Брайан Джейкс - Raudonmūris

Klunis iš tolo stebėjo visus tuos darbus ir burbuliavo sau panosėje:

— Dirbkit, dirbkit, pelės, remontuokit mano vartus. Kam man tvirtovė su aplūžusiais vartais...

Pro šalį ėjęs Juodailtis nugirdo Klunį, kalbantį su savimi. Pamanęs, kad gal kas nors sakoma ir jam, stabtelėjo.

— Ei, vade, kaip jautiesi?

— Puikiai! — atsakė Klunis ir mostelėjo į triūsiančius prie vartų darbininkus. — Matai, Juodailti? Dirba iš širdies, ir kieno labui?

Juodailtis išdrįso spėti klausimu:

— Gal kad apsigintų nuo mūsų, vade?

— Ne, kad neįsileistų mūsų, — prunkštelėjo Klunis. — Pasiimk kelis kareivius ir užkurk didžiulį laužą griovyje. Ir kad laužas liepsnotų kaip reikiant, ne šiaip sau rusentų!

Kad ir labai keistas pasirodė Juodailčiui įsakymas, bet kas išdrįs klausinėti vadą?

— Didžiulį laužą? Klausau, vade! Tuoj bus padaryta.

Juodailtis nukūrė jausdamas, kad vadas jį stebi.

Netrukus griovyje pleškėjo laužas. Gauja susimetė apie jį — visiems buvo įdomu, ką vadas dabar sumanė. Kaitrios laužo liepsnos jau ėmė svilinti smalsuolius — reikėjo trauktis. Nuo karščio mirguliavo oras virš griovio.

Klunis stovėjo griovyje įrėmęs letenas į šonus. Šmaukštelėjęs uodega sušuko:

— Pamazgini! Suski! Atveskite belaisves miegapeles.

Žiurkės atitempė dvidešimt suvargusių miegapelių ir bloškė jas, išbadėjusias, apspangusias, ant žemės prie vado kojų.

— Tu, regis, miegapelių vyresnysis? Kuo ten vardu, pamiršau?

— Pamplys, pone, — išlemeno tas.

Klunis žiauriai griebė jam už pakarpos ir nusitempė toliau nuo jo gentainių.

— Kas jie tau, tie apgailėtini padarai? — sušnypštė.

— Mano šeima, pone, — virpančiu balsu atsakė Pamplys. — Motina, tėvas, broliai, seserys, žmona ir du vaikučiai. Maldauju, pone, pasigailėkite jų...

Klunis nuožmiai nusijuokė, akyje nebuvo nė krislelio gailesčio. Palinkęs prie miegapeles šiurkščiai suurzgė:

— O ką padarytum, kad išgelbėtum juos?

— Viską! Ką tik pasakysit! Ką turėčiau padaryti? — suspigo jis, apimtas siaubo.

Klunis džiugiai pliaukštelėjo uodega ir prisitraukė Pamplį beveik prie pat snukio. Didžiulės žiurkės balsas buvo toks pat šlykštus kaip ir tvokstelėjusi smarvė iš nasrų.

— Atidžiai klausykis. Tu atidarysi man vienuolyno vartus, drauguži. Jei nepavyks, už tai sumokės tavo miela šeimynėlė. Privalai padaryti štai ką.

Konstancija lengvai traukė virvę; toks darbas subrendusiam barsukui nesunkus. Kiti gyvūnai, dirbantys šalia barsukės, negalėjo lygintis jėgomis su Konstancija, bet traukė virvę taip pat guviai. Žydrūnė su Tylučiu Semu nešiojo darbininkams gaivių gėrimų ir servetėlių prakaitui nusibraukti. Remontas virte virė. Todėl niekas ir nepastebėjo, kada atsirado naujas darbininkas prie vartų.

Pamplys!

Klunis davė jam abitą, kurį nuvilko nuo nukauto ant sienos ir nukritusio žemėn gynėjo. Pamplys slapstydamasis atsliūkino grioviu prie vartų. Nutaikęs tinkamą momentą, išsiropštė iš griovio su lenta ant pečių ir įsimaišė tarp darbininkų. Jie triūsė iš visų jėgų, kol voverė Džesė, darbų prižiūrėtoja, nutarė, jog darbas baigtas. Ir tikrai — senieji vartai atrodė kaip nauji. Darbininkai susirinko įrankius, likusią medieną ir sukrovė į pintines, paskui nušlavė kelią. Patenkinti gerai atliktu darbu, visi susėdo į didžiulę pintinę javams pilti. Pamplys atsidūrė tarp brolio Alfo ir brolio Rufo. Miegapelė matė per pievą Klunį, nenuleidžiantį akių nuo vienuolyno.

Pamplys keikė likimą, atidavusį jį ir šeimą į žiurkių letenas. Kaip gražiai ir draugiškai gyvena Raudonmūrio gyvūnai! Ir jis buvo pakviestas arbatos, kurią visi gėrė pievelėje, arkados pavėsyje. Miegapelei skanūs valgiai strigo gerklėje pagalvojus apie savo išdavystę, bet kitos išeities nebuvo norint išgelbėti šeimą. Po arbatos jis pasisakė turįs šiokių tokių darbų ir pakilo nuo žolės. Apsidairęs ir įsitikinęs, kad niekas nemato, įsmuko į vartininko namelį, kur kadaise gyveno brolis Matūzalis. Užsirakinęs duris, Pamplys, vienišas ir nelaimingas, atsigulė laukti nakties.

Rūsio salėje tėvas abatas kreipėsi į gynėjų vadovus dvasią keliančiu žodžiu:

— Mielieji, dabar jau aišku, kad Kluniui vienuolyno apgula nepavyko. Kaip visiems žinoma, Raudonmūryje yra visko, ko reikia jo gyventojams patogiai būti. Todėl siūlau grįžti į normalų, aišku, kiek tai įmanoma, gyvenimą. Tačiau siena turi būti nuolat saugoma. Tą klausimą palieku jūsų nuožiūrai. Būkite visad budrūs, nepamirškite Klunio ir jo gaujos. Aš tikiu, kad jums išmintingai vadovaujant mes greitai sulauksime dienos, kai priešas bus priverstas trauktis nuo Raudonmūrio.

Gausūs plojimai palydėjo abato drąsinamus žodžius, bet Konstancijos jie neįtikino. Ji patyliukais pasakė savo nuomonę Bazilijui ir Džesei:

— Klunis pats niekad nepaliks mūsų ramybėje!

Bazilijus Elnias linktelėjo pritardamas Konstancijai.

— Žinoma, brangute! Bet abatas toks nepaprastai padorus senukas, jog tiki, kad kiekvienas gyvas padaras iš esmės yra geras, net ir Klunis. Gal netiesa?

— O taip, — sumurmėjo Džesė. — Ir aš tikiu, kad Klunis vieną gražią dieną bus geras, — kai užvers kojas!

Pamažu atėjo vakaras. Šviesos prigeso, nes Raudonmūrio gyventojai ruošėsi tikrai užtarnautam poilsiui. Nutilo, nurimo pieva ir miškas. Parimę ant sienos užtvaros, sargybiniai klausėsi naktinės paukščių giesmės. Už pievos priešų laužai išblėso ramioje birželio naktyje.

Pamplys, kaip liepė Klunis, palaukė dar valandą ir tik tada ėmė veikti. Tykiai išsėlino iš vartininko namelio, pasuko prie šiaurinės sienos ir apmirė jos šešėlyje. Paskui prislinko prie mažų sienos vartelių ir išsitraukė iš abito klosčių raudoną skudurą su tepalu. Sutepęs juo sklendes ir vyrius tyliai atidarė vartelius.

Vartelius stebėjo Triušrijys, įsitaisęs pamiškėje už platano. Klunis buvo paslėpęs po kareivį iš pačių patikimiausių būrio beveik prie visų vienuolyno durų. Labiausiai pasisekė šeškui: jis pirmas pamatė raudoną skudurą, iškištą pro vartelių plyšį, ir nukūrė pas Klunį.

Tik pačiame vidurnaktyje Klunio gauja pajudėjo iš pievos. Aplink kiekvieno laužo žarijas tysojo ryšuliai žolių ir žabų, suvyniotų į antklodes. Nieko neįtariantiems sargybiniams ant sienos ryšuliai atrodė kaip miegantys kareiviai. O jie, apėję pievą, nužygiavo į šiaurę. Pagaliau Klunis nutarė, kad jau pakankamai nutolo nuo Raudonmūrio ir negali būti iš ten matomi. Tada vadas kirto kelią ir su visa gauja pasuko į šoną.

Įsmukę į mišką ir dengiami lapijos šešėlių, pasileido į vienuolyną. Dabar, kai tikslas buvo letena pasiekiamas, Klunis sukaupė visą medžiotojo budrumą ir atsargumą, kad nuvestų gaują į vietą. Kiekvienas kareivis, tylutėliai šliauždamas per papartynus ir krūmus, žinojo: jei kokiu garsu išsiduos, jo laukia mirtis, bet ne nuo gynėjų, o savo vado nagų.

Klunis neskubėjo. Galima palūkėti dar kokį pusvalandį, kol aiškiai bus matyti, kad sargybiniai postuose pradeda knapsėti. Kas tos trisdešimt minučių, kai taip ilgai geistas tikslas bemaž jau pasiektas? Su jam įprastu atsargumu jis išsliūkino iš slėptuvės ir nusėlino prie sienos vartelių. Vos stumtelėjo, ir ištepti vyriai tykiai atsivėrė. Jis stovėjo tarpuvartėje, o pro jį virtine slinko kareiviai ir suko į vienuolyno pastatą. Sargybinių ant sienos buvo galima, ko gero, ir nebijoti. Tie, kurie nesnaudė, spoksojo į kelią ar į priešų stovyklą atsukę nugaras įsibrovėliams.

Čia pat stoviniavo Pamplys ir nerimastingai stebėjo vadą. Bent jau šeimą išgelbėjo. Miegapelė sąžiningai atliko savo užduotį siaubingame plane, ir Klunis tikrai turės tesėti žodį. Pamplys nepastebėjo, kaip Klunis susižvelgė su Juodailčiu. Tas ilgai nelaukęs prisėlino prie Pamplio iš užpakalio ir gerai užsimojęs rėžė sunkia lazda jam per galvą. Nelaimėlis susmuko nė necyptelėjęs.