Брайан Джейкс - Raudonmūris

— Hurr, panyte, tosios žiurkės pasirodys, mano galva, užu kokių dviejų dienų. Harr, mes užkursma anoms gerą pirtį, tegu tik iškiša savo snukius.

Žydrūnė niekada gerai nesuprasdavo, ką savo Kurminas, bet jai patikdavo klausytis juokingai tarmiškos kurmių šnektos. Iš nuožmios Kurmino išraiškos suprato, kad žiurkėms bus oi kaip riesta.

Paskui Kurminas maloniai šyptelėjo Žydrūnei.

— Tai jau tamstelei labai dėkavojame! Niekas tiek nepriduoda kurmiui stiprybės, kaip daržovių sriuba!

Ponas Voveris prunkštelėjo Žydrūnei ir poniai Pelėnienei.

— Mat kaip kurmiams patinka tavo sriuba! Mano Džesė taip pat mielai pasrėbs.

— Manau, kad ir Semas nespjaus, jei dar nebus užmigęs, — atsakė Žydrūnė. — Žinot ką, jūs su ponia Pelėniene neškit sriubą vartų gynėjams. Tik eikit nuleidę galvas ir būkit labai atsargūs. O aš pradėsiu nuo kampo. Susitiksime virtuvėje.

Viena letena nešdama žibintą ir krepšelį, kita — ąsotį, Žydrūnė lipo pietryčių sienos kampo laiptais. Brolis Rufas padėjo jai užlipti ant viršaus.

— O, jaunoji pelytė su stebuklinga sriuba! Kaip malonu tave matyti! Jautiesi toks vienišas tokiame tykiame kamputyje.

Brolis Rufas atkišo savo puoduką. Dėkingomis akimis jis žvelgė į Žydrūnę per garus, kylančius iš ąsočio.

— Ak, kaip gardžiai kvepia! Daržovių sriuba, mano mėgstamoji!

Žydrūnė jo neišgirdo. Pastėrusiomis akimis žiūrėjo per brolio Rufo petį, lūpa jai atvipo. Sriuba jau liejosi per puoduko kraštą ant akmeninio grindinio, nes Žydrūnė vis dar pylė.

Tarsi iš pačios tamsos virš sienos užtvaros iškilo kažkoks medinis griozdas. Ant jo viršaus tupėjo baisingo bjaurumo žiurkė, įsikandusi trumpą kardą. Žydrūnė suspigo nesavu balsu.

Brolis Rufas apsigręžė ir greičiau nevalingai negu sumojęs šliūkštelėjo karštą sriubą žiurkei į akis. Žiurkė klaikiai sucypė ir dingo nuo bokšto platformos. Beveik nesuvokdama, ką daro, Žydrūnė sviedė į ją žibintą. Jis sudužo ir ant bokšto pasiliejo žibinto alyva. Bematant liepsnos godžiai puolė sausą bokšto medį ir jis suliepsnojo it pragaro deglas.

Gynėjai, nakties tamsoje pamatę plykstelint liepsną, pasileido iš visų pusių žiūrėti, kas nutiko. Per trisdešimt žiurkių blaškėsi ant degančio bokšto viršaus. Dar daugiau jų įstrigo pusiaukelėje į viršūnę, o apačioje Klunio kareivių knibždėte knibždėjo. Žiurkės kandžiojosi, stumdėsi, spardė viena kitą, kad tik greičiau pabėgtų iš liepsnojančio bokšto. Kai kurios pačios šoko iš aukštybių, kitos buvo nustumtos — jos šiurpiai klykė krisdamos nuo bokšto viršaus.

Klunis, apimtas begalinio įniršio, lakstė apie bokštą. Aptemus protui graibstė sužeistas žiurkes rūkstančiais kailiais ir net liepsnojančias.

— Atgal, bailiai! Šokit ant sienų! — šaukė pamišėlio balsu.

Žiurkės, kurios kovėsi prie vartų, liovėsi puolusios ir nubėgo keliu prie siaubingo laužo. Spragsėdamos žiežirbos šaudė į nakties dangų. Liepsnos apšvietė visai patrakusį Klunį: jis pliauškėjo į visas puses uodega, klaikiai keikėsi, iš snukio dribo putos.

— Išsigando ugnies. Atgal ant sienos, niekingi kvailiai! Žudykit peles!

Juodanagis su Juodailčiu čiupo Kluniui už rūkstančio apsiausto ir nutempė į šalį.

— Pasitraukim, vade. Tuoj grius bokštas.

Ugnies apimtas medinis griozdas riaumodamas, traškėdamas pasviro ir triukšmingai padrioksėjo žemėn. Viršun plykstelėjo dar ilgesni liepsnų liežuviai, pažiro dar tankesnis kibirkščių spiečius. Vežimas susvyravo kaip girtas ir taip pat liepsnodamas triokštelėjo ant šono.

Tuo įvykiu ir baigėsi nakties kautynės. Nuo sienų pasigirdo džiaugsmingi balsai. Visi gyrė Žydrūnę, didžiavosi ja. Pelytė visa nuraudo, kai Kurminas ėmė ja žavėtis:

— Harr, ta panelytė da dailesnė liepsnų nušviesta. A gal da liko daržovių sriubos? Galgi ne visą išliejot ant tų nevidonų?

Prie sienos liko šiurpus vaizdas. Žemė nuklota prastai suręstame bokšte įstrigusių ir sudegusių aukų lavonais. Klunį jo kapitonai nuvedė į griovį, kur buvo saugiau. Vadas, matyt, nieko nebesuvokė ir murmėjo kažką nesuprantamo. Jam už nugaros suglumę sėbrai dėbčiojo vienas į kitą. Nejaugi vadas visai kuoktelėjo?

Rytą ugnis buvo jau užgesusi, tik nuodėguliai dar ruseno. Konstancija su abatu žvelgė nuo sienos į gaisro padarinius. Didžiulis pievos plotas juodai išdegęs. Net dabar, iškritus ryto rasai, kai kur smilko juodi lopai.

— Kokia laimė, kad liepsna nepasiekė miško, — atsiduso abatas. — O tai galėjo supleškėti visa Žydinti Giria.

Barsuke liūdnai žiūrėjo į išdegusią pievą.

— Tiesą sakant, nė viena pusė nepaleido ugnies kaip ginklo. Net Klunis. Nes ji — tikra mirtis visiems gyvūnams. Į tą gaisrą reikia žiūrėti kaip į nelaimę, tėve abate.

— Nelaimė ar ne, bet mes turime būti labai dėkingi Žydrūnei, — atrėmė abatas. — Nepaprastai drąsi jauna pelytė. Jei ne ji, mes šiandien jau būtume po tirono padu.

Žydrūnė vienuolyno virtuvėje virė avižinę košę ir kepė krosnyje duoną. Ir pati sau šypsojosi: ką pamanys apie visa tai Matijas? Naktį didvyrė, rytą — virėja!

6

Loga Logas prilaikė luitą, Matijas įsmeigė akis į kiaurymę. Ilgas tamsus tunelis, nuožulniai einantis į karjero dugną.

Guosimos nei matyti, nei girdėti.

Šūktelėjo ją tyliais balsais, nes bijojo išbudinti gyvatę. Matijas greitai pristigo kantrybės.

— Loga Logai! Norim ar nenorim, turime ten eiti.

— Palūkėk trupučiuką, — tarė kirstukas. Jis paėmė akmenį ir įkišo į plyšį, kad pasisukęs luitas neužvertų angos. — O dabar drožiam. Eik pirmas, Matijau.

Jie atsargiai ėmė leistis nuožulniu tuneliu tvirtai laikydamiesi letenomis grunto, kad nenuslystų taip, kaip, matyt, atsitiko Guosimai. Pasiekę tunelio galą sustojo, kad akys priprastų prie tamsos. Gruntas čia buvo lygus, vieta aukšta ir plati — galėjo eiti šalia vienas kito nesikūprindami. Toliau Loga Logas atkreipė dėmesį į keistus ženklus, nematytus simbolius, išraižytus minkštame smiltainyje. Karjero tuneliai buvo gamtiniai ir, matyt, juose buvo gyvenusios ištisos gyvačių kartos; jos ir bus palikusios tuos ženklus, kurių dauguma bylojo apie roplių gentį.

Draugai vis žengė, kol tunelis išplatėjo ir virto nedideliu kambariu, iš kurio ėjo dar du koridoriai.

— Tu suk į kairę, o aš į dešinę, — sušnabždėjo Matijas. — Eidamas tarpais nubrėžk kardu ant sienos strėlę, kad nepasiklystum. Aš tai darysiu durklu. Jei užtiksi Asmodėjų, tuoj pat grįžk čionai, į tą kambarį. Jei jis tave užklups, bėk, kiek kojos neša, ir rėk visa gerkle.

— Būk atsargus, kary. Iki pasimatymo, — atsisveikino Loga Logas.

Spausdamas letenoj durklą, Matijas pasuko į dešinę. Čia koridorius buvo kiek siauresnis, bet toks pat aukštas. Sienos geltono smiltainio, tokio minkšto, kad beveik priminė drėgną smėlį. Iš baimės peliukas vos drįso kvėpuoti, bet jam kiek palengvėjo ant širdies, kad bent negirdėti jo žingsnių; eidamas kas keli metrai brėžė strėlę. Kažkur priekyje kapsėjo vanduo. Lašnojimo aidas nykioje požemio tyloje kėlė vaiduoklišką nuotaiką.

Kairėje sienoje letena pateko į angą. Kažkokia keturkampė niša. Matijas pašiurpo pamatęs, kad ji pilna gyvačių išnarų: sausų, susiraukšlėjusių ir išmėtytų ant žemės. Peliukui net kailis pasišiaušė iš siaubo pagalvojus apie buvusias tų odų savininkes, ir jis kuo greičiausiai spruko iš tos baisios vietos.

Šis koridorius buvo dvigubai ilgesnis už pirmąjį tunelį. Brėždamas strėlę pastebėjo, kad čia išraižyti ženklai atrodo senesni ir paprastesni. Matyt, šičia gyventa gyvačių dar tada, kai nebuvo karjero. Staiga koridorius baigėsi. Matijas išėjo į didžiulę erdvę.