — paklausė Matijas.

Kirstukas parodė į virtinės galą, kurią užbaigė Guosima.

— Aš nežinau. Geriau nueitum ir pats pažiūrėtum. O aš atsivesiu Loga Logą.

Matijas išlindo iš po alyvų krūmo. Matyt, kas nors negero atsitiko. Pamiršęs atsargumą, jis nukūrė pakrante. Ir kiti kirstukai, palikę savo slėptuves, prisidėjo prie jo.

Guosima, sėdėdama ant plikos žemės pašiurpusiomis iš baimės akimis, kaleno dantis ir drebėjo it epušės lapas.

Atrisnojo Loga Logas. Matijas jam šūktelėjo:

— Guosima visai pastėrusi. Padėkit man nunešti ją į vandenį.

Griebę Guosimą, jie skubiai nubogino ją prie upės ir panardino į prie kranto seklią upę. Atsitokėjusi ji ėmė purkštauti.

— Milžinas nuodingadantis, tas anginas Asmodėjus čia buvo. Iš pradžių nepastebėjau, paskui jau buvo vėlu. Jis pasiėmė Mingą. Dėbtelėjo į jį savo magiškomis akimis, paskui įkirto jam ir nusitempė! Vargšas Mingas! Oi, kaip buvo baisu, kokia siaubinga ta šlykšti gyvatė! — Guosima raudodama griuvo ant žolės.

Loga Logas šiurkščiai pastatė ją ant kojų.

— Liaukis, nesiraičiok čia liedama ašaras, kirstuke! Anginas tikriausiai paliko ryškius pėdsakus, kuriais mes jį paseksime. Kur viskas nutiko?

Guosima drebėdama paėjėjo kiek į kairę ir parodė į žemę.

— Va čia. Matyti didžiulė šliūžė. Žiūrėkit!

Pėdsakai buvo aiškiausi. Per sausą žolę driekėsi drėgna tamsoje žvilganti šliūžė.

Jie patraukė gyvatės pėdsakais. Matijas su Loga Logu ėjo priekyje. Drūžė sukinėjosi, vinguriavo kalvomis, pro gyvatvores ir per laukus. Net kai nebuvo galima įžiūrėti jos žvilgančios drėgmės, ją jutai iš mirtimi dvelkiančio suplėkusio kvapo, likusio ant žemės.

Matijas, užlipęs ant kalvelės, staiga krito kniūbsčias į žolę. Mostu paliepęs visiems pasekti jo pavyzdžiu, letena parodė apačion.

— Žiūrėk, Loga Logai. Ten!

Apačioje plytėjo didžiulis apleistas karjeras. Sakytum kieno milžiniška ranka būtų pasėmusi saują žemių ir palikusi didžiulę beveik ovalią duobę. Stačios rausvo smiltainio pakopos į apačią darėsi vis mažesnės ir nuožulnesnės. Akmenų krūvos riogsojo aplink nenaudojamą kasyklą. Šen ten prasikalęs žalias stiebelis tik pabrėžė vietos nykumą.

Jie sugulė ant duobės krašto ir įsmeigė akis į jos tamsų dugną. Loga Logas ramiai įsakė partizanams kirstukams grįžti per laukus į saugesnę vietą, kur jie galėtų pailsėti ir pasistiprinti. Tik jis ir Guosima liko ant karjero krašto su Matiju, kuris baigė ginčus pasakydamas:

— Kai tik prašvis, lipsiu žemyn apsidairyti.

— Jei eisi tu, ir mes tu tavim, — sumurmėjo Loga Logas.

Matijas papurtė galvą.

— Ne. Negaliu to leisti. Per daug pavojinga.

Guosima, jau visai atsitokėjusi, pasakė:

— Matijau, tu negali mums įsakinėti. Nesi mūsų Sąjungos narys, todėl mes tau nepavaldūs. Taisyklės aiškiai tai sako, taigi negali mums nurodinėti, ką turime daryti. Mes eisime drauge. O dabar ir tu, ir Loga Logas pamiegokite. Aš pabudėsiu.

Trys draugai miegojo paeiliui, pakeisdami vienas kitą per ilgą nakties sargybą. Matijas budėjo, kai ėmė aušti ir pirmieji saulės spinduliai nušvietė karjerą. Ir kaip pakeitė dienos šviesa naktį taip gūdžiai atrodžiusią duobę!

Smiltainis žėrėjo visokiausiais gelsvais, rusvais ir raudonais atspalviais: štai ten blyškiu saulės auksu, pereinančiu į skirtingiausias geltonas spalvas, kurios vietomis sutirštėdavo iki rusvų, kaštoninių, rudų šešėlių arba pilkšvo raudonio. Iš to raudono smiltainio prieš kažin kiek amžių mūrininkai, matyt, ir bus pastatę Raudonmūrio vienuolyną.