Брайан Джейкс - Raudonmūris

Klunis Botagas šlykščiai vyptelėjo iškišdamas iltis. Pagaliau jis atvedė savo gaują į Raudonmūrį!

11

Paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai plūstelėjo pro atviras daržinės duris ir nušvietė tamsius kampus. Matijas gulėjo ant šieno tarp vaišių, skirtų istoriniam įvykiui atšvęsti, likučių. Kirstukų partizanų sąjunga apstulbino vaišingumu. Matijas pakėlė grybą, bet atsidusęs sviedė į šalį — atrodė, jei dar praris nors kąsnelį, sprogs.

Vienoje peliuko pusėje buvo didžiulė krūva dovanų nuo dvarininko Džuliano Raudongaurio, kapitono Sniegiaus ir kirstukų, kitoje pavakario saulės spinduliuose tviskėjo jo kardas. Kirstukų partizanų būrys nutarė gausias vaišes virškinti snausdamas saulės atokaitoje. Jie taip prisikirto, kad išvirto kieme nepajėgdami net ginčytis.

Tingiai atkrypavęs Loga Logas šlumštelėjo šalia savo draugo peliuko.

— Būk pasveikintas, didysis kary, — sukikeno jis. — Kirstukų gelbėtojau, nuodingadančio nugalėtojau, katinų pašnekove, apuokų drauge, vienytojau...

— Oi, užsičiaupk tu, plepus velniūkšti! — prunkštelėjo Matijas ir nuspyrė Loga Logą nuo šieno ant grendymo.

— Ar tau teko bendrauti su paukščiais? — Loga Logas neketino užsičiaupti. — Gal pažįsti žvirblius?

— Žvirblius? Turėjau šiokių tokių reikalų. O ką?

— Nieko. Šiaip sau paklausiau, — sumurmėjo mieguistas kirstukas. — Mūsiškiai pastebėjo vieną pamiškėje. Ir niekas negali suprasti, ką tas laukinis tamsuolis čirškia. Jis ten plakasi, šokinėja, strapalioja visai kaip beprotis, na, bent taip man sakė.

Matijas pašoko ir pagriebė kardą.

— Eime, Loga Logai. Aš moku žvirblių kalbą. Greičiau einam ten ir sužinokim, ko tas žvirblis taip nerimsta.

Su būreliu kirstukų iš paskos du draugai nuskubėjo Žydinčios Girios pusėn.

Žvirblos karys skraidžiojo virš aukštos žolės pamiškėje ir kėlė baisų triukšmą. Loga Logas su kirstukais iš nuostabos išsižiojo, kai Matijas puolė prie žvirblio balsiai šaukdamas:

— Kietasnape, ar tai tu, kirmių naikintoja?

Du draugai džiaugsmingai susitiko. Jie nusirito žole kaip kokia pamišėlių pora, plumpindami vienas kitam per nugarą.

— Matijas, žvirblių draugas! Pasidarė didesnis, storesnis, šaunesnis. Kaip laikaisi?

Kirstukai visai apstulbo. Jie nustebę kasėsi galvas dėl tokio keisto žvirblio ir pelės elgesio. Matijas laisvai plepėjo su Kietasnape žvirblos kalba, pasakojo jai, kas nutiko jiems išsiskyrus. Paskui Kietasnape išklojo apie gyvenimą Žvirblos karalystėje.

Po karaliaus Jaučio mirties ji tapo karaliene. Taip norėjo jos motina Rudasparnė. Žvirblių gentis dabar laimingai gyvena išmintingai valdoma jauniausios per visą Žvirblos istoriją karalienės. Žvirbliai lengviau atsikvėpė išsilaisvinę iš nenuspėjamo tirono nagų.

Baigus pasakoti Kietasnapė apsiniaukė.

— Matijau, Raudonmūriui gresia didelė bėda. Mes žiūrime ir viską matome nuo stogo. Kirmžiurkių bjaurios užmačios, jie vis puldinėja narsius Raudonmūrio karius. Tie narsiai kovoja, nudėjo daugybę kirmžiurkių. Kietasnapė stebi kirmžiurkių vadą. Jis blogesnis net už karalių Jautį. Jis nori užgrobti vienuolyną. Kirmžiurkės greitai bus vienuolyne. Matijau, broli, skubėk namo su kardu!

Lediniai baimės nagai suspaudė Matijui širdį. Apmiręs jis plumptelėjo ant žolės.

Loga Logas papurtė draugą.

— Ką žvirblis sakė, Matijau? Atrodai kaip išvydęs nuodingadančio šmėklą. Greičiau sakyk, kas yra.

— Mano namuose nelaimė, — graudžiai atsakė Matijas. — Klunis Botagas jau braunasi į Raudonmūrį.

Loga Logas atsigręžė į kirstukus.

— Kuo greičiausiai paruošti pulką žygiui į Raudonmūrio vienuolyną. Tegu jie pasiveja mus. Be jokių ginčų ir balsavimų! Visi kirstukai turi būti apsiginklavę iki dantų! Reiks žygiuoti dieną naktį, jei norime padėti Matijo draugams.

Matijas pakėlė Martyno kardą.

— Po perkūnais, Loga Logai! Sakai tiesą! Juk kovojau dėl to kardo tam, kad išgelbėčiau Raudonmūrį! Pirmyn!

— Tau padės kirstukai. Kiek jie turi karių? — paklausė Kietasnapė.

— Visą pulką, — atsakė Loga Logas. — Apie penkis šimtus kovotojų.

Kietasnapė išskleidė sparnus.

— Aš atvedu visus Žvirblos genties karius. Į pagalbą draugams!

Matijas širdingai paspaudė Kietasnapei koją.

— Ačiū tau, bičiule, Žvirblos karaliene! O dabar drožiam. Gelbėjimo planą aptarsime kelyje. Negalima gaišti. Skubėkime! Mūsų laukia žūtbūtinė kova!

Matijas, Loga Logas ir Kietasnapė nėrė į Žydinčios Girios žaliąjį pasaulį.

Greitai žengdamas mišku, Matijas žinojo vieną dalyką: jis, tik jis susikaus akis į akį su Kluniu Botagu lemiamoje kovoje ir kausis iki paskutinio kraujo lašo.

12

Tėvą abatą išbudino įremtas į gerklę kardo smaigalys. Jį supo piktai gargiančios žiurkės. Tas pat nutiko ir Džesei, Bazilijui, Vinifridai, Kurminui. Geležinė Klunio letena išmokė gaują drausmės — jie įsmuko į vienuolyną be mažiausio triukšmelio. Apie žiurkių įsiveržimą kol kas žinojo tik tie, kuriuos jos sučiupo.

Žiurkės labiausiai bijojo Konstancijos. Kaip visada, ji miegojo vienuolyno kieme ant žolės. Per dvi dešimtis graužikų prisėlino prie miegančios barsukės su tvirtu virviniu tinklu. Užmetę jį ant barsukės prikalė tinklą prie žemės ilgais kuolais. Nespėjusią atsibusti Konstanciją priplumpino lazdomis iki sąmonės netekimo. Su niūriu pasitenkinimu stebėjo Klunis visus tuos įvykius. Pagaliau Raudonmūris jo!

Suglumusius, dar trinančius mieguistas akis žvėrelius priešai vilko į kiemą. Mažyliai, glaustydamiesi prie tėvų, gailiai verkė. Mušeikos žiurkės stumdė, spardė visus skubindamos aukas lauk, kur liepė susėsti ant žolės. Abatą Mortimerį, apsivilkusį tik naminio audeklo naktiniais marškiniais, laikė kitoje kiemo pusėje drauge su jo gynėjų vadovais. Jų letenos buvo žiauriai suveržtos už nugaros. Jie stovėjo oriai tylėdami, o besivaipančios žiurkės tyčiojosi vadindamos juos „vadeivomis kurstytojais“.

Klunis Botagas stovėjo didžiojoje menėje ir spoksojo į nuostabų gobeleną. Dabar jau nereikia vogti jo dalių, dabar jis visas jam priklauso. Į menę guviai įžengė Juodailtis, Varliakraujis, Pamazginis, Suskis, Triušrijys. Visi atidavė vadui pagarbą.

— Vade, vienuolynas tavo!

— Visi gynėjai ir darbininkai išvilkti į kiemą!

— Ką įsakysi, vade?

Susimąstęs Klunis perleido per ilgus nagus savo uodegą.

— Paimkite abato krėslą iš jų vadinamosios rūsio salės ir pastatykite ją ant paaukštinimo šalia vartų. Turiu paskelbti keletą įsakymų.

Pasipūtę gaujos kapitonai iškrypavo iš menės. Klunis kreipėsi į Martyno atvaizdą gobelene:

— Na, pelių kary, ką dabar manai apie savo narsius Raudonmūrio gynėjus? Ne kaži kaip jiems išėjo, a? Aš paliksiu tave čia, kad matytum permainas vienuolyne.

Klunis bakstelėjo nagu į Martyną ir prapliupo:

— Daugiau tu nebepersekiosi manęs sapnuose! Šiąnakt, budėdamas miške prie tavo brangaus Raudonmūrio, girdėjau vidinį balsą. Jis sakė, kad dar prieš šios dienos saulėlydį aš būsiu amžinai išlaisvintas nuo baisių sapnų. Na, ką dabar man pasakysi?

Martynas tik drąsiai šypsojosi Kluniui. Karvedys, čiaukštelėdamas uodega, sudrumstė didžiosios menės tylą. Žiurkiną tarsi įsiutino kario abejingumas.

— Nuo šiol ta vieta vadinsis Klunio Botago mene, — rėkė it pamišęs. — Raudonmūrio vienuolynas dings nuo žemės paviršiaus. Visi žinos, kad čia Klunio pilis! Ir viskas pasikeis!

Įniršęs karvedys ėmė blaškytis po menę, pliauškinti ir čaižyti uodega šešėlius ir šaukti naujus pavadinimus, kurių aidas, atšokęs nuo sienų, grįžo pas jį.