Брайан Джейкс - Raudonmūris

— Taip, tikrai jis. Juo nudėjau anginą Asmodėjų. Tai žymusis karžygio Martyno kardas.

Dvarininkas Džulianas Raudongauris atsargiai pavartė ginklą, paskui, padėjęs jį ant suminto šieno, atsisėdo, susidėjo letenas ir prisimerkė.

— Matijau, ar galėčiau tau duoti gerą patarimą? Esu daug vyresnis už tave, geriau pažįstu gyvenimą. Aš jau beveik neturiu jokių lūkesčių ir nenorėčiau žlugdyti tavo vilčių ar svajonių, bet turiu, mano drauge, tau kai ką pasakyti, tiesiog privalau.

Dvarininkų Raudongaurių giminė labai sena. Per savo gyvenimą esu matęs daug tokių simbolinių kaip šis ginklas daiktų. Mano protėviai turėjo didžiulį arsenalą, pilną brangių, puikių ginklų. Be jokios abejonės, tavo kardas tikrai labai gražus. Garbė tam, kas jį nukalė. Pasaulyje mačiau aibę tokių ginklų, tačiau atmink, Matijau, kad tai tik kardas! Jis nėra užkerėtas, neturi jokių magiškų galių. Tas kardas nukaltas vienam tikslui — žudyti. Ar jis neš gėrį ar blogį, priklausys tik nuo jį valdančių rankų. Aš žinau, kad tau jis tarnaus tik kilniems tikslams, tu juo ginsi savo vienuolyną. Bet nemėgink, Matijau, lengvabūdiškai ar nerūpestingai juo švaistytis. Nes tada ir tau, ir tavo artimiesiems jis atneš žūtį.

Karžygys Martynas pakeldavo kardą tik dėl teisingo ir kilnaus reikalo. Todėl Raudonmūriui jis tapo jėgos simboliu. Išmintis padeda atskirti gėrį nuo blogio, mano drauge. Tik pasitaręs su protu kelk kardą.

Matijas pasiėmė kardą. Jį nustebino Džuliano žodžiai. Jis tarsi aidas pakartojo senojo draugo Matūzalio kadaise jam sakytus dalykus.

— Ačiū, Džulianai, — padėkojo Matijas. — Niekad nepamiršiu tavo patarimo. O dabar norėčiau tave paprašyti vienos paslaugos. Man reikia pakalbėti su kapitonu Sniegiumi, ir aš norėčiau, kad eitum drauge.

Katinas paniekinamai prunkštelėjo.

— Daug prašai. Žinok, kad kito prašomas niekad nesutikčiau.

Nenoriai Džulianas su Matiju išsliūkino į dienos šviesą. Jį pamatę kirstukai partizanai baugiai aiktelėjo. Dvarininkas Džulianas Raudongauris paprastai linktelėjo ir karališkai išdidžiai, bet labai ramiai prašneko:

— Sveiki gyvi. Graži dienelė, ar ne?

Pirmą kartą nuo Sąjungos įsteigimo kirstukai stovėjo išsižioję, nežinodami, ką sakyti.

Juodviem toliau einant, Džulianas vis atsikalbinėjo:

— Tikrai, Matijau, per daug iš manęs nori. Nejau dabar turėsiu stovėti ir klausytis to plunksniaus, to seno kareivos, besipuikuojančio savo bukaprotiškomis militaristinėmis pažiūromis! To jau man tikrai per daug!

Matijas paglostė purkštaujančiam katinui leteną.

— Nesinervink, Džulianai. Ko gero, dar būsi maloniai nustebintas.

Rudasis katinas užgniaužė žiovulį.

— Kad pasakei, tai pasakei! Gal dar koks medis užgriuvo tą seną pasipūtusį kvailį?

Kapitonas Sniegius žingsniavo aplink medį, kuriame buvo jo lizdas. Jis dėbtelėjo į katiną, paskui į Matiją su kardu, ūktelėjo, įtraukė galvą į apykaklės raukinius ir susidėjo užpakalyje sparnus.

— Klausyk, pele, aš visai nenoriu žinoti, kaip tau tai pavyko. Ko gero, vis tiek nepatikėčiau. Bet tu čia, vadinasi, laimėjai.

Matijas, užčiaupęs šypseną, treptelėjo su apsimestinu nekantravimu.

— Laukiu, kapitone Sniegiau. Jūs, gerbiamasis pone, tikiuosi, prisimenat savo pažadus?

Iš pykčio apuokui vos akys neišvirto. Jis sviedė Bazilijaus medalį peliukui po kojų.

— Va! Imk savo medalį, įžūlus pienburni! Ir daugiau netarsiu nė žodžio, kol tas žoliaėdis katinas čia malasi ausis pastatęs!

Kardo smaigaliu braukdamas žemę, Matijas mandagiai atsakė apuokui:

— Aš niekad nelaikiau jūsų kokiu negarbingu tipeliu, pone. Štai atsivedžiau pulką kirstukų, kurie dabar pasislėpę laukia jūsų žodžio, kad laikysitės ir antro savo pažado.

Apuokas išskleidė plačius baltus sparnus ir nuplasnojęs prie drevės atsitūpė ant jos krašto. Suglaudęs sparnus ir tvirtai užsimerkęs, jis suūkė ir pasakė:

— Pažadu niekad daugiau nemedžioti ir neėsti pelių ir kirstukų. Iki savo gyvenimo pabaigos!

Jis vėl suūkė ir šmurkštelėjo į drevę.

Sulig tais žodžiais iš kažkur iššoko džiūgaujantys kirstukai.

Kapitonas Sniegius iškišo galvą iš drevės.

— Nešdinkitės iš čia! Kad jūsų nė kvapo neliktų! Negaliu tverti, kai aplink šoka šitiek gardžių kąsnelių. To jau per daug, kaip mane gyvą matot!

— Atsiprašau, gerbiamasis pone, bet turiu jums dar kai ką priminti, — šaukė Matijas, stengdamasis perrėkti kirstukų keliamą triukšmą. — O kaip bus su pažadu dėl mūsų draugo dvarininko?

Apuokas išlindo iš uokso pasišiaušęs ir baisiai suirzęs. Visiškai pažemintas linktelėjo buvusiam draugui katinui.

— Dvarininke Džulianai, atsiprašau. Aš buvau kaltas.

Ir visiškai nustėro išgirdęs katino atsakymą:

— Jokiu būdu nesutinku, mielas drauge. Aš turiu tave atsiprašyti. Visas nesusipratimas kilo dėl mano pasipūtimo ir gero išsiauklėjimo stokos.

Kapitonas Sniegius smigo žemėn ir nutūpė šalia katino.

— Tikrai taip manai? Ką tu, Džulianai, senas bičiuli! Vis dėlto aš privalau prisiimti kaltę. Tai dėl mano netašyto, kareiviško elgesio prie stalo kilo ta velniava. Tu neturi savęs kaltinti, bičiuli.

Paprastai santūrią Džuliano fizionomiją papuošė retai pasirodanti šypsena. Jis maloniai sumurkė:

— Ne, ne! Jei jau taip, reikalauju kaltę pasidalyti pusiau. Be to, daugiau nekils to klausimo, nes atsižadėjai medžioti kirstukus ir peles. Ar tu, kapitone, esi kada ragavęs šviežio upėtakio su garstyčiomis ir pipirne? Ateik pas mane šiandien į daržinę. Pakaks abiem. Juk upėtakio nepavadinsi daržove, ką?

Susitaikę draugai — kapitonas priglaudė sparną prie dvarininko letenos — nužygiavo smagiai šnekučiuodami, tarsi niekad gyvenime nebuvo susipykę. Džulianas, pirma praleidęs į daržinę Sniegių, atsigręžė ir mirktelėjo Matijui.

— Ką gali žinoti, gal tas kardas tikrai magiškas? Tačiau, mano nuomone, stebuklus daro tas, kas jį valdo.

Pirmą kartą po daugelio dienų Mafijas nuoširdžiai nusikvatojo. Širdyje buvo taip gera! Po visų kovų, vidinės įtampos, kelionių ir sielvartų pasijuto tarsi naujai gimęs, labiau subrendęs ir kupinas pasitikėjimo savimi. Aišku, jo dar laukia dideli, sunkūs darbai; kai ateis laikas, jis su jais susidoros. O dabar džiaugėsi didžiule laime.

Jis pastatė kardą smaigaliu ant žemės ir džiaugsmingai nusijuokė. Matijo juokas užkrėtė Loga Logą ir vieną kitą kirstuką, o paskui ėmė kikenti visas jų pulkas. Kirstukų juokas nuaidėjo per visą kraštą nuo upės iki miško, per ūkio laukus, bylodamas apie tyrą džiaugsmą.

10

Tas Klunis, kuris išėjo iš apirusios palapinės, toli gražu nebuvo panašus į pamišėlį. Armijoje likę gyvi kareiviai stebėjo jį, ryžtingai žygiuojantį per pievą. Jo vienintelė akis vėl žybčiojo kaip ir pirma. Įsakymai buvo trumpi ir griežti. Net ilgoji uodega, regis, garsiau pliaukšėjo. Vadas vėl atrodė guvus ir nuožmus.

Po tunelio katastrofos Klunis atšaukė tos dienos puolimus ir nusivedė kareivius per pievą į jos pakraštį. Karo vadas davė laiko savo sėbrams atsitokėti nuo smūgio, jiems nepriekaištavo ir beveik nieko nereikalavo.

Raudonmūrio vadovai negaišdami pasistengė išnaudoti laikiną atvangą. Jie ėmėsi vartų remonto. Kelios brigados miško dailidžių, vienuolyno kalvių ir darbininkų, taip pat pasišovusių jiems padėti savanorių buvo nuleisti didelėmis pintinėmis ant kelio. Jei priešininkai pievoje staiga nutartų pulti, visi remontininkai būtų greitai pakelti ant sienos. Visą dieną pintinių kėlėjai dirbo iš peties — leido medieną, vinis, instrumentus ir visa kita, ko reikėjo vartams pataisyti.