Брайан Джейкс - Raudonmūris

— Matijau, kalbėsiu ne tik savo, bet ir visos partizanų sąjungos vardu. Patikėk, mes dėl to labai apgailestaujame. Tas katinas visai išėjo mums iš galvos. Visiškai apie jį užmiršome. Matai, mes, kirstukai, taip vadinamės, matyt, dėl savo įgimtų savybių. Amžinai kapojamės, ginčijamės, baramės, pešamės tarpusavyje tiek, kad išleidžiame iš akių svarbius dalykus. Štai kodėl pamiršome tave perspėti. Labai prašom atleisti, drauge.

Matijas paėmė akmenėlį.

— Šį kartą jums atleidžiu. Sakote esą kirstukai ir vadinate mane savo draugu. Sakote, kad pamiršote mane įspėti. Aš esu Raudonmūrio karys. Niekad neužmirštu savo draugų, taip pat ir man padarytų skriaudų. Tačiau daugiau apie tai nekalbėsime. Geriau įdėmiai dabar manęs paklausykite — turiu jums pasakyti svarbių dalykų. Tai gali pakeisti visų kirstukų gyvenimą. Kapitonas Sniegius sakė, kad Asmodėjus gyvena anapus upės, sename smiltainio karjere. Apuokas man pažadėjo ir prisiekė štai ką: jei aš nugalėsiu Asmodėjų, Sniegius niekada daugiau nemedžios kirstukų. — Kai nuostabos šurmulys nurimo, peliukas kalbėjo toliau: — Pagalvokite, kirstukai partizanai! Jei Asmodėjus bus nukautas ir kapitonas Sniegius laikysis savo priesaikos, jums jie abu daugiau nekels grėsmės. O jei jau sušnekau apie grėsmę, galiu dar pridurti, kad mano draugas katinas Džulianas jums visai nepavojingas. Jis jums niekad nieko pikto nedarys. Jei ko kirstukams prireiks daržinėje, katinas leidžia imti, bet turite elgtis tykiai, gražiai, nesiginčyti ten ir nesipešti. Štai ir viskas, ką norėjau jums pasakyti. O dabar paprašysiu jus vieno dalyko — nuveskite mane į tą apleistą karjerą.

Matijas ramiai laukė, kol kirstukai, prislopinę balsus, baigs tartis dėl jo. Nejau sugalvotų atsisakyti? Įtempęs ausis, jis gaudė kalbų nuotrupas. Vieni, atrodo, stojo už jo pasiūlymą, kiti, regis, nebuvo linkę juo pasikliauti. Galop išėjo į priekį karingos išvaizdos nedidukas kirstukas ir, paėmęs akmenėlį, kreipėsi į Matiją valdišku balsu:

— Partizanų taisyklės sako, kad karjeras už upės yra ne mūsų teritorija. Todėl mes negalime eiti su tavim, pele.

Loga Logas pašoko iš vietos ir skėlė kalbėtojui antausį. Tas iš karto nuvirto ant nugaros.

— Baily, nedėkingas kvaišeli! — sušuko Loga Logas. — Kaip gali taip sakyti kariui, kuris stengiasi tiek nuveikti mūsų labui!

Guosima čiupo nuo žemės akmenuką.

— Liaukis, Loga Logai! Neturi teisės mušti draugo! Jis tik priminė esamą padėtį. Partizanų sąjungos taisyklės aiškiai sako, kad sąjungos narys negali būti verčiamas veikti už kirstukų teritorijos ribų.

Nespėjus Loga Logui net atsakyti, kilo aršios peštynės. Kirstukai puolė spardytis, kumščiuotis, rietis, spiestis, susikibę raičiojosi ant žemės. Žydinčios Girios pakraštyje užvirė baisi košė.

Matijas, iškėlęs akmenuką, bandė sustabdyti triukšmingas grumtynes. Bet veltui. Supykęs peliukas stvėrė artimiausiam kirstukui už sprando ir riktelėjo:

— Ei, paklausyk! Pasakyk, kurioje pusėje upė, arba aš... Besimuistantis kirstukas mostelėjo letena į šiaurės rytus ir, ištrūkęs iš Matijo glėbio, puolė vėl peštis.

Peliukas baisiai įniršo. Mojuodamas akmenuku sušuko:

— Na, ir muškitės sau, žiopli besmegeniai! Išsiversiu aš ir be jūsų. Eisiu vienas. O štai ką aš manau apie jūsų rėksmingą, kvailą sąjungėlę ir tą akmenpalaikį! — Iš visų jėgų sviedė akmenuką. Jis pralėkė virš peštukų galvų ir nukrito miške.

Matijas apsigręžė ir nudrožė upės link.

3

Virš stovyklos pievoje tvyrojo baimė. Sūrvagis, apsitaisęs Klunio geriausiais šarvais, buvo nukautas milžiniškos strėlės ir dabar tysojo nuverstos vado palapinės viduryje. Niekas iš gaujos nedrįso arčiau prieiti prie žiauriai nukirsto nelaimėlio, kad paskui, Kluniui grįžus, nebūtų kaip nors apkaltintas.

Susijaudinusi Konstancija, įtempusi akis, nuo sienos stebėjo stovyklą. Kažkas ne taip, jautė širdimi. Barsukės blogiausia nuojauta pasitvirtino — ji išvydo, kaip Klunis pereina kelią ir drožia į stovyklą pievoje. Konstancija matė, kaip jis dryktelėjo per griovį. Jokių abejonių — tai ir yra tikrasis Klunis Botagas. O ji nudobė kitą žiurkę.

Klunis paliko savo surinktą būrį miške. Jiems buvo pasakyta, ką turi daryti. Laiko reikės, bet planas puikus ir įvykdomas. Eidamas per pievą, Klunis pajuto, kad įvyko kažkas negero.

Savo viena akimi apmetė stovyklą. Gauja buvo susimetusi pievos pakraštyje, bet kas nutiko palapinei?

Klunis vos įžiūrėjo tarp nuverstos palapinės audeklų susirietusį žiurkiną. Nenorėdamas spėlioti pagreitino žingsnį.

Pusiaukelėje jį pasitiko Juodailtis. Klunis kilstelėjo leteną tildydamas sėbrą. Pats viską išsiaiškins be mikčiojimų ir atsiprašinėjimų. Priėjęs prie palapinės nuspyrė audeklo klostes ir išvydo nudobtą Sūrvagį. Didžiulės strėlės kotas kyšojo iš perskelto šarvo ir jo paties kariško apsiausto.

Klunis atsigręžė į vienuolyną, paskui dėbtelėjo į lavoną ir mikliai sumetė, kas nutiko. Nuo sienos spoksojo didžioji barsuke — tai jos darbas!

Klunis ėmė įtemptai galvoti. Pievos pakraštyje susispietę kareiviai atrodė visai sutrikę. Įvyko klaida — strėlė buvo skirta jam. Karvedžio išradinga galva ir šį kartą rado būdą, kaip išpešti sau naudos iš susidariusios padėties.

Juodailtis, švelniai sakant, buvo nustebęs. Klunis širdingai patapšnojo jam nugarą ir nusivedė per pievą pas kareivius, kurie sunerimę lūkuriavo, kas bus toliau. Kad išsklaidytų jų nuogąstavimus, Klunis garsiai juokėsi. Jis šelmiškai mirktelėjo savo vienintele akimi.

— Ką gi, mano kuklus planas eina kaip iš pypkės. Sučiupom bjaurų išdaviką, ar ne, Juodailti, senas bičiuli?

Juodailtis apstulbo, bet greitai sumetė, kad vadui visada geriau pritarti.

— O taip, vade, sučiupom tą niekšą.

Klunis linktelėjo ton pusėn, kur gulėjo negyvėlis.

— Matėte Sūrvagį? Tegul jis būna jums visiems pamoka. Cha, aš žinojau, ką jis rezga. Matėt, kaip vakar šakojosi prie tarano?

Visi pritariamai sumurmėjo. Garbėtroška Sūrvagis ne vieną žiurkę privertė „savanoriškai“ paplušėti prie tarano.

— Matėm, vade, kur nematysi.

— Kaip puikavosi savo valdžia, kaip įsakinėjo?

— Privertė mane tąsyti taraną dvi valandas!

— Galėjai pamanyti, kad jis — visos armijos vadas!

— Taigi! — sušuko Klunis. — Aš jau seniai nenuleidau akies nuo Sūrvagio. Kelmai žino, ką jis išdarinėjo be mano žinios. Kai manęs nebūdavo, jis juk gerai jus varinėjo, ar ne?

— Jis mane tiesiog stumdė, vade! — pirmas ėmė piktintis Juodanagis. — Padaryk tą, atnešk aną, šoktelk ten, o aš naudojuosi vado palapine! Per daug jau ėmė nosį riesti, vade.

Klunis užmetė leteną pašnekovui ant pečių.

— Ačiū, Juodanagi. Esi įžvalgus kapitonas. Pastebėjai, kaip ir aš, kad Sūrvagis taikstėsi užgrobti valdžią armijoje. Ko lindo į mano palapinę, ko užsidėjo mano karišką šarvuotę?

Kareiviai pritariamai linksėjo. Klunis neklydo. Niekas nemėgo nugalabyto valdžios ištroškusio pasipūtėlio.

— Matote, aš žinojau, kad barsuke su saviškiais ruošiasi nudobti mane, tai pamaniau, kad vienu šūviu nušausiu du kiškius, — kalbėjo Klunis. — Apkvailinsiu priešus ir be vargo atsikratysiu išdaviku. Tiesiog leidau Raudonmūrio brigadai už mane padirbėti. Nenorėjau, kad man ištikimi kariai vargintųsi. Daviau išdavikui veikimo laisvę — leidau pačiam užsinerti kilpą ant kaklo.

Klunis pliaukštelėjo sau per šlaunis ir pratrūko kvatotis. Gauja tuoj pat pasekė juo. Kas per gudrumas to vado! Taip, taip, nuo Klunio Botago nieko nenuslėpsi!