Брайан Джейкс - Raudonmūris

Paskui Klunis nusvirduliavo į varpinės bokštą, kur vienuolis Hugas skambino varpu. Išvydęs tarpduryje žiurkiną, Hugas paleido varpo virvę ir virpėdamas movė slėptis po laiptais. Netrukus į varpinę atbildėjo ir Matijas. Klunis šoko prie durų ir užtrenkė jas norėdamas likti vienas su priešu: susikovęs ankštoje patalpoje, jis išmuš Matijui iš letenų kardą, o tada viršų paims daug didesnė jo jėga.

Vėl užvirė kautynės. Klunis atmušinėjo kardo kirčius geležiniu strypu, kurį laikė abiem letenom. Jau ima varyti Matiją į kampą. Jau prieš akis jam šviečia pergalė. Jei tik prirems pelių prie sienos, persmeigs jam gerklę strypu. Klunis sukaupė visas jėgas. Jam jau sunku kvėpuoti, jis gargaliuoja, bet vis tiek privalo laimėti! Juk balsas sakė, kad po saulėlydžio daugiau niekad nematys to kario. Pranašystė turi išsipildyti!

Žiurkinas iš visų jėgų stengėsi priremti peliuką. Nuo sienos juos skyrė jau visai menkas tarpelis. Matijas suvokė Klunio kėslus. Jam galas, jei Klunis prispaus jį prie sienos. Yra tik viena išeitis. Staiga Matijas šastelėjo į šoną ir parvirtęs ant nugaros iš visų jėgų spyrė Kluniui. Tas atsitrenkė į sieną, o per žiurkę peršokęs Matijas pasileido įvijais laiptais į varpinės tamsą.

Klunis tysojo prie sienos sunkiai šnopuodamas. Švokšdamas šiaip taip nusijuokė.

— Iš ten niekur nepabėgsi, peliūkšti, — sugargė. Jau einu pas tave. Ir tau galas.

Matijas nieko neatsakė. Sėdėjo tamsoje ant storos varpo sijos nukoręs pailsusias letenas. Apačioje Klunis tupėjo atsirėmęs į sieną ir džiaugėsi šiokiu tokiu atokvėpiu. Tūnantis po dulkinais laiptais vienuolis Hugas staiga nusičiaudėjo.

Piktai juokdamasis Klunis stvėrė dručkiui vienuoliui už uodegos ir ištraukė jį iš slėptuvės.

— Ei, peliūkšti! — šūktelėjo. — Tavo rubuilis draugelis mano letenose. Nereikės man nė laiptais kopti. Mesk kardą, arba tavo storulio galvą pamausiu ant ieties, bus kaip ledinukas ant pagaliuko.

Matijas žvilgtelėjo žemyn. Klunis laikė ieties smaigalį vienuolio Hugo pakaklėje.

Klunis bakstelėjo vienuoliui. Vargšas Hugas sudejavo.

— Matei? Reikia tik kiek tvirčiau smeigti... ir viskas. Taigi mikliai mesk kardą ir pats šliaužk žemyn!

Matijas žiūrėjo į Klunį pro Džozefo varpo kraštą.

— Ką gi, žiurke, laimėjai. Bet iš kur man žinoti, kad tesėsi pažadą? Pirma paleisk vienuolį, tada aš, duodu kario žodį, nulipsiu pas tave.

Klunis bjauriai išsišiepė. Vėl tie paistalai apie garbę, visokius karių principus. Jam į tuos niekus tik nusispjaut! Jis laimėjo, ir baigtas kriukis!

— Dink iš akių, sumautas žliumba! — gargtelėjo Klunis ir niūktelėjo vienuoliui Hugui. Išsigandęs vienuolis vėl smuko po laiptais. Klunis atsistojo vidury varpinės ir įtempęs vienintelę akį stengėsi aukštybėse įžiūrėti Matiją. Žiurkinui iš daugybės žaizdų sunkėsi kraujas. Bet pagaliau jis laimėjo. Balsas sakė teisybę — jis tuoj paskutinį kartą žvilgtels į pelių karį.

— Na, paskubėk, peliūkšti. Tavęs laukia Klunis Botagas! — šūktelėjo Žiurkinas.

Matijas atsistojo ant varpo sijos. Vienu galingu senovinio kardo švystelėjimu nukirto Džozefo varpo virvę.

Kokią sekundę atrodė, kad varpas kabo ore, paskui nušvilpė žemyn it didžiulis akmuo.

Klunis, užvertęs galvą, spoksojo į viršų. Kai suvokė, kas dedasi, buvo jau per vėlu...

BAM!!! DZANGT!!!

Didysis Džozefo varpas galingai suskambo paskutinį kartą. Milžiniška metalo masė priplojo Klunį Botagą prie akmeninio varpinės grindinio kaip blyną.

Išvargęs karys Matijas, nešinas kardu, kėblino žemyn įvijais laiptais. Nulipęs išvedė iš slėptuvės kūkčiojantį vienuolį. Abu stovėjo ir žiūrėjo į skilusį per vidurį varpą. Iš po jo krašto kyšojo kruvina letena ir priplota uodega.

Matijas prakalbo:

— Kluni, aš tesėjau savo pažadą. Aš nulipau. Liaukis, broli Hugai. Viskas jau praėjo. Nusišluostyk ašaras.

Abu draugai atidarė duris ir išėjo į saulėtą vasaros rytą.

Lemiamą mūšį laimėjo Raudonmūris.

Abiejų pusių kareivių lavonai tirštai dengė vienuolyno veją, laiptus, sieną. Čia žuvo daugybė žvirblių, kirstukų ir vienuolyno gyventojų, bet priešų — žiurkių, šeškų, žebenkščių ir šermuonėlių — galą gavo kur kas daugiau. Iš liūdnai pagarsėjusios Klunio kariaunos nieko nebeliko.

Pamažu priėjo visa žaizdota Konstancija. Ji parodė į varpinę ir ištarė vienintelį žodį:

— Klunis?

— Negyvas, — atsakė Matijas. — Nejaugi nukovėte visus priešus? Belaisvių neėmėte?

Išvargusi barsuke gūžtelėjo.

— Daugelis stengėsi pabėgti. Nelabai ir saugojom. Jiems pavyko atšauti didžiuosius vartus. Na, ir movė keliu. Tiesa, jų laukė didžiulis rudas katinas ir baltas apuokas. O pragaro ragai ir nagai! Tokio vaizdelio dar mano akys nebuvo regėjusios...

Atšlubavo Bazilijus Elnias ir svirduliuodamas atidavė Matijui pagarbą.

— Tai buvo dvarininkas Džulianas ir kapitonas Sniegius. Vėliau, jaunikaiti, galėsi su jais pasikalbėti. O dabar tave kviečia abatas. Geriau paskubėk!

Kiek tik nešė jų pavargusios kojos, Matijas, Konstancija ir Hugas nukūrė pas abatą.

Abatas Mortimeris, apsuptas pelių ir jų draugų, gulėjo vienuolyno sode. Čia buvo karalienė Kietasparnė, Loga Logas, Žydrūnė, Tylutis Semas ir kukliausios vienuolyno pelės. Tėvas abatas ruošėsi atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Susirinkusieji pagarbiai prasiskyrė praleisdami Matiją su Konstancija. Ji suklupo ir apglėbė senojo draugo galvą, Matijas švelniai paėmė raukšlėtą abato leteną. Tėvas Mortimeris meiliai šyptelėjo peliukui.

— Matijau, sūnau, matau, kad sugrąžinai karžygio Martyno kardą vienuolynui. Tad savo misiją atlikai iki galo.

Matijas priglaudė kaktą prie abato letenos.

— Taip, tėve. Klunis Botagas negyvas. Aš atlikau savo pareigą.

Abatas lėtai linktelėjo.

— Ir aš, sūnau, ir aš...

— Tėve abate, turi gyventi, — prašneko Konstancija dusliu, sielvartingu balsu.

Abatas vos vos šyptelėjo.

— Senoji drauge, su saule niekas negyvena. Mano valanda jau atėjo.

Matijui pabiro nesuvaldomos ašaros. Abatas švelniai paglostė jam leteną.

— Matijau, narsusis Matijau, nusibrauk, sūnau, ašaras. Mirtis — tik gyvenimo dalis. Ar matai vėlyvąją rožę?

Matijas nusišluostė akis plačia abito rankove.

— Taip, tėve. Dabar ji visa žydi.

— Ir visi žiedai raudoni kaip kraujas? — paklausė abatas.

— Taip, tėve, visi raudoni, — atsakė Matijas.

Tėvas abatas atsiduso.

— Taip ir turi būti. Ar brolis Alfas čia?

Brolis Alfas atsiklaupė prie abato.

— Broli Alfai, senas ir brangus drauge. Kai aš išeisiu, tu užimsi mano vietą — būsi mūsų vienuolyno abatas. Tu išmintingas ir moki atjausti kitus. Žinau, kad nuoširdžiai rūpinsies visais vienuolyno gyventojais.

Abatas nutilo, užsimerkė, paskui vėl prabilo:

— Kaip skaudu, jog prireikė tiek kraujo pralieti, kad mes visi susivienytume. Nuo šiol žvirbliai tegu atskrenda pas mus ir išskrenda kada panorėję. Jie valgys su mumis ir gyvens pačiame vienuolyne, ne tik jo pastogėje. Gerieji kirstukai partizanai, jums daugiau nereikės bastytis po miškus, jums atviri Raudonmūrio vartai, čia bus ir jūsų namai. O dabar, Matijau, mylimas sūnau, pareiškiu savo valią dėl tavo ateities. Tu nebūsi mūsų ordino brolis.

Visi arčiau stovintieji, išgirdę tuos abato žodžius, aiktelėjo iš nuostabos. Matijas nuleido galvą. Tėvo abato žodžiai žiauriai sugildė jam širdį.

Tėvas abatas kalbėjo toliau: