Брайан Джейкс - Raudonmūris

Klunis žinojo baimės, kaip ginklo, vertę.

O Klunis visiems kėlė baimę.

Vien išvaizda Klunis baugino visus. Apsisiautęs ilgu juodu nenudailintu apsiaustu, siūtu iš šikšnosparnių sparnų, susegtu pakaklėj kurmio kaukole. Didžiulį karišką šalmą puošė juodojo strazdo plunksnos ir vabalo elniaragio ragai. Iš po pakrypusio antveidžio piktai žaižaravo jo vienintelė akis, įsmeigta į vienuolyną.

— Stok! Kas eina? — griežtai suskambo skaidrus Matijo balsas nuo sienos.

Į priekį išžirgliojo pasipūtęs Raudondantis.

— Ei jūs ten! Prasikrapštykit akis, ir pamatysit, kad prieš jus — galingiausia Klunio Botago armija. Aš esu Raudondantis ir kalbu mūsų vado Klunio vardu.

— Tai kalbėk greičiau ir dink iš akių su savo žiurkėmis! — griežtai ir be baimės atšovė Konstancija.

Stojo tyla, Raudondantis su Kluniu susikišę tarėsi. Paskui Raudondantis grįžo prie sienos.

— Klunis Botagas sako, kad neturės jokių reikalų su barsukais. Jis kalbės tik su pelių viršininkais. Įleiskite mus, kad mano vadas galėtų pasikalbėti su jūsų vadu.

Raudondantis šastelėjo atgal, nes jo žodžiai buvo sutikti pašaipiais šūksniais ir plytgaliais nuo sienų. Tos putlios pelytės ne tokios taikios, kaip atrodo.

Žiurkės sužiuro į Klunį, bet jis įbedė akį į abatą, priėjusį prie Konstancijos ir Matijo. Atrodo, visi kuo ramiausiai tariasi. Klunis įdėmiai juos sekė.

Senis nesutinka dėl kažko su savo patarėjais. Vėl tariasi. Galop Matijas priėjo prie gynybinės sienos aptvaro. Lazda parodė į Klunį ir Raudondantį.

— Tu ir tu. Abatas kalbėsis su jumis abiem. Visi kiti privalo likti už sienų.

Gaujoje pakilusį šurmulį Klunis nutildė šmaukštelėdamas uodega. Jis pakėlė antveidį.

— Mes sutinkame. Įleiskite mus.

— O kaip su įkaitais, garantuosiančiais mūsų saugumą? — sušnypštė Raudondantis.

Klunis paniekinamai nusispjovė.

— Nepliaukšk niekų. Gal manai, kad sauja juokingai apsirengusių pelių galės mane įkalinti?

Raudondantis nervingai kramtė įskilusį nagą.

— Jos gal ir ne, vade. Bet ar atkreipei dėmesį į tą barsukę?

Klunis atsakė puse lūpų:

— Nesijaudink, aš stebiu ją. Žiopla, netašyta kaimo prasčiokė. Be to, tos pelės labai dreba dėl savo garbės. Greičiau nudvės, negu sulaužys duotą žodį. Palik visą žaidimą man.

Kluniui su Raudondančiu pasukus į vartus, Konstancija sušuko:

— Žiurkės, palikite ginklus! Nusiimkite šarvus, kad įrodytumėte, jog neturite blogų kėslų.

— Pragaro iltys! — suburbuliavo piktai Raudondantis. — Ką ji sau mano visiems įsakinėdama?

Klunis dėbtelėjo į jį.

— Nutilk ir daryk kas pasakyta.

Abu žiurkinai nusiėmė šarvus ir kartu su ginklais padėjo ant kelio. Matijas suriko Kluniui:

— Jei tikrai esi Klunis Botagas, tavo uodega taip pat ginklas. Todėl apsijuosk ja liemenį ir kietai sumegzk, kad negalėtum ja naudotis.

Klunis gaižiai nusijuokė. Išdidžiai pliaukštelėjo uodega ir sužvairavo į Matiją.

— Jaunuoli! — šūktelėjo jis. — Išmintingai pasielgei paprašydamas, nes prieš tave tikrai Klunis Botagas.

Tai pasakęs suėmė letenomis uodegą ir, nusmaukęs nuo jos galo užnuodytą kovinį spyglį, sviedė jį į ginklų krūvą, o uodegą apsuko apie liemenį ir sumezgė mazgą.

— Gal jau įsileisite mus, pelės? Matote, mes beginkliai.

Griozdiški vartai sunkiai prasivėrė. Žiurkės įsmuko vidun ir nuslinko pro pakeltų vėzdų mišką. Vartai tuoj pat užsitrenkė.

Kol žiurkės, palenkusios galvas, lindo pro žemą, į tunelį panašią arką, Klunis sumetė, kad sienos čia vis dėlto be galo storos. Iš arkos jie pateko į vienuolyno kiemą, kur jų laukė Konstancija su Matiju. Raudonmūrio gynėjai, atkišę vėzdus, ėjo žiurkėms iš paskos.

Matijas trumpai jiems įsakė:

— Gynėjai, grįžkite ant sienų, į savo postus.

Bijodamos palikti abatą be apsaugos, pelės neskubėjo vykdyti įsakymo. Klunis, paniekinamai vyptelėjęs, kreipėsi į Matiją:

— Pažiūrėk, peliau, kaip greitai aš jas išprašysiu.

Netikėtai Žiurkinas dryktelėjo prie išsigandusių pelių. Iškišęs iltis, atstatęs nagus ir pašėlusiai vartydamas vienintelę akį sugargė:

— Harrr! Baisiai užsinorėjau pelių, net seilė varva. Maukit ant tų savo sienų, kol nevėlu! Harrr!

Klunis stryktelėjo į orą. Siaubo apimtos pelės kaipmat išsilakstė.

Konstancija, piktai kiauktelėjusi, nutraukė vaidinimą.

— Ei tu, žiurke! Tuoj pat liaukis čia šokinėjęs! Atėjai šnekėti su abatu, tai ir elkis kaip dera.

Gerai, kad einu paskui žiurkes, galvojo Matijas, nes kaito iš gėdos. Klunis išvaikė gynėjus, it vėjo gūsis — drugelius. Matijas siuto: priešui jau aišku, kad susidūrė su neapmokytais, be patirties kareiviais.

Eidamas į rūsio salę, Klunis juto priešiškumą, sklindantį iš jauno kario, šlepsinčio per dideliais sandalais iš paskos. Keista, kad vadovauja toks pienburnis. Ir dar keisčiau, kad tas jauniklis, atrodo, nė kiek jo nebijo. A, trauk jį devynios! Laikui atėjus, Klunis pamokys jį. Dabar žiurkino dėmesį patraukė aplinka ir jis žavėdamasis dairėsi — tai bent vietelė!

Jis jau ėmė vaizduotis ateitį. Vieną gražią dieną čia bus Klunio pilis. Skamba neblogai! Jo niekas nedrįs užpulti, gyvens sau be jokių rūpesčių, vartysis kaip inkstas taukuose. Visos tos pelės ir kiti čionykščiai gyvūnai tarnaus tik jam! Jo valdų akimis neaprėpsi, visa valdžia bus jo rankose. Daugiau nereikės bastytis, galop išsipildys jo svajonė — jis taps karaliumi Kluniu!

Prie salės durų visi stabtelėjo praleisti gražutės laukų pelytės, nešinos padėklu.

— O Matijau... — prašneko ji. — Nešu šio to pasistiprinti tau ir tavo...

— Ačiū, Žydrūne, — staiga pertraukė ją Matijas. — Padėk viską ant stalo.

Raudondantis bakstelėjo Kluniui.

— Girdėjai, vade? Žydrūnė... Velniai griebtų, kokia dailutė, kaip tik tau!

Klunis tylėjo ir įžūliai apžiūrinėjo Žydrūnę, dengiančią stalą rūsio salėje. Po šimts, tikrai graži!

Abatas pakvietė sėstis. Visi susėdo, išskyrus Klunį. Jis atsirėmė į stalą, ant kėdės užkėlė leteną. Paskui sušnairavo į Raudondantį — tas pašoko nuo kėdės ir atsistojo šalia vado. Klunis nenorom pakėlė dubenėlį su medum pasaldytu pienu ir siurbtelėjo.

Fe! Ir viską išspjovė ant grindų.

Abatas sėdėjo sukryžiavęs letenas ir susikišęs jas į plačias abito rankoves. Jis ramiai žiūrėjo į karvedį.

— Ko ieškai Raudonmūrio vienuolyne, sūnau?

Klunis paspyrė kėdę ir prapliupo beprotiškai kvatoti. Kai nuščiuvo juoko aidas salėje, jo snukį iškreipė įniršis.

— Sūnau! Cha cha cha... Kad pasakė, tai pasakė! Tau tuoj pasakysiu, peliau, ko aš čia. Noriu tavo vienuolyno. Viso ir visko. Girdi?

Matijas staiga pašoko triukšmingai parversdamas kėdę. Išsiveržęs iš bandančių sulaikyti abato letenų puolė į priekį.

— Klausyk, žiurke! Tu manęs neišgąsdinsi! Nieko negausi! Supranti? Toks mūsų atsakymas.

Virpantį iš pykčio Matiją abatas šiaip taip pasodino. Tada kreipėsi į Klunį:

— Prašau atleisti Matijui... Jis jaunas ir karštas. O dabar grįžkime prie jūsų pageidavimo. Deja, apie tai negali būti nė kalbos. Jei jums arba jūsų armijai reiktų medicinos pagalbos, maisto, aprangos ar šiaip ko, mielai jums padėtume...

Klunis pašėlo įnirtingai letena daužyti stalą, kol nutildė abatą. Tada niuktelėjo Raudondančiui.

— Perskaityk jiems sąlygas.

Raudondantis išsitraukė aptrintą pergamentą ir atsikosėjo.