Брайан Джейкс - Raudonmūris

Matijas taip ir palinko į priekį.

— Broli, papasakokite apie Martyną. Man labai patinka klausytis apie tą karį vienuolį.

Matūzalis nuleido balsą ir slėpiningai ėmė kuždėti:

— Didžiajame Raudonmūrio metraštyje parašyta, kad Martynas buvo per jaunas būti tokiu karžygiu. Buvo, ko gero, tavo, Matijau, amžiaus. Kai pirmą kartą atėjo į mūsų vienuolyną, darė karšto ir jaunatviškai naivaus jaunuolio įspūdį. Bet ten taip pat pasakyta, kad užėjus negandai Martynas pasirodė esąs apsigimęs vadas, sugebąs vadovauti už save daug vyresniems ir labiau patyrusiems. Metraštyje parašyta, kad jie ėmė žiūrėti į jį kaip į griežtą tėvą.

Matijas klausėsi net išsižiojęs ir labai nustebęs.

— Broli Matūzali, kodėl visa tai man pasakojate?

Senolis atsistojo. Vėl įdėmiai pažvelgė į Matiją, paskui apsigręžė ir lėtai nuėjo vilkdamas kojas. Kiūtindamas per petį burbtelėjo:

— Todėl... kad tu, Matijau, labai panašus į jį!

Daugiau Matijas nespėjo nieko paklausti, nes sugaudė Džozefo varpas, skelbdamas pavojų. Šlepsėdamas sandalais, Matijas puolė pro duris lauk ir vos nesusidūrė su abatu ir Konstancija, kurie su visais skubėjo prie vartų.

Broliai Rufas ir Džordžas turėjo papasakoti apie įvykį. Prie vartų buvo atsliūkinęs didžiulis, iš pažiūros nelabas Žiurkinas, visas išsitatuiravęs, nešinas surūdijusiu trumpu kardu. Bandė prasibrauti vidun, aimanavo, kad sužeistas. Šlubčiodamas palei vartus aiškino, kad važiavo šieno vežimu, tas apsivertė ir nuvirto į griovį. Norėjo, kad mes su juo eitume ir padėtume jo bendrams, nes, tie, girdi, guli vežimo prislėgti ir šaukiasi pagalbos.

Bet brolis Rufas ne iš kelmo spirtas.

— Kiek žiurkių važiavo vežimu? — paklausė jis.

— Oi, gal pora šimtų bus, — tas atsakė lipšniu balsu.

— Tai kodėl, — samprotavo brolis Rufas, — pačios žiurkės nesuteikė savo draugams pirmosios pagalbos? Juk visi du šimtai tikrai nepateko po vežimu.

Žiurkinas neatsakė į klausimą ir norėdamas nukreipti dėmesį ėmė graudžiai trinti sužeistą koją ir inkšti.

— Gal įsileistumėte mane vidun, gal kas nors sutvarstys man žaizdą. O koks išbadėjęs esu...

Brolis Džordžas sutiko jį įsileisti, bet tik jeigu Žiurkinas atiduos ginklą. Tas apsimetė paklusęs, bet staiga kad šoks ant brolio Džordžo! Tačiau brolis Rufas nesnaudė ir lazdos smūgiu patiesė žiurkiną ant žemės. Sumetęs, jog neįveiks dviejų prityrusių karių, kurie nesileis už nosies vedžiojami, Žiurkinas prapliupo keiksmais ir grasinimais.

— Na, palaukit jūs man, nusususios pelės! — plyšojo jis. — Mūsų visa armija apsistojusi bažnyčioje. Kai pasakysiu Kluniui, kaip jūs su manim elgėtės, pamatysit, oi pamatysit, kas jums bus! Mes čia tuoj pat prisistatysim, prisiekiu iltimis, kad nedelsim!

Ir pasišalino keikdamas visą pelių giminę.

Susirinkę gyvūnai tylėdami išklausė baisią žinią. Ponia Bažnytpelienė pradėjo kūkčioti.

— O varge! Ar girdėjote, brangieji, kas įvyko? Jie apsistojo mūsų namuose, Šv. Ninijano bažnyčioje. Kas bus su mumis, ką mes dabar darysime? Mūsų mielus namelius užėmė tos baisios žiurkės!

Ponas Bažnytpelys bandė nuraminti žmoną.

— Na na, nurimk, brangute. Geriau prarasti namus negu gyvybę. Kokia laimė, kad mums suteikė prieglobstį Raudonmūryje!

— O kas bus su kitais apylinkės gyvūnais? — šūktelėjo Matijas.

— Supratingas jaunuolis, — pagyrė Konstancija. — Ar Ambrozijus Spyglys čia? Tegu jis apeina apylinkę ir sušaukia visus greičiau slėptis vienuolyne. Spygliui niekas nieko blogo nepadarys, kai jis susiries į kamuolį. Niekas neišdrįs jo pajudinti.

Tai minčiai visi pritarė. Brolis Alfas išėjo ieškoti ežio.

Abatas pasiūlė visiems eiti į vienuolyną ir ten laukti, kas bus toliau. Matijas vėl sušneko:

— Man atrodo, reiktų sargybinių ant sienų.

Viena senesnių pelių, sesuo Klementina, subarė jį:

— Naujoke Matijau, tau derėtų patylėti ir vykdyti mūsų abato nurodymus.

Visų dideliam nustebimui, abatas užstojo Matiją.

— Patikėk, Klementina, Matijas kalba protingai. Klausykime, ką jis daugiau pasakys. Niekam nevėlu ko nors pasimokyti.

Visų akys nukrypo į jaunąjį Matiją. O jis drąsiai išdėstė savo nuomonę, kaip reikėtų Raudonmūriui gintis.

Nuostabus birželio rytas, vienuolikta valanda. Žydinčią Girią išjudino skardūs didžiojo Džozefo varpo dūžiai. Džonas Bažnytpelys, pamokytas Konstancijos ir Matijo, iš visų jėgų tampė varpo virvę.

Din! Don! Din! Don! Net patys mažiausi miškų ir laukų padarėliai, nemokantys jokios kitos kalbos, be savo, suprato, ką tai reiškia.

Artinasi pavojus! Ieškokite slėptuvės!

Miško gyventojai su vaikais, nešini kuklia, pačia reikalingiausia manta, skubėjo iš tolimų ir artimų vietų ieškoti prieglobsčio vienuolyne, kol Klunio gaujos neužgriuvo jų — voverių, pelių, pelėnų, kurmių, ūdrų. Tik dangaus paukščiai niekur netraukė — jų žiurkės nebaugino. Dulkėtu ilgu keliu plaukte plaukė gyvūnai, motinos su jaunikliais priekyje, o tėvai užpakalyje — sergėjo užnugarį.

Prie vartų stovėjo abatas su broliu Matūzaliu. Jis vertė abato žodžius kiekvienai gyvūnų giminei į jų kalbą, o abatui — prieglobsčio ieškančių padėkos žodžius, pažadus visokeriopai padėti ir ištikimybės Raudonmūrio vienuolynui priesaikas. Visi jie ne kartą buvo sulaukę gerųjų pelių pagalbos bei išmintingo patarimo be jokio atlygio. Visi puikiai atminė, kad už savo gyvybę turi būti dėkingi vienuolynui ir jo bendruomenei. Juk visi čia buvo priimami, gydomi, valgydinami ir priglaudžiami netekus pastogės. Dabar atėjo laikas atsilyginti už gerumą ir padėti pelėms. Dabar Raudonmūriui prireikė miško gyventojų sugebėjimų ir sumanumo. Visa tai bus suteikta su didžiausiu dėkingumu.

Matijas su Konstancija stovėjo ant aukštos sienos ir stebėjo kelią. Vidudienis, saulė šviečia tiesiog į viršugalvius. Nors ir buvo karšta, Matijas įsakė visoms pelėms užsimaukšlinti gobtuvus dėl dviejų priežasčių: jie apsaugos akis nuo saulės ir bus šiokia tokia maskuotė. Gynėjai stovėjo tylomis, apsiginklavę tvirtomis lazdomis. Aukštų raudono smiltainio sienų neįmanoma perkopti. Matijas matė, kad jos — puiki apsauga ir grėsminga kliūtis užpuolikams.

Konstancija pajuto, kad jai ant sprando stojasi gaurai. Šmukštelėjo kartą, kitą ir ėmė drebėti, nors kaitra virpėjo virš laukų. Barsuke bakstelėjo Matijui.

— Paklausyk!

Matijas pastatė ausis ir klausiamai pažvelgė į ją.

— Net paukščiai liovėsi čiulbėję, — tykiai pasakė ji.

Peliukas tvirčiau suspaudė lazdą.

— Taip, girdžiu, kad viskas aplink nuščiuvo. Net žiogai nutilo.

Konstancija įsmeigė akis į kelią ir burbtelėjo:

— Keista, kai taip nutinka vasaros dieną.

Din!

Suskambus Džozefo varpui, visi gyvūnai ant sienos krūptelėjo išsigandę. Džonas Bažnytpelys sušuko iš aukštos varpinės:

— Jie ateina! Keliu. Matau juos. Visus matau!

10

Klunio kariauna, išgirdusi Džozefo varpą, sustojo. Dulkėms nusėdus, Juodailtis pažvelgė į vadą laukdamas, ką jis pasakys.

— Jie vėl skalambija tuo savo varpu, vade. Cha cha! Gal tikisi juo nubaidyti mus...

Vadas nužvelgė savo žvalgą rūsčiu žvilgsniu.

— Užsičiaupk, kvaily! Jei būtum įvykdęs mano įsakymą ir tuoj pat sugrįžęs raportuoti kaip Sūrvagis, dabar jau būtume vienuolyne!

Juodailtis nusliūkino į būrį. Manė, kad Klunis tai pamiršo, bet vadas retai ką pamiršdavo mūšio metu. Netikėtos atakos planas sužlugo. Dabar reikės mėginti kitą būdą — parodyti jėgą. Vien tik apsiginklavusios iki dantų gaujos vaizdas priblokšdavo priešininką, tad Klunis beveik neabejojo, kad ir šį kartą pelės išsigąs. Paprastai taikius gyvūnus pagaudavo siaubas išvydus Klunį Botagą gaujos priekyje. Jis buvo gudrus ir įžvalgus karvedys, tik apimtas siuto pamesdavo galvą, bet šį kartą nėra ko nervintis dėl kvaišų pelių saujos.