Брайан Джейкс - Raudonmūris

Klunio apmąstymus nutraukė nedrąsus beldimas į duris. Į kambarį, stengdamiesi užlįsti vienas už kito, įsliūkino Driskiaausis ir Suskis. Jiems buvo įsakyta surasti ėdalo, tačiau užduotis nelabai pavyko ir jie baiminosi vado rūstybės. Nuojauta jų neapgavo.

Klunis įsmeigė nelabą akį į sėbrus, o ilga liauna uodega rūšiavo varganą laimikį: keli nugaišę vabalai, du dideli sliekai, kažkokių daržovių gumbai ir seniai nustipęs žvirblis.

Klunis šyptelėjo Driskiaausiui ir Suskiui.

Su palengvėjimu ir tie vyptelėjo vadui. Matyt, gerai nusiteikęs.

Staiga žaibo greitumu Klunis skaudžiai čiupo abu už ausų. Žiopli pakalikai gailiai sucypė siūbuojami ore. Įsiutęs Klunis stuktelėjo vieno galvą į kito ir leisgyvius sviedė į duris.

— Vabalai, kirmėlės, žvirblio dvėseliena! Aš noriu mėsos! Jei dar kartą atnešite tokios bjaurasties, aš jus pačius pasmeigsiu ant iešmo ir iškepsiu. Aišku? — griaudėjo įniršęs vado balsas.

Suskis parodė letena į savo bendrą.

— Vade, tai jo, Driskiaausio, kaltė! Jei būtume pasileidę lauku, o ne keliu...

— Netikėk tuo nusipenėjusiu melagiu, vade. Jis, o ne aš, pasiūlė eiti keliu...

— Nešdinkitės!

Ėdalo rūpintojai movė pro duris, atsimušė vienas į kitą, nes iš baimės abu stengėsi pirmiau išsmukti. Klunis vėl sudribo ant lovos ir paniekinamai šnarpštelėjo.

Paskui prisistatė Varliakraujis su Pamazginiu ir šiek tiek pataisė Kluniui nuotaiką. Jie sugaudė per porą šimtų naujokų, daugiausia žiurkių, bet tarp jų buvo ir šeškų, žebenkščių ir keletas keistuolių šermuonėlių. Tiesa, rados ir tokių nesusipratėlių, kurie prašėsi įtikinėjami. Tokius žiauriai apdorojo Varliakraujis ne tik smūgiais, bet ir baisios mirties grasinimais. Tad tie greitai suvokė, kad protingiausia bus stoti į Klunio gaują. Dauguma noriai stojusių į liūdnai pagarsėjusio Klunio gretas buvo išbadėję valkatos, godūs plėšikauti, grobti ir būti su nugalėtojais. Išrikiuotus šventoriuje naujokus Raudondantis ir Juodanagis aprūpino ginklais ir dabar laukė vado apžiūros.

Klunis patenkintas linktelėjo. Niekšingos žiurkės, alkani šeškai, klastingos žebenkštys, nedori šermuonėliai — kaip tik tokio papildo jam ir reikia.

— Raudondanti, perskaityk jiems įstatus, — burbtelėjo jis.

Pasipūtęs Raudondantis, krypuodamas pirmyn atgal šventoriaus grindiniu, iš atminties ėmė belsti gaujos taisykles.

— Lygiuok! Ramiai! Nuo šiol jūs, nenaudėliai, tarnausite Kluniui Botagui. Užsimanysit pabėgti — mirties bausmė. Pasitrauksit iš mūšio — būsit nubausti mirties bausme. Už nepaklusnumą gresia mirties bausmė. Aš — Raudondantis, Klunio pirmasis padėjėjas. Jūs pavaldūs savo kapitonams. Jiems įsakinėju aš. Man įsakinėja Klunis, nepamirškite šito! Ir dar. Jei kas nors iš jūsų, ar keli, ar grupė, ar net visa jūsų šutvė, bandytų nuversti Klunį ir paimti valdžią, ką gi, pirmyn, tik pažiūrėsim, kas iš to išeis!

Klunis staiga, be jokio žodelio, puolė į naujokų gretas ir ėmė it pašėlęs čaižyti juos savo skaudžia uodega. Primerkęs akį, iškišęs iltis plakė juos į kairę ir į dešinę, per vidurį, talžė įnirtingai, kol naujokų eilės pakriko, kol jie ėmė slėptis už paminklinių akmenų. Tada Klunis atmetė galvą ir prapliupo kvatoti.

— Na, ką, ištižę bailiūgos, susileidot? Nieko, praversit ir tokie. Kol kas patausosiu jus, kam man čia tiek dvėselienos! Bet kai ateis laikas, kai kausitės man įsakius, tada jau žiūrėsiu, kad kovotumėte ligi galo. O dabar pakelkite ginklus ir pasakykite, kam tarnaujate.

Iš nieko gero nežadančios įvairaus plauko gaujos, dabar jau kaip reikiant priimtos į Klunio tarnybą, pasigirdo garsūs šūkalojimai, kylantys iki pat skaistaus dangaus:

— Kluniui, Kluniui, Kluniui Botagui!

9

Abatas Mortimeris ir barsuke Konstancija vaikštinėjo po vienuolyno žemes. Abu paskendę mintyse. Abu galvojo apie tą patį — Raudonmūrio saugumą.

Ilgus amžius puikus senas vienuolynas visiems buvo jaukus ir saugus prieglobstis. Čia darbščios pelės augino daržoves, kurios kasmet puikiai, laiku užderėdavo: briuseliniai ir baltieji kopūstai, aguročiai, ropės, žirniai, pomidorai, salotos, svogūnai. Čia svaigiai kvepėjo gėlių lysvės, pilnos įvairiausių vasaros žiedų — nuo rožių iki kuklių saulučių, kurias sodino pelės, o puoselėjo didžiosios darbininkės bitės, savo ruožtu aprūpinančios Raudonmūrį medumi ir vašku.

Du draugai ėjo palei tvenkinį. Ankstyvos saulės spinduliai blykčiojo vandens raibuliuose, kuriuos kėlė žuvis, užkibusi ant meškerės, brolio Alfo paliktos su masalu nakčiai. Priekyje pūpsojo aviečių ir gervuogių krūmai, žaliavo mėlynių uogienojai ir braškių lopas, kuriame vis knibždėjo apsnūdę mažyliai pilnais pilvais naujo derliaus uogų. Pamažu jie apsuko seną didžiulį kaštoną ir žengė į vaismedžių sodą — mėgstamiausią abato vietą. Daug pogulio valandėlių jis praleido čia saulės atokaitoje, džiaugdamasis prinokusių vaisių aromatu, kutenančiu ūsus. Kvepėjo obuoliai, kriaušės, svarainiai, slyvos, aitriosios slyvos, net laukinės vynuogės, kerojančios ant šiltos raudono smiltainio sienos, žiūrinčios į pietus. Motina Gamta laimino šį tikros, nuoširdžios draugystės kampelį.

Dabar, kai virš Raudonmūrio pakibo Klunio grėsmė, dviem seniems draugams dar brangesnis rodėsi nuostabus grožis namų, kuriuose pragyveno visą amželį. Miela paukščio giesmė tyliame sode pripildė Konstancijos širdį liūdesio ir gailesčio, kad visas jų ramus gyvenimas greit baigsis. Ji šniurkštelėjo ir ėmė mirksėti rydama ašaras. Abatas pajuto Konstancijos sielvartą. Jis švelniai patapšnojo šiurkštų barsukės kailį.

— Na na, drauguže, nesigraužk taip. Mūsų metraščiai byloja, kad ne sykį buvo išvengta didelių nelaimių.

Konstancija pritariamai šnarpštelėjo — nenorėjo griauti savo patiklaus draugo vilčių. Širdies gilumoje ji žinojo, kad tamsus šešėlis jau pakibęs virš vienuolyno. Ir tai vyksta dabar, o ne žiloje senovėje, pasakiškų žygdarbių laikais.

Matijas valgė ankstyvus pusryčius rūsio salėje. Jam buvo padėta riešutų duonos, dubenėlis šviežio ožkų pieno ir obuolių. Gerosios Raudonmūrio pelės paskyrė Žydrūnei ir kitiems miško gyvūnams laikinus butus, kuriuose jie dabar miegojo. Per praėjusios nakties įvykius Matijas gerokai suaugo. Jis mielai prisiėmė pareigas tarsi nešulį ant savo pečių. Jei Raudonmūriui gresia pavojus, reikia kovoti su juo. Raudonmūrio pelės — taikūs padarai, bet nereikia taikingumo laikyti silpnumu. Galvodamas apie grėsmę, jis kramsnojo duoną lyg ne savo dantimis.

— Matijau, pavalgyk sočiai. Tuščiu pilvu ne ką tenuveiksi. Gerai pavalgius ir galva geriau dirba.

Matijas nustebo, kad senasis brolis Matūzalis taip atidžiai žiūri į jį mirksinčiomis akimis pro senamadžius akinius, kuriuos visad nešiojo. Senolis tyliai aiktelėjo sėsdamasis prie stalo.

— Nesistebėk, jaunikaiti. Tavo snukutis tokiems seniams kaip aš — atvira knyga.

Matijas išgėrė pieną, atgalia letena nusišluostė ūsus ir kreipėsi į senolį:

— Broli Matūzali, patarkite man. Kaip jūs pasielgtumėte manim dėtas?

Senis suraukė nosį.

— Ogi taip pat kaip ir tu, jei būčiau jaunesnis ir miklesnis, ne toks kaip dabar — vieno kaulo.

Matijas pajuto radęs sąjungininką.

— Tai kovotumėte?

Matūzalis stuktelėjo į stalą kaulėta letena.

— Žinoma, kad kovočiau. Kito kelio nėra. — Jis nutilo ir įdėmiai pažvelgė į Matiją. — Žinai, vaikine, tu turi kažko. Ar esi girdėjęs sakmę apie karžygį Martyną, kaip jis pirmą kartą atėjo į Raudonmūrio vienuolyną?